Tačiau ar viskas išlieka savo vietose, kai pirmasis tampa antrojo darbdaviu? Nebūkime naivūs. Įstatymai šiuo atveju yra palankūs politikams: jie leidžia Seimo nariams valdyti žiniasklaidos priemones. Nurodomas tik vienas griežtas reikalavimas: apie tai Seimo nariai turi informuoti visuomenę.

Bet vargu ar tai užtikrina žiniasklaidos priemonės objektyvumą ir skaidrumą.

Advokatė Liudvika Meškauskaitė pirmiausia patvirtina, kad pagal įstatymus Seimo nariai turi teisę valdyti žiniasklaidos priemones.

– Seimo narys yra toks pat žmogus, kaip ir bet kuris kitas pilietis, – šypteli ji. – Jis gali valgyti, gerti, mylėtis ir turėti žiniasklaidos priemonę. Tai yra teisėta.

Tačiau, pasak advokatės, šioje srityje yra tam tikrų niuansų. Pirmiausia, Visuomenės informavimo įstatymas draudžia politinėms partijoms būti viešosios informacijos rengėjomis.

– Tai logiška, nes jei politinė partija turėtų nuosavą žiniasklaidos priemonę, ji galėtų populiarinti savo partinius lozungus ir propaguoti savo programą kur kas rezultatyviau nei kitos partijos, – teigia L.Meškauskaitė. – Įstatymas draudžia politinėms partijoms turėti periodinius leidinius ne tik dėl konkurencijos, bet ir dėl nuomonių pliuralizmo – partijai negalima leisti proteguoti vienos politinės linijos.

Tačiau Seimo nariui turėti žiniasklaidos priemonės akcijų nėra draudžiama. Jis tik yra įstatymo įpareigojamas tai deklaruoti viešai. Parlamentaras privalo pateikti duomenis apie visas turimas akcijas, o jei turi ir žiniasklaidos priemonės akcijų – apie tai privalo papildomai informuoti Kultūros ministeriją bei Lietuvos radijo ir televizijos komisiją. Šie duomenys turi būti išspausdinti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

– Jei Seimo narys turi žiniasklaidos priemonę, jis vis tiek privalo laikytis Visuomenės informavimo įstatymo ir užtikrinti nuomonių pliuralizmą, – svarsto advokatė, neseniai išleidusi knygą „Žiniasklaidos teisė“. – Toje informavimo priemonėje jis turėtų ne tik proteguoti savo partines idėjas, bet ir užtikrinti, kad lygiai taip pat ten galėtų pasisakyti jo politiniai oponentai. Žinoma, tikrovėje tai menkai tikėtina. Reikia būti itin aukštos moralės ir kultūros, kad sugebėtum pagerbti ir išklausyti savo politinį priešininką, o šiandieninėje Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama.

Lietuviškos žiniasklaidos priemonės nėra įvairiaspalvės – kiekviena iš jų turi savo spalvą. Nesunku pastebėti jų palankumą vieniems ar kitiems politikams. Spusteli 11 kanalą – ir ten nuolat matai K.Prunskienę, įsijungi LRT rodomą „Spaudos klubą“ – o ten stovi etatinė R.Valatkos kėdė. Laikraštis nemėgsta kokio nors politiko – ir piešia jį tik juodai. Mėgsta – tapo baltai, kad ir ką jis bedarytų. Tačiau tai nėra tikrasis vaizdas. Reikėtų piešti portretą, o išeina tik šaržas.

Akivaizdus interesų konfliktas

Teisininkės nuomone, niekam nenaudinga, kai Seimo narys sumaišo verslą su atstovavimu tautai.

"Žmogus negali būti ir Seimo narys, ir žurnalistas viename asmenyje, nes tai kertasi tarpusavyje: Seimo narys yra įstatymų leidžiamosios valdžios atstovas, o žurnalistas – ketvirtosios valdžios atstovas, „sarginis šuo“, kuris turi prižiūrėti, kaip dirba toji įstatymus leidžianti valdžia, ir prireikus ją kritikuoti."
Liudvika Meškauskaitė:

– Puikiai prisimenu plakatą, kabėjusį sostinės Pamėnkalnio gatvėje per praėjusius Seimo rinkimus, – šypsosi ji. – Jis ragino: „Balsuokite už žurnalistą Vytautą Kvietkauską!“ Žinojome, kad ponas Vytautas yra Vilniaus televizijos savininkas. Tačiau plakate kažkodėl nebuvo raginama balsuoti už televizijos savininką: paprastam piliečiui jis bruko mintį, kad V.Kvietkauskas yra paprastas žurnalistas – vadinasi, švarus ir teisingas žmogus. O apie komercinius interesus nutylėta.

Pasak L.Meškauskaitės, dar keistesnė situacija susiklosto tuomet, kai Seimo narys užsigeidžia tapti žurnalistu. Žurnaliste buvo panorusi tapti Nijolė Oželytė, neišvengė to ir Jonas Čekuolis.

– Mano supratimu, čia susiklosto akivaizdus interesų konfliktas, nes šios dvi veiklos rūšys yra absoliučiai priešingos,– tvirtina advokatė. – Žmogus negali būti ir Seimo narys, ir žurnalistas viename asmenyje, nes tai kertasi tarpusavyje: Seimo narys yra įstatymų leidžiamosios valdžios atstovas, o žurnalistas – ketvirtosios valdžios atstovas, „sarginis šuo“, kuris turi prižiūrėti, kaip dirba toji įstatymus leidžianti valdžia, ir prireikus ją kritikuoti. Jeigu būtų priimtas valstybės tarnyboje dirbančių asmenų etikos kodeksas, apie kurį daug kalbama, tačiau kurio dar niekas nematė, šie dalykai būtų išspręsti.

Kitose šalyse parlamento nariams valdyti žiniasklaidos priemones taip pat nėra draudžiama, tačiau tai yra kritikuojama. Ryškiausias pavyzdys – Italijos premjeras Silvijus Berluskonis, valstybės veikėjas, valdantis žiniasklaidos priemonių imperiją.

– Taigi tai nėra tik mūsų vienų problema – ji egzistuoja visame pasaulyje, – reziumuoja advokatė. – Ir visame pasaulyje ji yra kritikuojama tiek visuomeninių organizacijų, tiek kitų žiniasklaidos priemonių.

Televizija ir radijas – be paslapčių

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) administracijos direktorius Nerijus Maliukevičius tvirtina, kad ne tik Seimo nariai, bet ir visi piliečiai, turintys kokios nors radijo ar televizijos stoties akcijų, apie tai informuoja komisiją du kartus per metus.

– Internete yra paraiškos forma, ir jie ją kasmet pildo, – pasakoja jis. – Taip mes sužinome visus radijo ir TV stočių valdžios pokyčius. Jei nutiktų taip, kad savininkai pasikeistų, o mes apie tai nebūtume informuoti, taikytume griežtas priemones – įspėtume arba paskirtume baudą. Jau esame šitaip nubaudę keletą radijo stočių.

Direktorius neabejoja, kad toks informavimas yra būtinas, nes užtikrina rinkos skaidrumą. „Visuomenė turi žinoti, kas kam vadovauja“, – tvirtina jis. Radijo ir televizijos komisijos turima informacija apie žiniasklaidos priemonių valdymą visuomenei yra pasiekiama internetu, be to, spausdinama nuolat leidžiamose knygelėse.

Kur kas prastesnė situacija su spausdinamomis žiniasklaidos priemonėmis. Informaciją apie savo savininkus jos turi kasmet pateikti Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriui. Deja, pateikia toli gražu ne visos. Dabar Kultūros ministerijos pateikiamame sąraše tėra dvylika spaudinių, nurodžiusių, kam jie priklauso. „O kur visi kiti?“ – stebisi N.Maliukevičius. – Jei visi laikraščiai tuo klausimu būtų atviri, visuomenė turėtų šansą matyti, kas traukiasi iš žiniasklaidos verslo, o kas plečiasi, – kalba jis. – Gal kartais netgi prireiktų Konkurencijos tarnybos įsikišimo. O dabar – glūduma: niekas nieko nežino, niekas nebaudžia už informacijos neteikimą.

Monopolija Lietuvai negresia

Pasak N.Maliukevičiaus, Lietuvos įstatymuose nedetalizuojama, kiek žiniasklaidos priemonių galima turėti. Kitose šalyse nustatomos ribos: pavyzdžiui, jei žmogus valdo penktadalį TV kanalo akcijų, negali valdyti daugiau kaip ketvirtadalį radijo stoties akcijų ir panašiai.

– Apie tai esame diskutavę su Konkurencijos taryba, – teigia LRTK administracijos direktorius. – Tačiau nei jie, nei mes kol kas nematome prasmės dėl to jaudintis. Žiniasklaidos monopolija Lietuvai dar negresia – niekas neperžengia net 40 proc. rinkos dalies ribos. Pavyzdžiui, Estijoje kiekviename segmente konkuruoja po tris dalyvius. Tuo tarpu mūsų šalyje – tik po du: konkuruoja du pagrindiniai laikraščiai – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“, dvi televizijos stotys – LNK ir TV3, dvi radijo stotys – „M-1“ ir „Radiocentras“, dvi naujienų agentūros – ELTA ir BNS. Jei kas nors iš jų pasiektų 40 proc. ribą, mes jau susirūpintume. Bet nepasiekia – LNK ir TV3 valdo tik po 35 proc. rinkos, ir tai kol kas yra didžiausias skaičius.

Turėdamas tikslią informaciją, kas valdo Lietuvos radijo ir televizijos stotis, N.Maliukevičius nurodo tik du Seimo narius, turinčius stočių akcijų. Tai – Gintautas Babravičius, turintis 13,1 proc. UAB „Radiocentras“ akcijų, ir Egidijus Skarbalius, valdantis 49 proc. radijo stoties „B-91“ (buvęs „Bumsas“) akcijų.

Politikas nusikaltimo neįžvelgia

Seimo narys Gintautas Babravičius ilgus metus dirbo „Radiocentro“ direktoriumi. Jis nemato nieko bloga, kad tebeturi keliolika procentų šios radijo stoties akcijų.

– Tai tiesiog buvusio darbo rezultatas. Be to, aš nevaldau „Radiocentro“ kontrolinio paketo, taigi niekaip negalėčiau kištis į informacijos turinį,– kalba jis.– Pagal įstatymą privalau deklaruoti apie turimas akcijas ir tai kruopščiai darau. Tiek žinių.

Seimo nario nuomone, bet kuri šiuolaikiška žiniasklaidos priemonė turi būti valdoma taip, kad nei darbuotojai, nei auditorija nejaustų savininkų įtakos ir spaudimo.

"Kai visuomenė žino, kas kam priklauso, pati gali daryti išvadas"
Gintautas Babravičius:

– Yra įvairių kodeksų ir daug kitų įstatyminių mechanizmų, kurie gali suvaldyti savininkų mėginimą kištis į žiniasklaidos priemonės darbą,– teigia politikas. – O jei jau kas nors ryžtasi apeiti įstatymus ir kažką nuslėpti, tai, deja, yra kokie 58 būdai tai padaryti – nuo tariamo valdymo perdavimo giminaičiams iki paslėptų kontrakto sąlygų. Tačiau viešumas, nors jį ir galima apeiti, vis tiek yra labai svarbus. Kai visuomenė žino, kas kam priklauso, pati gali daryti išvadas. Vieša deklaracija yra geriausias ginklas.

Viešumo vardan G.Babravičius atskleidžia dar vieną savo ryšį su žiniasklaida. – Mano žmona yra žurnalo „Mano namai“ savininkė. Tačiau tas žurnalas egzistuoja jau dešimt metų, o mudu su žmona susipažinome tik prieš penkerius, kai aš dar apskritai nebuvau Seimo narys. Taigi, matyt, aš tam jokios įtakos neturėjau, – juokiasi jis.

Įstatymas nepridės sąmoningumo

Visi galime sužinoti, kam priklauso viena ar kita TV ar radijo stotis. Liūdnesnė situacija spaudos rinkoje: kaip minėta, šiemet tik 12 periodinių leidinių ir naujienų agentūrų teikėsi informuoti Kultūros ministeriją apie savo savininkus.

– Žinote, mums tai atrodo nemažas skaičius, – prisipažįsta šios ministerijos sekretorius Rolandas Kvietkauskas. – Būtumėte matę, kiek jų tebūdavo ankstesniais metais... Laimė, kasmet jų vis daugėja, atvirauti pasiryžta net didieji leidiniai – pavyzdžiui, šiemet gavome „Lietuvos ryto“ duomenis, ko anksčiau nebūdavo.

Pasak R.Kvietkausko, iki šiol Visuomenės informavimo įstatymo nuostata, nurodanti spaudos leidiniams teikti duomenis apie savo valdžią, nenumatė jokių bausmės priemonių tiems, kurie jos nevykdo. – Ši problema yra dvejopa,– samprotauja sekretorius. – Pirma, Lietuvos žiniasklaidos priemonės kol kas dar nejaučia poreikio vykdyti skaidrią veiklą. Antra, net ir žinodami, kokia bendrovė valdo žiniasklaidos priemonę, galime nežinoti jos tikrųjų valdytojų.

Visame pasaulyje žiniasklaidos priemonių savininkų deklaravimas būna komplikuotas. Vien bausmėmis laikytis įstatymo nepriversi. Kelių tūkstančių litų bauda nieko neišgąsdinsi. Tačiau sutvarkyta teisinė sistema visgi užtikrintų visuomenės teisę žinoti ir pačiai spręsti, ar teisingai vykdoma informavimo misija, o žiniasklaidos priemones skatintų laikytis priimtų normų. Pasak pašnekovo, jau galioja Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisa, numatanti nuobaudas tiems spaudos leidiniams, kurie nedeklaruoja duomenų apie savo akcininkus. Tiesa, kol kas dar niekas nėra nubaustas.

– Baudų mechanizmui sukurti reikia žmogiškųjų išteklių,– kalba R.Kvietkauskas. – Na, uždėtume kelias dešimtis baudų, bet kas iš to – teigiamų rezultatų tai neduotų. Turi pasikeisti mąstymas, išaugti sąmoningumas – tik tuomet bus tvarka. Dabar viliamės, kad didžiųjų leidinių parodytas pavyzdys užkrės ir kitus, tad leidėjai taps geranoriškesni.

Neetiška ir neteisinga

Tarptautinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius, be abejo, pasisako už skaidrumą. Jo nuomone, Seimo nariai gali valdyti žiniasklaidos priemones, bet privalo būti atviri ir neslėpti to nuo visuomenės.

– Apie tai turėtų informuoti ne tik jie patys, bet ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias jie valdo, – samprotauja R.Juozapavičius. – Tiek to, tegul jos to nedaro nuolat, bet bent jau kartą per metus tikrai galėtų.

Jo manymu, apie leidinių bei stočių priklausomybę turėtų būti informuota ne tik Radijo ir televizijos komisija bei Kultūros ministerija, bet ir Vyriausioji rinkimų komisija. Būtų dar skaidriau, jei visuomenės informavimo priemonės informuotų, kurioms partijoms daro nuolaidų paviešindamos jų politinę reklamą, kiek lėšų už tai gauna ir panašiai.

"Koks žurnalistas ridens statinę ant Seimo nario, kuris yra jo darbdavys?.. Koks žurnalistas kritikuos politinę partiją, kuriai priklauso jo bosas?"
Rytis Juozapavičius:

– Kultūros ministerija tuos duomenis renka labai vangiai,– kalba R.Juozapavičius. – Į jos raginimus pateikti duomenis sureaguoja vos keletas leidinių, dažniausiai – regioninių. Sakote, sureagavo ir „Lietuvos rytas“?.. Tai šaunu. Bet, pavyzdžiui, visai nesenai iš žmonių gatvėje išgirdau, kad savaitraštis „Laikas“ priklauso Viktorui Uspaskichui. O pasitikrinti šių duomenų neturiu kur! Vis dėlto negalima leisti taip savivaliauti. Reikėtų dėti daugiau pastangų, ne tik mojuoti pirštu. Aš vėl grįžtu prie nuomonės, kad rinkti duomenis apie savininkus turėtų Vyriausioji rinkimų komisija. Nedrįstu minėti Žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio, nes jis ir taip skundžiasi turįs per daug darbų...

Kodėl būtina tai daryti? Todėl, kad žmonės galėtų atskirti žiniasklaidos misiją nuo kitokių interesų.

– Nereikia puoselėti iliuzijų apie žurnalistų nepriklausomybę, – teigia „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas. – Koks žurnalistas ridens statinę ant Seimo nario, kuris yra jo darbdavys?.. Koks žurnalistas kritikuos politinę partiją, kuriai priklauso jo bosas? Pamenate, prezidentinio skandalo metu televizijos reportažuose figūravo toks Valdas Sutkus. Kai koncernas „MG Baltic“, kuriame dirba ponas Sutkus, nupirko LNK, ši pavardė kaipmat dingo iš LNK siužetų. Tokių pavyzdžių – daugybė, todėl sakau: Seimo nariui valdyti žiniasklaidos priemonę yra neetiška ir neteisinga. O idealiausia būtų išvis atskirti politiką nuo žiniasklaidos.

Rengiant straipsnį spaudai paaiškėjo, kad keičiasi Klaipėdos radijo stoties „Bumsas“, kuri pastaruosius kelerius metus dirbo „B-91“ pavadinimu, savininkai. Iki tol 49 proc. radijo stoties akcijų valdė E.Skarbalius. Greitu laiku šios stoties dažnį ketina perimti bendrovė „Vakarų linija“.