Pasak mokslininkų, šiuo metu jūrai – plėtimosi periodas. Per paskutinius 100 metų nuo Šventosios iki Būtingės ji pasiglemžė mažiausiai 13 sodybų. Per pastaruosius 20 metų vandens lygis Baltijos jūroje pakilo 10 cm. Žemyninėje pakrantėje ties Giruliais, Karkle ir Būtinge kasmet nuskalaujama apie 1–2 metrus jūros kranto. Prie Palangos tilto jūra „atsiėmusi“ apie 30 metrų paplūdimio, 20 iš jų nusinešė 1999 m. praūžęs uraganas „Anatolijus“.
Tačiau dėl katastrofiškos Palangos paplūdimio būklės kalta ne vien gamta. 1882 m. grafo J. Tiškevičiaus pastatytas pirmasis Palangos tiltas „priaugino“ 1 km kranto. Išardžius senąjį tiltą ir iškėlus į jūrą sudėtus akmenis, krantas pradėjo nykti. „Kitaip tariant, tiesinasi kranto linija, – teigia Geologijos ir geografijos instituto mokslo darbuotojas Darius Jarmalavičius. – Tiltas gali būti nuneštas į jūrą“. Ilgai taręsi su mokslininkais, valdininkai pagaliau sutiko, kad reikia atstatyti buvusią akmenų buną (pylimą jūroje, vandens tėkmei reguliuoti). Projektui, pasak Klaipėdos apskrities darbuotojų, bus skiriama apie 1 mln. Lt, tačiau ateinančią vasarą šios dirbtinės kliūties, galinčios išgelbėti paplūdimio likutį, dar nebus.
Trys mergelės – vandenyje
Kitas dirbtinis molas atlaikysiantis, pasak vietos žvejų, daugiausiai penkerius metus, yra Šventojoje. „Jam galutinai sugriuvus, pagal mano stebėjimus, pasekmės bus daug liūdnesnės nei Palangoje: per dvejus–trejus metus bus nuplauta visa kopa, o miestelio simbolis – trys mergelės –atsidurs vandenyje.
Mat panaikinus kliūtį, jūra savaime grįžta į senąją vagą, o ji anksčiau buvo maždaug 100 m už kopose stovinčių mergelių skulptūrų“, – įsitikinęs Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų asociacijos Palangos skyriaus pirmininkas Viktoras Butavičius.
Jam pritaria Klaipėdos jūrinių tyrimų centre dirbantis Juozas Dumbra ir priduria: „Jei norime paplūdimiuose turėti smulkaus smėlio, turime pasirūpinti molais. Užsienyje molai yra visur – Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Tačiau iš Vilniaus viskas atrodo kiek kitaip. Specialistai paprastai atvažiuoja vasarą, o vanduo pakyla ir labiausiai kopas ardo rudenį bei žiemą“.
D. Jarmalavičius ramina, kad atsiradus senajai kranto linijai, kurią galima nustatyti tiesia linija sujungus paplūdimius prie centrinės gelbėjimo stoties ir Birutės kalno (šiose vietose, anot mokslininko, sausuma nesitraukia), jūros plėtimosi procesas turėtų sulėtėti, nes dirbtinai atsiradusio iškyšulio nebeliks. Tik ar galime sau leisti tokią prabangą – prarasti tiek paplūdimio?
Pagaliau niekas nekalba apie Šventąją, o čia, anot V. Butavičiaus, perspektyvos dar liūdnesnės. Už pajūrio miškelio esantys durpynai dabar iškilę 80–90 cm virš jūros lygio. Kai jūra nuplaus kopas ir atsivers lyguma, per audrą vandeniui pakilus 2–3 metrus durpynai atsidurs po vandeniu. Taigi galime prarasti ne tik visą Šventąją, bet ir daugybę žemių iki pat Palangos oro uosto.
Naujas projektas – seni metodai
ES finansuojamas 5,6 mln. Lt vertės projektas „Lietuvos Baltijos pajūrio juostos atkūrimas ir išsaugojimas“, pavestas administruoti Klaipėdos apskričiai, krantų tvirtinimo nenumato.
„Molų klausimas buvo svarstomas. Kol kas nuspręsta, kad turint tokį nedidelį pajūrio ruožą netikslinga statyti akį rėžiančius betoninius molus. Be to, nėra ir šimtaprocentinės garantijos, kad jie tikrai stabilizuos padėtį, kad neturės neigiamos įtakos kitam ruožui, pavyzdžiui, Latvijoje. Juk šalis įsipareigojusi ir kitai šaliai“, – teigia Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vyresnioji specialistė Dalia Gudaitienė. Beje, Latvija savo molus turi.
Per lietuvių „altruizmą“ Jūrmaloje šiuo metu formuojasi gražiausios kopos. Mat į Latvijos pusę nuolat keliauja dėl gamtos sąlygų susiformavęs natūralus smėlio srautas. Labiausiai dėl to kenčia Palanga – jos paplūdimiams pasipildyti nėra iš ko, nes natūralų smėlio srautą prie Klaipėdos sustabdė uosto molai. Spėjama, kad padėtis dar labiau komplikavosi, kai jie buvo pailginti. Tiesa, būtent dėl jų neblogai atrodo kopos Kuršių nerijoje.
Pasak Klaipėdos apskrities regioninės plėtros departamento direktorės Dalios Pleskovienės, pagal naują projektą bus sutvirtintos kopos, nutiesta daugiau lentinių takų ir laiptų, pakrantė papildyta smėliu, o ruožas prie Birutės kalno, kuriame iki pat miško išpustyta didelė griova, bus kuriam laikui užtvertas nuo lankytojų. Beje, tik atsiradus šiam projektui, įvardyta institucija, atsakinga už pajūrio tvarkymą.
Iki šiol žemyninės dalies kranto tvarkymu tradiciškai užsiimdavo Kretingos miškų urėdija ir Palangos savivaldybė. „Tačiau, kiek žinau, pagal nuostatus urėdija tokios ūkinės veiklos vykdyti negali, o Savivaldybės nuostatuose irgi tiksliai neapibrėžta jos atsakomybė“, – teigia D. Pleskovienė.
Mūsų kalbinto palangiškio Jūračio Liachovičiaus nuomone, gautos lėšos turėtų būti panaudotos ir sistemingai kranto tyrimo sistemai sukurti. Kol kas tokios nėra. „Įvairios šalys turi įvairią krantų tvirtinimo patirtį. Sumodeliuoti krantų tvirtinimo sistemą nėra paprasta. Tam reikia turėti labai daug duomenų. Manau, visus mokslinius tyrimus vertėtų sutelkti pajūryje ir skirti jiems daugiau dėmesio, problemas sprendžiant kompleksiškai. O kuo baigiasi sprendimai, neparemti moksliniu pagrindu, jau matėme, kai ištraukėme senojo tilto polius ir akmenis“, – teigia J. Liachovičius.
Panacėjos beieškant
D. Jarmalavičius įsitikinęs, kad kol kas vienintelis būdas išlaikyti kranto liniją – kasmet paplūdimius ir jūrą papildyti smėliu, kaip daroma Majamyje. „Nuolat gilinamas Klaipėdos uosto įplaukos kanalas. Iškastas smėlis tiesiog išmetamas. Kodėl nenaudojame šio smėlio geriems tikslams?“ – mąsto pašnekovas.
Aplinkos ministerijoje kol kas svarstomas tik vienkartinis paplūdimių papildymas smėliu. Dažniau tai daryti būtų per brangu. Su šiuo teiginiu nesutinka ir V. Butavičius. Kam kasmet pilti smėlį, jei pastačius molus, jis kaupsis natūraliai?
„Tai tik tuščias pinigų švaistymas. Tiek šakos, tiek smėlis padės iki pirmos smarkios audros. Pirmiausia reikia sustabdyti kranto linijos kitimą: t. y. atkurti buną Palangoje ir Šventosios molą. Kad šios kliūtys veiksmingos, jau įsitikinome. Reikėtų tik atlikti tyrimus, kur statyti apsauginius moliukus, kurie sustabdytų smėlio nešimą į Latvijos pusę. Ir tik tuomet verta „pamaitinti“ pajūrį smėliu“, – teigia pašnekovas. Beje, molo problema Šventojoje savaime išsispręstų, jei būtų imtasi atstatyti uostą.
Esmė ne tik piniguose
Pavasarį surengtoje mokslinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo mokslininkai ir iš Latvijos, Estijos bei Lenkijos, irgi konstatuota, kad krantų būklė nuo Melnragės iki Būtingės prasta: dėl mažėjančių smėlio nešmenų kiekio visoje pietrytinės Baltijos priekrantėje nyksta povandeninio šlaito sandarai būdingos seklumos (šitai patvirtina ir jūros dugną pagal nuskendusius laivus tyrinėjantys narai).
Pažymėta, kad tam įtakos turi ir krantų tvirtinimas Kaliningrado srityje bei Klaipėdoje. Palangos savivaldybės ekologas Vytautas Vizgirdas, paprašytas pakomentuoti konferenciją, tik ranka numoja: „Naudos iš tų konferencijų mažai“. Pasak jo, palaikyti stabilią paplūdimių būklę kasmet reikėtų apie 250 tūkst. Lt, o tiek lėšų Savivaldybė neturi.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos aplinkos apsaugos ekspertės Irenos Gavėnienės nuomone, pajūrio atgaivinimo programa turėtų būti daug platesnė. Į ją turėtų įeiti žvejybos kontrolės, potvynių reguliavimo sistemos, pagaliau tam tikro lygio švaros palaikymas. „Paplūdimiuose turėtų būti tikrinamas ir skelbiamas vandens bei smėlio užterštumas. Akį rėžia užsistovėjęs Rąžės upelio vanduo Palangoje. Pagaliau ar numatyta papildomai lėšų finansuoti atliekų surinkimo sistemą, kai vasarą čia suvažiuoja minios poilsiautojų?
Prieš kelias savaites buvau Kunigiškių kempinge: šiukšlės iš ten neišvežtos 3 paras! Užsieniečiai apsigręžė ir išvažiavo. Jie tikrai nekels kojos į teritoriją, kurioje neišspręstos aplinkosaugos problemos – tiek kaimo turizmo srityje, tiek kurortuose“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dar viena gamtosaugos bėda, anot I. Gavėnienės, kad savivaldybės savo biudžetą formuoja ir ataskaitas teikia ne viešai, o atsiskaito tik Aplinkos ministerijai, kuri, būdama valstybinio valdymo organu, negali įvertinti regiono pasirinktų prioritetų. Ataskaitas savivaldybės turėtų teikti regionų departamentams. Be to, ES visada finansuoja tik dalį projekto. Pasak pačių Aplinkos ministerijos darbuotojų, kad lėšos būtų kokybiškai panaudotos, reikia rasti vos ne tiek pat milijonų, kiek duoda ES. Ar jie sugebės įtikinti Vyriausybę? Pagaliau ar lėšos tikrai bus panaudotos tiems darbams, kuriuos reikėtų atlikti pirmiausia?