Būsimiesiems kariams – mediniai ginklai
Seniausi švietimo istorijos Lietuvoje žingsniai sunkiai įžvelgiami per amžių miglą, ypač jei bandoma suvokti, ko ir kaip mokėsi vaikai ikikrikščioniškoje mūsų visuomenėje. Ji tradiciškai laikoma berašte (vadinamųjų baltiškųjų runų šifravimas kol kas moksliškai nėra pagrįstas), o rašto kultūra siejama su krikščionybės sklaida mūsų žemėje.
Tačiau rašto nebuvimas jokiu būdu nereiškia, kad vaikai nebuvo mokomi. Jie neabejotinai sėmėsi išminties, gyvenimiškos patirties, naudingų žinių iš savo tėvų, veikiausiai ir iš bendruomenės išrinktų autoritetingų žmonių, atlikusių tam tikras mokytojų funkcijas. Neabejotinai vyko estetinis vaikų lavinimas.
Archeologinių tyrimų metu randama muzikos instrumentų – dambrelių, švilpynių, ūžynių.
Itin svarbi ugdymo sritis buvo berniukų karinis lavinimas, fizinis grūdinimas. Būsimieji kariai jau nuo mažens buvo mokomi karinių pratimų, pratinami elgtis su ginklais. Iš pradžių – su mediniais ginklų muliažais. Kernavėje rastas XIII–XIV a. datuojamas ietigalio formos dirbinėlis, o Vilniaus žemutinėje pilyje aptikti du medinių kalavijų fragmentai. Taip pat rasta medinių peiliukų, įvairių kitų žaislų, padėjusių ugdyti vaikus.
Rašė ant vaško lentelių
Raštingumas pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengė XIII–XIV a. Šis reiškinys buvo susijęs pirmiausia su didžiųjų kunigaikščių dvaru. Pirmieji raštininkai Lietuvoje veikiausiai atsirado Mindaugo krikšto ir karūnavimosi laikotarpiu. Spėjama, kad Lietuvos karaliui talkino vokiečių kilmės katalikų dvasininkai.
Rašytiniai dokumentai labiau plito Gedimino valdymo laikais ir vėliau. Didelė raštinė veikė Vytauto valdymo laikotarpiu. Joje dirbo raštininkai, mokantys rusų, lotynų, vokiečių, lenkų, totorių kalbas. Santykinai nemažai raštingų žmonių lietuviai rado prijungiamose rytų slavų žemėse, anksčiau apsikrikštijusiose ir pažinusiose raštiją.
Viename svarbiausių Lietuvos valstybės, sparčiai besiplėtusios į slavų žemes, centrų – Kernavėje, kunigaikščio dvare, turėjo dirbti raštininkai. Kernavės Aukuro kalno piliakalnyje rastos dvi rašymo priemonės – stiliai, skirti rašyti vaško lentelėse. Jų analogų žinoma daugelyje Senosios Rusios miestų, taip pat ir Vidurio bei Vakarų Europoje.
Laiškų ant tošies nerasta
Įdomus viduramžių palikimas – ornamentuota beržo tošis. Tais laikais kai kuriuose kraštuose tošis atstojo popierių, ant jos buvo rašoma. Archeologai Kernavėje surinko gana gausią ornamentuotos beržo tošies kolekciją, tačiau kol kas nepavyko rasti nė vieno laiško ar kito rašto, rašyto ant beržo tošies, pavyzdžio.
Vienlaikiuose Novgorodo ir kai kurių kitų Senosios Rusios miestų archeologiniuose sluoksniuose rasta daugybė laiškų, rašytų ant tošies. Stiliaus radimas Kernavėje ir laiškų ant beržo tošies nebuvimas liudija du dalykus: kunigaikščio dvare dirbo raštininkai (tikriausiai slavų kilmės), tačiau jie, ko gero, buvo vieninteliai Kernavėje, mokėję skaityti bei rašyti. Daugeliui gyventojų raštas dar buvo nepažįstamas ir kasdieniame gyvenime nenaudojamas.
Rankraštinės knygos XIII–XIV a. Lietuvoje neabejotinai egzistavo (rasta knygų viršelių apkalų), tačiau buvo prieinamos tik labai nedidelei daliai Lietuvos elito. Tikroji knygos raida mūsų šalyje prasidėjo tik priėmus krikštą 1387 m. 1388-aisiais buvo įsteigta Vilniaus kapitula, kuriai vyskupas Andrius 1398 m. testamentu dovanojo knygų. Neatmetama galimybė, kad tam tikri knygų rinkiniai galėjo egzistuoti jau Mindaugo laikais, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra.
Katedros mokykla
Krikštas į mūsų šalį atnešė ir europinės švietimo sistemos užuomazgas. Pirmoji žinoma mokykla Lietuvoje veikė prie Vilniaus katedros. 1397 m. gegužės 9 d. rašytame Vilniaus vyskupo Andriaus rašte minimos katedros mokyklai priskirtos valdos Žemutinės pilies teritorijoje.
Teigiama, kad mokyklos pastatas buvo greta tuomet pilies ribose veikusių kapinių: „...pačioje pilyje, priešais altaristos gyvenamąjį namą, prie mūsiškės aikštės bei kiemo, tiesiai prie šiandieninio šventoriaus – kapinių ribos, prie kurių dabar stovi mokykla.“
Vilniaus katedros mokykla turėjo išskirtinių privilegijų – Lietuvos sostinėje negalėjo būti steigiama jokia kita mokykla. Ir išties kita mokykla (prie Šv. Jono bažnyčios) mieste atsirado tik daugiau nei po šimto metų.
Katedros mokykla, taip pat ir vėliau, 1469-aisiais, įsteigta panaši mokykla Varniuose teikė pagrindines žinias, būtinas išsilavinusiam viduramžių žmogui. Čia buvo mokoma klasikinio krikščioniškojo švietimo triviumo (gramatikos, retorikos ir dialektikos) pagrindų, skaičiavimo, o štai iš kvadriumo dalykų (aritmetikos, muzikos, geometrijos ir astronomijos) mokiniams, atrodo, tekdavo tik skaičiavimas ir giedojimas. Kvadriumo dalykai buvo paliekami aukštesnių pakopų studijoms.
Mokiniai mokėsi lotynų kalbos. Bene svarbiausias katedrų mokyklų uždavinys buvo parengti patarnautojus katalikų bažnyčioms, išmokyti auklėtinius giedoti liturgines giesmes. Vilniaus katedros mokyklos mokiniams tekdavo patarnauti per Šv. Mišias, giedoti, netgi skambinti didžiuoju katedros varpu.
Mokyklai – rąstai ir smuklių mokesčiai
Įdomios kai kurios su Vilniaus katedros mokyklos istorija susijusios detalės. Štai Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1518 m. privilegijoje sprendžia klausimą, kaip kūrenti mokyklą, kuriai trūksta malkų, ir randa sprendimą: „Įsakome, kad paeiliui ir toliau visi iki vieno vežantys į mūsų Vilniaus turgų arba šioje, arba anoje Vilnios pusėje per miestą malkas iš kiekvieno vežimo, prikrauto bet kokių degių malkų, vieną rąstą duotų mokyklai ir tiek kartų duotų, kiek kad vežtų.“
1452 m. Kazimiero Jogailaičio privilegijoje nurodoma, iš kur turi būti skiriamas finansavimas Vilniaus katedros mokyklai išlaikyti. Pasiūlyta mokesčių rinkėjams tam tikrą pinigų sumą surinkti iš Vilniaus miesto smuklių.
Katedrų mokyklos atliko labai svarbų vaidmenį plėtojant švietimą Lietuvoje. 1570 m. Vilniuje įsteigus kolegiją, Vilniaus katedros mokykla tapo jos žemesniąja, pirmine, pakopa. Baigę mokslus (Vilniaus mokykloje buvo ne mažiau kaip trys klasės) katedrų mokyklų auklėtiniai pasklisdavo po kraštą, dirbo bažnyčiose, raštinėse, tapdavo parapinių mokyklų mokytojais.
Mokinius vadino „žekais“
Katedrų mokyklos negalėjo patenkinti viso krašto švietimo poreikių, todėl buvo būtina steigti ir parapinių mokyklų tinklą. Pirmąją mokyklą Vytautas Didysis įsteigė Trakuose. 1473-iaisiais panaši mokykla atsirado Kaune. Mokiniai buvo vadinami „žakais“ arba „žekais“.
Panašiai kaip katedrų mokyklose, jie ne tik mokėsi, bet ir patarnavo Mišių metu, giedodavo. Žodį „žekas“, atėjusį iš lenkų kalbos, lietuviškai apibūdino Konstantinas Sirvydas savo sudarytame žodyne: „Žiekas – tai mokinis.“ Mikalojaus Daukšos Katekizme minimi „mistras“ ir „mokitinis“ – mokytojas ir mokinys.
XVI a. parapines mokyklas turėjo daugiau nei pusė Lietuvos katalikų bažnyčių. 1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nurodė įsteigti mokyklą kiekvienoje parapijoje (šis tikslas nebuvo visiškai pasiektas) ir mokyti jaunimą tikėjimo pagrindų lietuvių ir lenkų kalbomis. Mokiniai turėjo išmokti svarbiausias maldas, Dievo ir Bažnyčios įsakymus, žinoti Evangelijos pagrindus, suvokti svarbiausių bažnytinių švenčių, pasninkų prasmę.
Be tikėjimo pradmenų, skaitymo, gero elgesio taisyklių, kai kuriose mokyklose buvo mokoma ir rašyti, skaičiuoti, lotynų bei vokiečių kalbų. Mokyklose atsirado knygų rinkiniai, pradėta formuoti bibliotekėles.
Parapinių mokyklų tinklas Lietuvoje pamažu plėtėsi. XVIII ir XIX amžių sandūroje Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų teritorijoje buvo 268 parapinės mokyklos. Antroje XVIII a. pusėje vykdant švietimo reformą imta parapines mokyklas po truputį pasaulietinti.
Šios mokyklos išliko iki XIX a., kai jas pradėjo keisti valstybinės pradžios mokyklos.
Be katalikiškų parapinių mokyklų, buvo steigiamos ir kitų konfesijų – protestantų, stačiatikių, unitų, judėjų, karaimų – mokyklos. Jų steigimu taip pat rūpinosi vienuoliai. Pirmąją vienuolyno mokyklą XV a. Vilniuje įkūrė pranciškonai. Mokyklas taip pat steigė dominikonai, jėzuitai, pijorai.
Mokslai universitetuose
Kai kurie jaunuoliai, baigę mokyklą ar įgiję išsilavinimą namuose (toks mokymosi būdas buvo prieinamas tik itin pasiturintiesiems), siekė mokslų universitetuose. Be abejo, brangios universitetinės studijos dažniausiai buvo pasiekiamos tik turtingų didikų ir bajorų šeimų atžaloms.
Iš pradžių lietuviai keliavo į kitų šalių universitetus. Dar 1397 m. Lenkijos karalienė, Jogailos žmona Jadvyga fundavo lietuvių kolegiją Prahos universitete. Krokuvos universitete lietuvių studentai žinomi nuo 1400-ųjų, o 1409 m. čia buvo įsteigta lietuvių studentų bursa (bendrabutis). XV a. šeši vien didikų Giedraičių giminės atstovai studijavo Krokuvos universitete. 1579-aisiais buvo įsteigtas Vilniaus universitetas. Atsirado galimybė visų lygių išsilavinimą įgyti Lietuvoje.