Psichiatrė: kiekvienas vaikas mūsų mažoje tautoje yra aukso vertės

Užsimiršo tragedija Šiauliuose, kai dvi aštuoniolikmetės nužudė savo draugę ir jos lavoną supjaustė dalimis, sukrovė į maišelius ir išmėtė. „Taip neturėtų būti, mes negalime Šiaulių įvykio nustumti užmarštin, tarsi nieko nebūtų įvykę, nes tai – ne tik tų trijų merginų šeimų, bet visos mūsų visuomenės tragedija, parodžiusi, kokia iš tiesų bloga yra Lietuvos jaunimo emocinė sveikata”, - sako vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, docentė Sigita Lesinskienė.

- Kokiam reikia būti, kad galėtum nužudyti ir paskui gabalais sudalinti savo draugės kūną, juk ne visi pajėgia išdarinėti gyvą žuvį ar nušauti žvėrį?

- Tokiam žmogui trūksta giluminio savęs pajautimo, meilės sau, o tada prarandama ir meilė visiems kitiems. Tegalima spėlioti, kokie emociniai skauduliai metų metus kaupėsi merginų, kurios žudė, širdyse. Neabejoju vienu – įvairių skaudulių ir sunkumų jos patyrė ne vienerius metus, jų būta ne vienas ar du ir labai esminėse srityse. Įprastai žmogus jaučia vidinius etinius, moralinius stabdžius, žino, kada peržengiamos agresijos ribos. Šiuo atveju jokių ribų nebebuvo. Tad lieka neatsakytas klausimas – kodėl ir per kiek laiko jos išsitrynė? O gal nebuvo susiformavusios arba formavosi iškreiptai?

- Po Šiaulių tragedijos daugiau nebeįmanoma ir pavojinga vaidinti, kad nieko ypatingo nenutiko, kad tai tik tragedijos paliestų šeimų problema, kad mūsų tai neliečia. O dabar tylima lyg nieko baisaus nebūtų atsitikę, lyg tai būtų eilinis kriminalinis įvykis.

- Iš tiesų, Šiauliai tarsi paskutinis lašas taurėje, į kurią prilašėję labai daug ir visokių lašų. Po tokio įvykio turėtų būti rengiami skubūs posėdžiai jaunimo problemoms svarstyti, spręsti, kaip ir ką daryti su jaunimo emociniu gyvenimu, poreikiais. Gal tylu todėl, kad atostogų metas, gal valdiškų tarnybų vyrai ir moterys grįš iš atostogų ir susigriebs, supratę, kokie liūdni dalykai vyksta mūsų šalyje? Vienas už kitą žiauresni paauglių ir jaunuolių nusikaltimai rodo visuomenėje susikaupusias, pritvinkusias problemas, kurias būtina spręsti. Nužudymas Šiauliuose - kraštutinė kritinė situacija ir į tokią visuomenės krizę turėtų būti reaguojama aukščiausiu lygiu. Dabar turi būti priimtas sprendimas, kaip šalyje gerinsime vaikų, paauglių emocinę sveikatą. Nėra svetimo skausmo mūsų mažoje Lietuvoje, ir nė vienas neturime būti abejingi. Viskas, kas vyksta šalyje, vienaip ar kitaip paliečia ir kitus. Kiekvienas vaikas mūsų mažoje tautoje yra aukso vertės. Patarlė byloja, kad kultūrinius augalus reikia ypatingai prižiūrėti, puoselėti, tik piktžolės ir nesėtos visur auga, želia. Kol kas šioje srityje nieko nedaroma, pasigendu sutelkto darbo vienam tikslui – gerinant vaikų emocinę savijautą. Savivaldybės puikiai žino arba turėtų žinoti joje gyvenančiųjų situaciją, poreikius, ypatumus. Savivaldybėse turėtų būti komanda specialistų, kurie, matydami, kad jaunuolio emocinė sveikata yra sunki, sukurtų ir taikytų ilgalaikes kompleksines programas, nepaliktų savo žmogaus vieno su bėdomis. Kadangi tokių problemų apstu visoje šalyje – privaloma imtis veiksmų valstybės mastu, sukurti mechanizmą, kaip galėtų konstruktyviai bendradarbiauti sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos institucijos, nes nė viena šių sričių nėra pajėgi suteikti reikiamą ilgalaikę pagalbą. Iki šiol tokių programų diegimas nepakankamas. Tik sutelkus pajėgas esant minimaliems finansiniams resursams galima pagerinti situaciją. Sunku įsivaizduoti, kokį gyvą pragarą dabar turi iškentėti ir nužudžiusių merginų, ir nužudytosios šeimos ir artimieji. Specialistai privalėtų pasiūlyti artimiesiems pagalbą, nežinau, ar tai yra padaryta, bet taip turėtų būti, nes tai - mūsų valstybės rūpestis. Visiems Šiaulių tragedijos artimiesiems turi būti teikiama nemokama pagalba. Pradinę psichologinę pagalbą ūmios krizės momentu jiems reikėtų teikti namuose, ir pasirūpinti, kad ji toliau būtų teikiam ilgą laiką.

- Vaikų gera emocinė sveikata priklauso ne tik nuo to, kas vyksta ar nevyksta šeimoje, bet ir nuo visos juos supančios aplinkos.

Didžiąją laiko dalį vaikai praleidžia mokykloje, todėl mokykla turi būti pritaikoma pagal šiuolaikinių paauglių ir jaunuolių poreikius, kurie skiriasi nuo buvusių prieš dešimt ar daugiau metų. Švietimo sistemos darbuotojams būtina pervertinti vaikų poreikius, domėjimosi sritis. Dirbantys su jais turi būti imlūs naujovėms, sekti įvykius ir, svarbiausia, nebijoti paauglių. Pedagogai turi suprasti ir tikėti tuo, kad jie gali daryti įtaką paaugliams, kad jie savo atidumu, kalbėjimu, dėmesiu gali padaryti įtaką jaunuoliui, užmegzti su juo kontaktą. Tenka matyti nemažai mokyklų darbuotojų, kurie šį tikėjimą yra praradę, jaučiasi bejėgiai įtakoti ar pakeisti jaunuolio elgesį. Paaugliai tą jaučia, ir susidaro užburtas ratas, didėja atotrūkis, nesupratimas ir priešiškumas tarp paauglių moksleivių ir dalies pedagogų. Kita bėda – paauglių užklasinė veikla, kuri dabar yra tapusi beveik vien tėvų reikalu, turintieji pinigų gali sumokėti už būrelius, o ką daryti neturtingų tėvų vaikams? Užklasinė veikla - ne tik tėvų reikalas, tai visos valstybės reikalas. Dažnai sakoma, kad paaugliai nenori lankyti būrelių, bet nesusimąstome, kodėl? Galbūt jie neatitinka paauglių poreikių? Visi piktinasi, kad paaugliai būriuojasi be veiklos, rūko laiptinėse, tad pasiūlykime jiems ką nors vietoj to. Dalį vaikų tėvai “sužiūri” pavojingu paauglystės metu, o dalis nueina klystkeliais, iš kurių dažnai nebesugrįžtama. Dalis atsakomybės tikrai tenka visai visuomenei, nes nesugebame pasiūlyti tinkamos alternatyvos jaunimui. Mano manymu, kiekvienas paauglys turėtų gauti mokykloje galimybę išbandyti save įvairiausiose meno srityse. Taip pat labai gaila, kad jaunimas taip nutolęs nuo mūsų savitų baltiškųjų šaknų. Besiformuojančiai paauglio asmenybei tautos dainų, papročių, istorijos pažinimas labai reikalingas. Būtų galima organizuoti ir įdiegti specialias tautines programas mokyklose ir popamokinėje veikloje, sistemingai organizuoti žygius, renginius, stovyklas, kur dalyvautų visi mokyklos mokiniai. Tokia valstybei nebrangi paauglių užimtumo programa ne ką tekainuotų, o prevencinis darbas ir nauda būtų didžiuliai. Seniai žinoma, kad kiekvienas litas ar euras paskirtas gerinant vaiko emocinę sveikatą, atsiperka ir kainuoja daug mažiau negu vėliau dėl emocinių bėdų sukelto elgesio padariniai, kai atsiduriama gydymo ir įkalinimo įstaigose, o kur dar pinigais neįvertinamas moralinis artimųjų skausmas. Visa tai sunkia našta užgula visą visuomenę.

- Ką apie paauglio savijautą išduoda auskarais pervarstytas kūnas, rūbų spalva, amuletai - ar tai tik suaugusiems nesuprantama mada?

- Daugybė paauglių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje linkę vis daugiau save žaloti. Tai palyginti nauja, bet labai aktuali problema. Linkusieji tai daryti gali laisvai naršyti po tinklalapius, kuriuose to mokoma, atvirai demonstruojami sužaloti kūnai. Save žalojantys paaugliai turi daug emocinių skaudulių ir sunkumų, dažnai jau nuo pat ankstyvos vaikystės. Visas bėdas lyg kuprą, jie augdami tempiasi su savimi toliau. Jei niekas nesikeičia, bloga emocinė savijauta tik gilėja ir aštrėja. Savęs žalojimas yra tokios ilgai besitęsiančios būsenos pasekmė. Save žaloti linkę ir impulsyvūs vaikai, neturintys savireguliacijos įgūdžių, nemokantys savęs nuraminti, ypač kai susijaudina, arba lieka vakare vieni su savo emociniais skauduliais ir problemomis. Fizinis skausmas, kurį sau sukelia, būna mažesnis už dvasinį. Jie save žaloja, nes fizinį skausmą jiems lengviau ištverti negu emocinį. Žaloja save baisiai – pjaustosi, degina įvairias kūno vietas, dažniausiai pradeda nuo dilbių. Išdeginimai kartais tampa gyva žaizda, sužalojimus jie meistriškai slepia. Tyrimai rodo - tie, kurie ilgą laiką ir itin stipriai žaloja savo kūną, dažnai vaikystėje yra patyrę ir fizinę bei seksualinę prievartą.

- Dabar vaikai bręsta greičiau, tad suaugusieji neretai apsirinka, įsivaizduodami, kad vienokio ar kitokio amžiaus vaikai dar negali daryti to ar to, kad jie dar per maži. Taip, matyt, ir pražiūrima, užleidžiama dalis bėdų?

- Dabar ankstyvoji paauglystė prasideda maždaug 12 – 14 metų. Apklausos rodo, kad dauguma trylikamečių jau yra paragavę alkoholio, pamėginę rūkyti. Svarbiausias klausimas – ar pabandęs sustojo? Jei paragavo ir sustojo – dar gerai. Nieko baisaus, juk jiems įdomu paragauti, kas tas alkoholis. Tėvams norėčiau pasakyti – tuo metu būtina suprasti paauglio raidos ypatumus ir pasitelkti kantrybę bei jumorą. Dažniausiai paauglystėje pablogėja vaikų santykiai su abiem tėvais ir ypač su tos pačios lyties tėvu. Šio amžiaus paaugliams svarbu neigti tėvų ir suaugusiųjų nuomonę, autoritetą. Tuo metu jaučiamas didžiulis poreikis priklausyti kokiai nors bendraamžių grupei. Ir tai natūralu – šio amžiaus vaikas turi turėti draugų, bet suaugusieji privalo žinoti, kokie tai draugai, ką jie kartu veikia, ir pasirūpinti jų saugumu. Šiuo periodu būdingos greitos nuotaikų kaitos, įtaigumas, pykčio protrūkiai, o mąstymas labai konkretus. Tik sėkmingai perėjęs šį sunkų laiką, paauglys patenka į kitą, svarbų etapą, viduriniąją paauglystę. Prasideda savęs, savo identiškumo paieškos. 15-18 metų amžiuje palaipsniui svarbiausia tampa išsiaiškinti – kas esu, ką noriu šiame gyvenime daryti, kas man tinka, aktyviai ieško būdų išreikšti save. Visi žinome posakį “Obuolys nuo obels toli nerieda”. Tačiau dvylikos – keturiolikos metų vaikui atrodo, kas jis yra apelsinas, mandarinas, mango – tik ne obuolys. Praėjus tam laikui, paaiškėja, kad jis, kaip ir jo tėvai, yra visai ir obuolys, ir nukritęs netoli obels. Jeigu vaiko emocinė raida buvo be didesnių sunkumų, tai paauglystė taip pat būna tolygesnė, mažiau banguota. Kita vertus, kuo brandesnė ir kūrybingesnė asmenybė bręsta, tuo dažniau toks paauglys maištauja, stengiasi išsiskirti elgesiu, apranga, giliau ir skausmingiau išgyvena savojo aš, savo giluminių šaknų paieškas. Reikia suprasti, kad po iššaukiančia išvaizda dažnai slepiasi kūrybinga, trapi asmenybė. Paauglius svarbu suprasti ir juos palaikyti savos tapatybės paieškose.

- Bet Šiauliuose žudė aštuoniolikmetės, tai yra jau subrendusios paauglės, kurios pagal jūsų kriterijus, jau turėjo žinoti, kas gyvenime leistina ir kas ne, žinoti, kad žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė.

- Ne su aštuonioliktu gimtadieniu subręsta asmenybė. Mes visi kaip asmenybės bręstame visą gyvenimą. Pagal psichoterapinius parametrus, žmogus suaugusiu vadinamas tada, kai jis žino, ką nori daryti gyvenime, jaučia ir yra suradęs savo identiškumą, yra įgijęs specialybę, dirba ir iš savo darbo pragyvena. Vėlyvoji paauglystė prasideda 17 metų, ir baigiasi ne aštuoniolikos, o kiekvienam individualiai, ir per 30 metų žmogus dar vis gali būti užstrigęs vėlyvojo paauglio rolėje, vis nežino, ką norėtų dirbti, yra finansiškai priklausomas nuo tėvų ar kitų žmonių, yra jų išlaikomas. Tai atsitinka dėl emocinio ir socialinio asmenybės nebrandumo. Šiaulietes aštuoniolikmetes moksleives, padariusias šį kraupų nusikaltimą, suaugusiomis vadinti būtų galima labai sąlyginai. Teisiškai mūsų šalyje žmogus laikomas suaugusiu sulaukę 18 metų, bet tai nereiškia, kad jis jau ir tampa tuo brandžiu suaugusiuoju. Galima būtų manyti, kad šių merginų psichosocialinė raida buvo iškreipta ir užstrigusi, jos buvo atsidūrusios emocinėje tuštumoje, neturėjo tinkamos savirealizacijos galimybių, o negatyvi informacija jų psichiką veikė žalojančiai. Didelės ir neišspręstos problemos tęsėsi ilgą laiką, pyktis kaupėsi, skauduliai didėjo.

- Viena iš dalyvavusiųjų nužudyme Šiauliuose mokėsi pagal specialią programą namuose. Ar tai irgi galėjo prisidėti prie jos asmenybės nebrandumo?

- Ši situacija parodo dvi ne iki galo išspręstas ir aktualias mūsų šalies švietimo sistemos problemas. Viena – vaikų, kurie mokomi pagal modifikuotas, adaptuotas ar specialias programas, poreikių atliepimas. Yra vaikų, kuriems sunkiai sekasi vienas ar kitas dalykas, todėl programas jiems tenka adaptuoti, pritaikyti mokymą, arba visus dalykus mokyti palengvintu lygiu. Neretai jie sėdi klasėje, nesupranta, kas mokoma per pamoka, o individualaus mokytojo dėmesio tam, kad įsisavintų žinias savo lygiu, gauna mažai. Tokius vaikus reikėtų suburti į mažesnes klases ir kartu su mokytoju skirti dirbti mokytojo padėjėją. Kai po 1-2 tokius vaikus išbarsto į kiekvieną klasę mokykloje, jų integracija yra daugiau dekoratyvinė. Kita problema – namuose mokomų vaikų, ypač paauglių dalinės integracijos į mokyklos kolektyvą nebuvimas, o kartu trūkumas ir palaipsnės integracijos į mokyklą po namų mokymo. Paaugliui būtina būti tarp kitų bendraamžių. Jei jis ilgą laiką atskirtas nuo draugų, nuo klasės, tai nėra gerai. Lietuvos švietimo sistemoje yra arba bendras mokymas su visais, arba namų mokymas, trūksta tarpinių, lankstesnių variantų, sudarančių galimybes laipsniškai integruoti ir adaptuoti vaiką bendraamžių kolektyve. Taip pat yra vaikų, kurie negali išbūti visų pamokų, sukaupti dėmesio, neretai jie būna itin jautrūs triukšmui, pervargsta, jų elgesys tampa chaotiškas. Tokiems vaikams taip pat turėtų būti sudaryta galimybė dalį pamokų būti su klase, kad “neiškristų” iš mokyklos gyvenimo, gautų galimybę ugdytis pagal poreikius ir ypatumus.

- Net specialistai nesutaria dėl kompiuterinių žaidimų, kuriuos žaidžiant žudoma ir nužudytasis vėl atgyja, įtakos paauglių sąmonei. Vieni sako, kad geriau tegul žudo ekrane negu gatvėje, kiti teigia, kad žaidimų elementus jie vėliau perkelia į realybę.

- Kompiuteriniuose žaidimuose užmušti žmonės iš naujo atgyja. Jei į gyvą žmogų ekrane vaikas šaudo nuo mažens po kelias valandas per dieną, suvokimas ir žinojimas, kad kito žmogaus žaloti, kad į žmogų šauti negalima, išnyksta. Tas labai subtilus etinis, moralinis pajautimas pažeidžiamas, intensyvi agresyvi vaizdinė informacija neigiamai įtakoja besifomuojančią trapią vaiko esybę. Net ir saugusiųjų psichikos sveikata šiuo požiūriu yra ženkliai sutrikusi, o ką jau kalbėti apie vaikus. Pavyzdžiui, ir paaugliai, ir suaugusieji šiuo metu internete gali laisvai prieiti ir žaisti tokius žaidimus, kur galima įvairiais būdais žaloti, kankinti žmogų, o programa rodo, ar jis dar gyvas. Tokius ilgos kankinamos mirties žaidimus galima žaisti, mokytis ir treniruotis. Klausimas – kodėl tokie žaidimai kuriami ir kodėl prieigos prie jų laisvos ar itin mažai apsaugotos? Klausiau, ar galima išimti tokius žaidimus, bet buvo atsakyta: “Ne, tai vartotojų pasirinkimo teisė, jie suaugę žmonės”. Žiniasklaida, ypač televizija, bruka abejotinas vertybes, tad paaugliai, neturėdami kritinio mąstymo, nežino, kas vertinga, kas ne. Jeigu jie ilgą laiką gauna itin daug neigiamos ar netinkamos, žalojančio pobūdžio informacijos, jų emocinė ir asmenybės raida gali sutrikti, ypač negaunant “gerosios” atsvaros, nematant, nepatiriant džiaugsmingų, gražių patyrimų. Netinkamos medžiagos paauglių formavimuisi televizijose yra labai daug. Blogio sėkla sėjama labai intensyviai – net multiplikaciniuose filmuose nuolat žudoma, mušama, spardoma. Kodėl tokia tendencija įsivyravusi – šis klausimas turėtų vis aktyviau ir plačiau būti užduodamas.

- Jūsų srities specialistai kalba apie tai, kad nepakankamai mylimi, kalti dažnai jaučiasi išsiskyrusių tėvų vaikai bei tie vaikai, kurių vienas iš tėvų ar abu išvažiavę uždarbiauti į užsienį.

- Neseniai atlikome tyrimą, po kurio paaiškėjo, kad Lietuvoje 25% pradinių klasių vaikų auga vieno tėvo šeimoje. Tokioje šeimoje yra didesnė rizika kauptis įvairiems emociniams sunkumams, didesnis pavojus neišreaguoti besikaupiančių jausmų. Vaikai iš tokių šeimų yra jautresni, pažeidžiamesni, o neretai ir piktesni, ypač berniukai. Išvažiavusių į užsienį dirbti tėvų vaikai taip pat prikaupia emocinių skaudulių – namuose trūksta bendravimo, emocinės šilumos, vaikai labai ilgisi išvažiavusio tėvo ar tėvų, dažnai yra linkę savo jausmus slėpti. Ši situacija byloja apie visuomenės vertybių krizę, kai materialūs dalykai iškeliami aukščiau už bendravimą, buvimą kartu su šeima. Vaikui abu tėvai reikalingi visą augimo ir brendimo laiką. Paauglystės periodu vaikas turėtų augti su tėvais, būti kartu, ir tėvams ši pareiga turėtų būti prioritetas, nes, kai vaikui bus 18 metų, jau jų nebereikės, bus per vėlu. Išvažiavus tėvams yra pavojus prarasti artumą su vaiku, neatliepti jo poreikių, nes tai metas, kai vaikas su tėvais turi būti kartu, ir tas metas daugiau niekada nebepasikartos. Tai – prioritetas ir pareiga, o tik tada – pinigai. Ką darysi su uždirbtais pinigais, jei prarasi auksinį laiką – buvimą su savo vaiku, kai jam to labiausiai reikia? Uždirbti būtiniausioms reikmėms patenkinti Lietuvoje yra įmanoma, ir Lietuvoje turėtų būti daroma viskas, kad tai vyktų. Tačiau realybė yra tokia – tėvai, palikę vaikus, važiuoja uždirbti daugiau pinigų, todėl mūsų valstybėje, jei ji iš tikrųjų rūpinasi savo piliečiais, ypač vaikų ir jaunimo sveikata, būtinai turėtų veikti specialios programos vaikams, kurių tėvai dirba užsienyje, išsiskyrę, žuvę, mirę, nusižudę ir kt. Kartais labai pagelbsti panašaus emocinio skausmo kamuojamų vaikų ar jaunuolių tarpusavio bendravimas. Beje, vienas iš pasiūlymų galėtų būti tėvams, kurių vaikai elgėsi netinkamai, nusikalto, jungtis, dalintis savo patirtimi, išgyvenimais, įsteigti visuomeninę organizaciją, kuri padėtų agresyvių ar blogai besielgiančių vaikų tėvams, ieškotų bendrų išeičių, kad Lietuvoje tokių nusikaltimų būtų kuo mažiau.