“Aš norėčiau pasakyti, priminti, kad greitai įžengsime į tokį periodą, kada kiekvienas mūsų sprendimas tiek Seimo, tiek Vyriausybės, tiek kitų valdžios institucijų lems mūsų tempus, mūsų rezultatus, ypač integruojantis į Europos Sąjungą”, - dėstė premjeras Algirdas Brazauskas, parlamento plenarinių posėdžių salėje pirmadienį paskelbus Seimo rudens sesijos pradžią.
Kaip premjeras A.Brazauskas orientuojasi per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitusiame pasaulyje, bus akivaizdu tvirtinant kitų metų biudžetą, priimant keletą su eurointegracija susijusių įstatymų ir Konstitucijos straipsnių pataisų.
Tiesa, paprastam viensėdžio gyventojui mažai terūpi nagrinėsimų įstatymų turinys. Jam galvą sopa, kad Vyriausybė laiku kompensuotų už degalus, darytų intervencinius grūdų pirkimus. Žodžiu, nepaliktų kaimiečio vieno akistatoje su rinkos realybe. Savo socialinę gerovę dauguma tokių valstiečių sieja su už Vyriausybės vairo stojusiu kadenciją baigusiu prezidentu. Nevengiantis kolūkio pirmininko retorikos A.Brazauskas - populiariausias tarp visų galimų pretendentų į prezidento postą. Jei praėjusį sekmadienį būtų vykę rinkimai, socialdemokratų lyderiui, remiantis viešosios nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” duomenimis, savo balsus būtų atidavę apie penktadalis balsuotojų. Pasitikėjimas Socialdemokratų partija, grįžus į aktyvią politiką A.Brazauskui, taip pat šoktelėjo. Dabar jis siekia 17,4 proc. žymą.
Antra vertus, kairuoliškumo drugys, regis, krečia jau ir intelektualus. Jiems atstovauja atsivertęs filosofas Arvydas Juozaitis, dar prieš kelerius metus buvęs liberalizmo ideologas. Taigi, akivaizdu, kad Lietuvą pasiekė prieš kurį laiką Prancūzijoje, Amerikoje vyravusi mada: jeigu nori būti intelektualu, turi simpatizuoti kairiesiems.
Tačiau kur slypi nemari kairiųjų populiarumo priežastis?
“Kitaip ir būti negali, - sako politologas Česlovas Laurinavičius. - Juk 99 proc. lietuvių yra valstiečiai. Maža to, dar ir baudžiauninkai. Pagrindinis valstietiškos nacijos bruožas - kairuoliškumas, socialinio teisingumo troškimas”.
“Vis dėlto paradoksalu, - pertaria politologas Alvydas Jokubaitis. - Kaimas turėtų būti dešiniųjų forpostas. Juk iš lietuvių literatūros žinome, kad kaime labiausiai įtvirtintos konservatyvios vertybės. Bet mūsų kaimas ženkliai pasikeitė per 50 pokario metų”.
Beje, kairuoliškas mentalitetas šiuo metu vyrauja visame Eurazijos regione.
“Lietuva yra ne industrinio ar postindustrinio, o agrarinio mąstymo šalis, žmonės be galo prisirišę prie gimtos vietos. Jie niekaip nesugeba atsiplėšti nuo vaikystės upelio ar berželio, o tai irgi skatina kairumą. Tūlas lietuvis neturi darbo, bet, užuot susikrovęs į sunkvežimį mantą ar kasryt vykęs po 30-40 km į verslesnį miestą uždarbiauti, sėdi ir laukia malonės iš valdžios. Suprantu, tai nelengva, bet mūsų žmonės privalo suprasti, kad jų sėslumas - prapultis, - vardija Seimo narys politologas Algirdas Gricius. - Kuo pranašesni amerikiečiai prieš europiečius? Šie, jei randa gerai mokamą darbą, važiuoja iš vienos pakrantės į kitą tūkstantį kilometrų”.
Galiausiai, įsitikinęs jis, verkšlenimas, matyt, užkoduotas ir mūsų tikėjime. Katalikas tikisi malonių iš Dievo, protestantas tiki, kad jei Dievui skųsis - Aukščiausiasis jam dar pridės nemalonių.
“Manau, visąlaik visuomenėje (ypač tokioje, kaip Lietuvos, kuri išgyvena pereinamąjį laikotarpį, dalį žmonių užgriuvusi reformų našta) bus daugiau kairių pažiūrų žmonių. Juk talentingų, aktyvių žmonių, galinčių imtis atsakomybės, visada mažiau. Didesnė dalis lauks pagalbos iš valstybės ir atitinkamai balsuos”, - filosofiškai reziumuoja socialdemokratas Gediminas Kirkilas.
O ar Lietuvoje buvo kada nors ypač populiarios dešiniosios idėjos? Vargu. Sakyti, kad taip buvo Atgimimo metais, būtų labai paviršutiniška. 1988-1992 m. dešiniosios idėjos pirmiausia buvo siejamos su tautinėmis vertybėmis ir politine laisve, o ne su ekonominiu dešinumu. Dauguma piliečių ekonominės gerovės viltis siejo ne su individo laisve, o su “švediškuoju socializmu”. Žmonės pasąmoningai bijojo kalbėti apie kitokį nei švediškas socializmą, mat pats žodis priminė 50 m. trukusią okupaciją, politinę ir ekonominę diktatūrą. Švedija buvo pristatoma kaip vykęs socializmo pavyzdys, visiškai užmirštant, kad tokia ji tapo po daugelio dešimtmečių kapitalistinio gyvenimo. Tiesa, dešinieji, inicijavę Nepriklausomybės atkūrimą, nors ir miglotai, prakalbo apie pilietinę visuomenę.
Bet neišsipildžius signataro Kazimiero Antanaičio pranašystėms apie greitą “švedišką” gerovę Lietuvoje, dauguma piliečių nusivylė bet kokio plauko kapitalizmu ir 1992-1996 m. į valdžią grįžo buvusieji. Nors po nesėkmingo jų valdymo vėl atsigręžta į dešiniuosius, pačia dešiniąja ideologija netgi tada ne itin pasitikėta. Tai rodo faktas, kad 1996 m. sociologinių reitingų lentelių viršūnėse šmėžavo ne tuomečius Seimo rinkimus laimėję konservatoriai, o krikščionys demokratai (LKDP). Krikdemų ideologija iš esmės mažai skiriasi nuo kairiųjų. Pagrindinis šių ideologijų akcentas - socialinis teisingumas.
Konservatorių pergalę per praėjusius rinkimus iš dalies galima paaiškinti ir tuo, kad jau buvo susiformavęs tam tikras naujoviškai mąstančių žmonių sluoksnis, o kairiųjų elektoratas, priešingai nei dešiniųjų, nėra drausmingas. LDDP rėmėjai, nusivylę po bankų krizės, investicinių bendrovių griūties, paprasčiausiai neatėjo į 1996 m. Seimo rinkimus.
Pernykščiai rinkimai parodė dešiniųjų idėjų krizę. Galiausiai apnuogino tai, kad lietuviai balsuoja “kojomis”. Chrestomatine taisykle tapo tai, kad per kiekvienus rinkimus stengiamasi nuspirti nuo politinio Olimpo nepateisinusiuosius socialinio teisingumo vilčių.
Nors dar nieko doro nespėjęs nuveikti, dvyliktasis kairiųjų kabinetas iš anksto keiksnojamas kaip nieko gera nežadantis, dauguma ankstesnių tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų Vyriausybių taip pat vykdė daugiau kairę ūkio politiką.
Tiek teoretikai, tiek praktikai mūsų savaitraščio pašnekovai priėjo prie bendros nuomonės, kad vienintelė Vyriausybė, išties nuosekliai atstovavusi dešiniųjų ekonominei ideologijai, buvo tik dešimtoji - Andriaus Kubiliaus. Kalbėti apie per keletą mėnesių padariusią radikalių ekonominių sprendimų Aleksandro Abišalos Vyriausybę kaip ryžtingą dešiniąją sudėtinga dėl trumpo jos darbo. “A.Kubiliaus kabinetas vykdė pragmatišką dešinę politiką. Tiesa, jis spėjo labai nedaug padaryti. Bet iš tikrųjų jis vienintelis realiai paskatino formuotis laisvų piliečių, savo likimo šeimininkų, visuomenei”, - dėstė Č.Laurinavičius.
Kitos, vadintos dešiniųjų Vyriausybe, - G.Vagnoriaus sprendimai (pavyzdžiui, tokie, kaip kurti socialinį rojų valstybėje daliai visuomenės grupių - teisėjams, valdininkams; nusavintų rublinių indėlių kompensavimas pagyvenusiems žmonėms; žiaurios akcijos prieš smulkųjį verslą) leidžia atvirai daryti prielaidas, kad ji vykdė kairuolišką ūkio politiką. G.Kirkilas tai vadina “populizmu”. Šis reiškinys šiaip jau būdingesnis kairiesiems.
“G.Vagnoriaus Vyriausybės linija buvo pusiau avantiūristinė. Ekonominiu požiūriu išlaidos nebuvo pagrįstos. Finansiniai poreikiai neatitiko galimybių”, - dar tvirčiau pabrėžė politologas Č.Laurinavičius.
Paradoksalu, bet kairiąją Adolfo Šleževičiaus Vyriausybę dėl kai kurių sprendimų logikos geriau vadinti dešiniąją ar bent jau centro kairiąja. G.Kirkilas nenori A.Šleževičiaus kabinetui prisegti “dešiniosios” etiketės. “Jis tiesiog nuosekliai laikėsi tarptautinėms organizacijoms - Pasaulio bankui, Tarptautiniam valiutos fondui duotų įsipareigojimų. Jis vykdė griežtą fiskalinę politiką, sumažino infliaciją, dėl to greičiau vyko reformos”, - giria buvusio lyderio makroekonominę nuovoką G.Kirkilas. Bet, pasak jo, įgyvendindamas kaimo ir socialinę politiką, A.Šleževičiaus kabinetas stengęsis, kad neatspariausi reformoms gyventojų sluoksniai - kaimiečiai, darbininkija, socialiai remtini žmonės neatsidurtų užribyje. Todėl “reformų skausmui palengvinti” buvo “įsūdyti” milijardai į kaimą, socialinę sritį. Deja, šitie pinigai nedavė jokios grąžos. Panašią kaimo rėmimo politiką, kol iki Rusijos krizės buvo pinigų, vykdė ir G.Vagnoriaus kabinetas.
“Vis dėlto, - įsitikinęs A.Gricius, - jei būtų buvę leista dirbti iki galo vadinamajai Sąjūdžio Vyriausybei, matyt, kai kurios neišvengiamos, bet skausmingos reformos būtų seniai įvykdytos. Aišku viena, tuomet žmonės būtų lengviau jas išgyvenę, nes iki 1995 m. bankų krizės dar turėjo santaupų”.
Kita vertus, XIX a. susiformavusios pagrindinės ideologijos nebeatitinka postmodernaus technologijų amžiaus iššūkių. Riba tarp dešinės ir kairės ideologijų nyksta. Vienintelis skirtumas - dešiniųjų ir kairiųjų skirtingas požiūris į ekonomiką.
Beje, prieš mėnesį Didžiosios Britanijos savaitraštis “Times” taip pat nagrinėjo dešiniųjų tapatumo krizę. Ką daryti visos Europos dešiniesiems, kuriuos iš valdžios balno išstūmė kairieji? Dešinieji jau kuris laikas prognozuoja, kad kairiųjų propaguojama socialinės gerovės valstybė, neišlaikiusi įsipareigojimų įvairioms visuomenės grupėms, žlugs. Bet šitai užtruko.
“Kai kurių šalių dešinieji lyderiai, nusižiūrėję į respublikono George’o W.Busho jaunesniojo laimėjimą, mėgina daryti reveransus socialinės gerovės pusėn, nes vien nacionalistinėmis idėjomis jie nebepritraukia naujų rinkėjų”, - pastebi A.Jokubaitis.
Galiausiai ir kairieji nebenori savęs vadinti socialdemokratais ar socialistais. Didžiosios Britanijos kairiųjų lyderis Tony Blairas atvirai prakalbo apie trečią kelią - centro kairės.
Lietuvoje dėl šio vardo taip pat galynėjasi socialliberalai, centristai, socialdemokratai dutūkstantininkai, iš dalies krikdemai. Bet visus juos, matyt, nugalės A.Brazausko socialdemokratai. G.Kirkilas įsitikinęs, kad socdemų ateitis - centro kairėje. A.Gricius, kadaise buvęs LDDP narys ir priklausęs šios partijos liberalų flangui, sako, kad dabartinėje LSDP apie trečdalis narių dešinesnių pažiūrų.