Dvi dienas linksminęsis, mėgavęsis sodybą supančiu kraštovaizdžiu jaunimas namo grįžo patemptomis lūpomis: sodybos šeimininkai paskutinius beišvažiuojančiuosius namo užrakino sodybos teritorijoje ir pareikalavo padengti neva patirtus nuostolius.
Jų buvo prašoma atlyginti iš pradžių “dingusius” pinigus iš kasos, paskui iš “spintelės stalčiuko” dingusias kelias šimtines litų, taip pat sumokėti už kitus tariamai sugadintus daiktus. Šeimininkai, “taupant laiką”, kviesti policijos nepanoro, tik primygtinai pasakojo apie sodyboje laikomus ginklus.
Atsisakęs tai padaryti jaunimėlis galop buvo paleistas. Tačiau tiek gera nuotaika, tiek pasitikėjimas kaimo turizmu išblėso. Juolab, kad kompanija buvo ne vien lietuviai – teko raudonuoti prieš svečius iš Latvijos bei Estijos. Jiems iškilusios problemos pasirodė nepaprastai keistos bei netikėtos, tokių išgyvenimų savo šalyse jiems neteko patirti.
Skaičiusiems šią istoriją ir galbūt susidūrusiems patiems su panašia situacija, telieka priminti, kad iš tiesų kartais vertėtų devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą kirpti.
Tenka mokyti bendrauti
Pagrindinius Lietuvos kaimo turizmą reglamentuojančius įstatymus rengia Lietuvos Valstybinio turizmo departamentas (VTD) prie Ūkio ministerijos. Šiuo metu yra keturi pagrindinai įstatymai, kurie reglamentuoja ir šią turizmo šaką: Turizmo įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Miškų įstatymas bei Vandenų įstatymas. Be jų kaimo turizmu besiverčiantys verslininkai turi vadovautis dar 7 kitais teisiniais aktais.
Tačiau paties VTD Informacijos, analizės ir kontrolės skyriaus vedėja Rima Jakytė pripažįsta, kad taikomi reikalavimai šiai jaunai, šešerius metus gyvuojančiai turizmo šakai yra pernelyg formalūs. “Asmenims, besiverčiantiems kaimo turizmu, tiek mūsų, tiek savivaldybių iniciatyva yra skaitomos paskaitos. Man pačiai skaitant šias konsultacijas dažnai tenka aiškinti, kad, pirmiausia, paslaugų verslas – bendravimo verslas. Tenka mokyti, kad kliento įspūdžiai, jų pačių verslo sėkmė priklausys būtent nuo jų svetingumo”, - DELFI sakė R. Jakytė.
Ūkio ministerijai priklausančio departamento darbuotoja DELFI pasakojo, kad sykį į departamentą kreipėsi šeima, kuri skundėsi, kad apsistojus vienoje iš kaimo turizmu besiverčiančių sodybų, jie patyrė daug nemalonumų. “Moteris pasakojo, kad sodybos šeimininkai nuolat sekė ir nurodinėjo, ko negalima daryti, ko nevalia liesti”, - prisiminė R. Jakytė.
Valstybė reikalauja minimumo
Pastarąjai Valstybinio turizmo departamento specialistės nuomonei pritarė ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Regina Sirusienė. Anot asociacijos vadovės, šalyje kaimo turizmui taikomi teisiniai aktai ir valstybės kontrolė šiam turizmo tipui – minimalūs.
Norintys besiversti kaimo turizmu privalo patenkinti visus norminių aktų reikalavimus, vėliau įteikti prašymą savivaldybei bei atsiimti šio verslo liudijimą iš mokesčių inspekcijos. Verslo liudijimas skiriamas ne ilgiau nei vieneriems metams.
Kaimo turizmu besiverčiančių sodybų didžiausia kontrolė palikta savivaldybėms. Lietuvos kaimo turizmu taip pat rūpinasi departamentai, įkurti prie ministerijų – minėtas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, Nacionalionė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos bei kitos valstybinės inspekcijos. Šiems vyriausybiniams padaliniams daugiau tenka reglamentuojamasis kaimo turizmo darbas.
“Kaimo turizmas – kūrybinis verslas. Sodybos šeimininkas privalo turėti specialų pasirengimą: išmanyti verslo pagrindus, vietovės etnografiją, mokėti kurti savo sodybos interjerą, gebėti tvarkyti sodybos aplinką, žinoti bendravimo psichologiją ir t.t. Tuo tarpu savivaldybių skyriai, atsakingi už jų regione kaimo turizmą, rūpinasi tik pačių sodybų tinkamumu šiam verslui”, - DELFI sakė R. Sirusienė.
Tačiau, pasak R. Sirusienės, klaidingai elgiasi ir patys besirengiantys verstis šiuo verslu asmenys: “Iš pradžių visi pradeda nuo teisinio verslo įregistravimo, o tik po to pradeda klausinėti, kaip ir ką toje sodyboje reikės daryti”.
“Gandriukai” po psichologinio testo
LKTA turi savo oficialų ženklą. Tai - žaliame fone stovintis baltas gandras. Visos kaimo sodybos, priklausančios asociacijai, žymimos tokiu ženkliuku. Be to, juo žymimos kaimo turizmo sodybų kvalifikacinės (komforto) kategorijos. Iš viso jų yra keturios. Šias kategorijas savo nariams, teikiantiems kaimo turizmo paslaugas, suteikia pati asociacija, įvertinusi sodybos įrengimo ir poilsio kaime paslaugų teikimo lygį.
Skiriant kvalifikacines kategorijas, vadovaujamasi tam tikrais nuostatais. Į kriterijų sarąšą įtraukti ne tik patalpų, maitinimo, aplinkos, bet ir pačių šeimininkų komunikacinių, kvalifikacinių bei charakterio savybių, tokių kaip, rūpestingumas, atvirumas, mandagumas, įvertinimas.
LKTA prezidentė tvirtino, kad, skiriant kvalifikacines kategorijas, didžiausias dėmesys skiriamas būtent sodybos šeimininko asmenybei. Sodybų savininkai, panorėję gauti jų teikiamų paslaugų įvertinimą, testuojami psichologiniais testais. R. Sirusienė tikino, kad žmogui, surinkusiam itin neigiamus testo rezultatus, patariama konsultuotis su specialistais.
Tačiau R. Sirusienė patikslino, kad taip testuojami tik asociacijos nariai, bet ne visos kaimo turizmu besiverčiančios sodybos priklauso šiai organizacijai.
Nežino vartotojų nuomonės
Valstybinio turizmo departamento specialistės R. Jakytės nuomone, Lietuvos kaimo turizmo sąlygas bei teikiamas paslaugas galima būtų pagerinti labiau žinant pačių vartotojų nuomonę, tačiau R. Jakytė DELFI aiškino, kad Valstybinis turizmo departamentas jos nežino. DELFI pasidomėjus, vartotojų nuomonės apie šią turizmo šaką nežinojo ir Nacionalionė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos.
Pasak R. Jakytės, dauguma nusiskundimų ar pageidavimų dėl šios turizmo šakos vartotojai išsako pačiai LKTA. Ūkio ministerijos valdomo departamento tokie nusiskundimai tiesiog nepasiekia.
“Paradoksalu, tačiau kaimo turizmo paslaugų vartotojai kreipiasi ne į mus, rengiančius teisinius reikalavimus, o į asociaciją. Lietuvos kaimo turizmo asociacija apie kokias nors pastabas mūsų neinformuoja, nors kiek aš žinau, jie pageidavimų ir nuomonių iš vartotojų sulaukia. Į Valstybinį turizmo departamentą per visus kaimo turizmo licencijavimo metus papuolė vos vienas minėtas skundas ”, - aiškino skyriaus vedėja.
DELFI žiniomis, LKTA pasiekę kaimo turizmu pasinaudojusių žmonių atsiliepimai yra skelbiami viešai asociacijos internetiniame puslapyje www.atostogoskaime.lt.
Lietuviškas kaimo turizmas - specifinis
Kaip DELFI sakė Valstybinio turizmo departamento specialistė R. Jakytė, Lietuvos kaimo turizmas palyginus su analogiška turizmo šaka užsienyje – specifinis. Specialistė pasakojo, kad Europos Sąjungos specialistai, padėję Valstybiniam turizmo departamentui parengti nacionalinio turizmo informacijos centrų sistemą, stebėjosi Lietuvos kaimo turizmo siūlomomis paslaugomis.
Užsieniečius stebino tai, jog renkant informaciją ir rūšiuojant kaimo turizmo paslaugas, teko išskirti dvi pagrindines jų rūšis. Tai – galimybė poilsiauti ūkininko sodyboje bei apsigyvenimas tuščioje sodyboje.
“Mums talkinę specialistai aiškno, kad antroji – apsigyvenimas sodyboje – turizmo rūšis užsienyje nepažįstama. Vakarų Europoje kaimo turizmas siejamas konkrečiai su realiu gyvenimu kaimo regione: į ūkininko sodybą atvykę svečiai gali patys apžiūrėti ūkininkų laikomus gyvulius, labiau susipažinti su kaimiečiui kasdienybe virtusiais darbais. Nuvykęs užsienietis į mūsų siūlomą sodybą nustebtų išvydęs, kad ji yra tuščia”.
DELFI gautais duomenimis, kaimo turizmas šalyje populiarėja. Šių metų liepos mėn. poilsiavusiųjų kaimo sodybose buvo 35,8 tūkst. Tai 21 proc. daugiau nei 2003-aisiais. Praeitais metais per tą patį laikotarpį kaimo sodyboje poilsiavusiųjų buvo 29,5 tūkst.