Neskaidraus partijų finansavimo užuomazgų reikia ieškoti dar nuo 1992-ųjų, kai vyko rinkimai į pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės Seimą. Tuomet politikai nekvaršino sau galvos iš ko ima pinigus. Reikėjo jų gauti. Verslininkai buvo sumanesni ir suprato, kad, parėmę partijas, turės neabejotinos naudos.
Šitaip politikų ir partijų akiratyje iškilo EBSW, nemažai kitų rėmėjų. Beje, anuometinėje politinėje ir ūkinėje sumaištyje buvo sunku rinktis rėmėjus. Todėl pastarieji rinkosi partijas, neretai prašydami neskelbti jų pavardžių ir firmų vardų.
Neskaidrus arba neviešas partijų rėmimas korupcija virto tuomet, kai arčiau finansinių reikalų stovėję politikai sumetė, kad rėmėjų pinigai gali byrėti ne tik į partijų kasas, bet ir į jų kišenes. Daugelį tokių epizodų, neslėpdamas veikėjų vardų Vytautas Petkevičius aprašo išgarsėjusiame „Durnių laive“.
Politikų ir verslininkų „bendradarbiavimas“ netruko persimesti į privatizavimo aukcionus, muitines, viešuosius pirkimus, įsidarbinimą valstybės tarnyboje. Būdavo rūpinamasi ir „priedangomis“ teisėsaugos institucijose. Galop buvo „užkariauti“ ir viršutiniai aukštai: apskričių ir savivaldybių administracijos, centrinė vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia.
Žodžiu, visų valdžios grandžių korumpavimasis vyko vos ne pagal klasikinį scenarijų, kuris neblogai išnagrinėtas į lietuvių kalbą išverstoje JAV profesorės Susanos Rose-Ackeraman knygoje „Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma“. Štai ką rašo autorė: „Korupcija yra ekonominė ir politinė problema... Tai simptomas, kad politinė sistema veikia mažai tesirūpindama platesniais visuomenės interesais. Jis rodo, kad valdžios struktūra efektyviai nenukreipia privačių interesų“.
Pastarųjų savaičių įvykius, nuplėšusius kaukes nuo daugelio tariamų kovotojų už žmonių gerovę veidų, tiktų pavadinti pirmuoju antikorupcinės kovos raundu. Pirmuoju per visus keturiolika Nepriklausomybės metų. Tačiau šio raundo baigtis priklausys nuo kelių aplinkybių.
Ar Seimo pirmininkas demonstruoja tikrą, o ne apsimestinį ryžtą atskleisti visų „Rubikoną“ aptarnavusių veikėjų vardus? Ir, antra: ką slepia STT pamušalas? Ar ši tarnyba kartu su prokurorais iš tikrųjų iškėlė kovos su korumpuotais pareigūnais vėliavą? Ar ji tik dalyvauja gudriai suregztame politiniame lošime, atlikdama „užsakymo stalo“ funkcijas?
Demokratinė valdymo forma pirmiausia reiškia politinę konkurenciją. Todėl čia svarbūs du dalykai, kurie gali būti net savotiški demokratiškumo indikatoriai. Pirma: ar sudaromos sąlygos korektiškai konkurencinei kovai tarp partijų ir ar nėra įvairiais būdais uzurpuojama politinė valdžia?
Antra: partijų sugebėjimas išugdyti ir pritraukti į savo gretas žmones, kuriems dalyvavimas politikoje yra tam tikras pilietinės saviraiškos būdas. Jeigu yra pakankamai požymių, įrodančių, kad šie procesai vyksta pozityviai, tuomet atsiranda pagrindas tvirtinti, jog visuomenė tampa brandesnė.
Apmaudu, tačiau dabar susidūrėme su priešingybe itin išraiškingai pademonstravusia, kad yra prieita prie kritinės pasitikėjimo politine sistema ribos. Šią ribą peržengus, valstybės erozijos reiškiniai suintensyvės, o jos valdymo metodai taps tik dar brutalesni ir ciniškesni. Ar yra vilties neperžengti šios kritinės ribos, truputį atsitraukti ir susimąstyti apie tai, kaip demokratinių santykių kevalą pripildyti realaus turinio?
Šiuo požiūriu itin svarbu, kaip visuomenė sugebės kompensuoti politinių procesų kaštus, arba, kitaip tariant, kaip organizuos politinių partijų finansavimą. Tik šitaip galima tikėtis, kad iš politinių partijų ir verslo struktūrų santykių išnyks šešėlinio įsipareigojimo ir parsidavimo galimybė.
Kurios politinės partijos gali tikėtis valstybinio finansavimo? Turėtų būti remiamos visos, nustatyta tvarka įsiregistravusios ir įrodžiusios savo gyvybingumą bei veiklą. Daroma klaida, kai finansuojamos tik tos partijos, kurios įveikia rinkiminius barjerus. Šiuo atveju yra ne tik pažeidžiamas sąžiningos politinės konkurencijos principas, bet partijos praranda ir galimybę veikti opozicijoje.
Kita vertus, partijoms skiriamas lėšų dydis turėtų priklausyti ne nuo išrinktų Seimo narių skaičiaus, o nuo realios veiklos, narių ir skyrių skaičiaus. Todėl jokiu būdu nereikėtų strimgalviais keisti politinių partijų ir kampanijų finansavimo įstatymą, kaip yra sumanyta. Svarstant šį įstatymą turėtų būti suteikta galimybė diskusijoje dalyvauti visoms partijoms, politologams ir visuomenei.
Valstybės remiami ir skatinami politiniai procesai turėtų ilgainiui pakeisti ir partinės statybos principus. Partijos iš interesų pagrindu susibūrusių šutvių turėtų pagaliau virsti politinėmis organizacijomis, sugebančiomis identifikuoti savo ideologiją ir siekius, burti aktyvius piliečius, pasirengusius dalyvauti valstybės kūryboje. Ar pakaks tam valios ir galių?