Europos valstybės, apimtos solidarumo nuskriaustai amerikiečių nacijai, palaikė šį JAV žingsnį – teroristus atvirai globojančio ir, galima sakyti, viduramžišką pasaulėžiūrą ir gyvenseną savo piliečiams brukančio režimo turėjo būti atsikratyta vardan viso pasaulio saugumo ir stabilumo. Dar svarbiau buvo suardyti tarptautinį teroristų tinklą, kurio epicentru talibų valdomas Afganistanas buvo tapęs.
Deja, didžiausiais nusikaltėliais įvardinti talibų lyderiai, Osama Bin Ladinas bei jo parankiniai nei operacijos “Tvirta taika” pradžioje, vėliau nebuvo sučiupti ar nukauti. Tačiau JAV Afganistane suėmė ne mažiau 600 terorizmu įtartų asmenų iš daugiau nei 35 valstybių, kurių daugumą perkėlė į tuo tikslu įkurtą amerikiečių aptarnaujamą koncentracijos stovyklą Gvantanamo įlankoje, Kubos saloje.
JAV pareiškė, kad su įkalintaisiais asmenimis elgsis kaip tinkamos – nei tarptautinė teisė, nei dvišaliai įsipareigojimai ir sutartys su kitomis valstybėmis JAV nesaistys teisiant įtariamuosius. Tokia besąlygiška JAV pozicija suglumino net ir lojaliausius JAV sąjungininkus – Jungtinę karalystę, kurios keli piliečiai taip pat laikyti stovykloje. Daugelis Europos valstybių pareiškė oficialias susirūpinimo pozicijas tokiu JAV elgesiu, bet diplomatiniuose užkulisiuose ir toliau siekė savo piliečių išdavimo savon jurisdikcijon.
Tik atvykus pirmiesiems stovyklos įnamiams paaiškėjo, kad nekaltumo prezumpcija čia negalioja, kaip negalioja ir elementariausios žmogaus teisės. Tai dar labiau papiktino pasaulio bendriją, o ir pati JAV spauda negailėjo kritikos JAV administracijos pozicijos atžvilgiu. Tačiau visa kritika lyg nuo žąsies vanduo nutekėdavo kanalizacijon. JAV administracija iki dabar tebesilaiko nuomonės, kad terorizmu įtariamiems (nors ir be pateiktų konkrečių kaltinimų) asmenims žmogaus teisės netaikytinos – juk jie patys jas pažeidinėjo.
JAV daugiau nei du metus nesugebėjo suformuluoti kaltinimų stovykloje laikomiems žmonėms ir tik visai neseniai, pasaulinės bendrijos spaudžiamos, pradėjo pareikšti individualius kaltinimus. Per daugiau nei du metus nuo stovyklos įkūrimo JAV paleido į laisvę arba perdavė trečioms šalims dešimtis įtartųjų. Kai kurie savo šalyse teismo sprendimu taip pat buvo paleisti laisvėn. Kaip paaiškėjo, Gvantanamo stovykloje be kitų buvo atsidūrę ir nepilnamečiai vaikai, ir aštuntą dešimtį baigiantys senukai. Sunku įsivaizduoti, kuo jie galėjo būti įtarti juos suimant.
Lyg Gvantanamo įlankos stovyklos pavyzdžio ir patirties būtų maža, JAV okupacinė valdžia Irake jį pakartojo irakietiškoje Bastilijoje – Abu Ghraibo kalėjime. Lygiai kaip ir Kuboje, šiame Bagdado kalėjime laikyti ir tebelaikomi žmonės buvo suimti formaliai juos priskiriant įtariamiems terorizmu, iš jų atimtos bet kokios žmogaus teisės, o įnamiai nuolat kankinti ir iš jų tyčiotasi. Pasirodžius pranešimams apie tyčiojimąsi iš įkalintųjų, viso pasaulio spauda tiesiog pratrūko koneveikti JAV administraciją. Tačiau ir šį kartą jai nė motais – niekas iš aukščiausių pareigūnų neatsistatydino, o į “teisingumo rankas” buvo atiduotas tik pustuzinis kareivėlių.
JAV elgesys su jos kalėjimuose laikomais įtariamaisiais teroristais be to, kad pažeidžia galybę JAV pasirašytų (o gal net ir inicijuotų) tarptautinės teisės sutarčių, nevalingai verčia abejoti JAV vykdomo vajaus prieš terorizmą veiksmingumu. Ar viešumon patekę faktai (o reikia manyti, kad viešumon pateko tik ledkalnio viršūnė) nėra geriausias koziris potencialiems teroristams, siekiantiems pavaizduoti savo kovą prieš JAV kaip kovą tarp Dievo partijos (beje, arabiškai tai ir būtų chizbu allah) bei tikrųjų patriotų iš vienos pusės ir bedievių (ar dar blogiau, sionistinių) imperialistų, siekiančių iš naujo pavergti musulmonų nacijas, iš kitos pusės?
Ko gi siekia JAV administracija tokiais ir panašiais savo veiksmais? Bemaž tris metus trunkantis antiteroristiniu vadinamas vajus parodė, kad pagrindinis siekinys yra fiziškas terorizmu apkaltintų asmenų sunaikinimas – ne vieną kartą aukščiausi JAV pareigūnai pabrėžė savo nuostatą, kad tai veiksmingiausia kovos prieš teroristus priemonė. Tuo tikslu pasitelkta ir prevencinio karo doktrina. Jei su užkietėjusiais teroristais kalba trumpa, t.y. kalba tik ginklai, su potencialiais teroristais (visais likusiais rizikos grupėn ‚musulmonas-vyras‘ patenkančiais) kalbama ‚švelniau‘ – įtikinant arba įbauginant, kad terorizmas “neapsimoka”. Kokios priemonės pasitelkiamos, ne tiek svarbu. Kitaip tariant, JAV jau trys metai kovoja prieš terorizmo pasekmes, o ne prieš priežastis. Vis labiau besikerojančio musulmonų įniršio, pasireiškiančio tiek teroro išpuoliais visame pasaulyje, tiek nuolat radikalėjančia musulmonų retorika JAV atžvilgiu (tereikia pasižvalgyti po arabiškas svetaines internete) šaknų bei priežasčių analizė nuosekliai atmetama tokiomis patetiškomis klišėmis tapusiomis frazėmis kaip “Jie nepritaria mūsų vertybėms” ir “Jie nekenčia mūsų laisvės”.
Tačiau tiek tokia retorika, tiek JAV pasirinktos kovos prieš terorizmą priemonės randa vis mažiau pritariančiųjų Europoje. Štai neseniai Ispanijos ministras pirmininkas Jose Luisas Rodriguezas Zapatero viešai pasmerkė JAV “prevencinio karo” doktriną, kuri anot jo (kaip beje ir kitų žinomų žmonių kaip Hanso Blixo, Romano Prodi nuomone) ‚ tik dar labiau sustiprina terorizmą. Savo pasisakymu jis pakartojo tai, ką Prancūzijos, Vokietijos ir kai kurių kitų Europos valstybių vadovai jau ne kartą buvo išsakę – brutalia jėga terorizmo, ypač musulmoniškos jo formos, sunaikinti neįmanoma. Reikia kompleksinės prieigos, kurioje, dialogas ir derybos užimtų svarbią vietą. O tam reikalingos tiek istorinės, tiek praktinės žinios apie visuomenes, kuriose bujoja terorizmas. Deja, kaip parodė praktika, net šiame informacinės visuomenės amžiuje tokių žinių labai trūksta.