“Pokario metais ėjau per klebonijas ir rinkau. Davatkos ramia širdžia man visa tai atiduodavo, nes žinojo: sunyks arba bus sunaikinos”,- pasakoja jų atsiradimą skulptorius. O dabar, pasirodo, kai kurios iš jų yra net iš 19 amžiaus, gana retos, kad net Lietuvos dailės muziejus įtraukė šiuos savamokslių skulptorių drbus į savo katalogus.

Nors K.Bogdanui neseniai sukako 78-eri, jis vis dar nė dienos negali praleisti nelipdęs, nekalęs ar netapęs. Prieš aštuonetą metų išėjęs į pensiją, menininkas ėmėsi ir tapybos, daugiausiai – portretinio žanro. Neretai tenka tapyti “kolegas” iš Lietuvos bajorų sąjungos, kurios narys yra ir jis pats. Ir ne tik narys. Skulptorius, nepaisant jo garbingo amžiaus, išrinktas dar ir šios sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininku. Dabar ant jo galvos pasiruošimas minėti skyriaus dešimtmetį. “Viskas, daviau žodį ir turiu daryti”,- ne guodėsi, o tiesiog konstatavo darbą pašnekovas.

Be abejo, nepamiršta ir jo viso gyvenimo – skulptoriaus veikla. Visai neseniai menininkas iš gipso nuliejo Lietuvos vietinės rinktinės vado generolo P.Plechavičiaus portretą. Skulptoriaus nuomone, galima daug ginčytis apie šį prieštaringai vertinamą kariškį, bet neabejotina viena: su Vietinės rinktinės kūrimu jis tūkstančiu jaunų Lietuvos vyrų išgelbėjo nuo Rytų fronto Vermachto gretose. Netrukus portretas bus išlietas iš bronzos ir “įsikurs Kaune, Karininkų ramovėje, kur vienas kambarys ir skirtas minėtai rinktinei. O kur lies?, domiuosi. Pasirodo, Lietuvoje. Mat jau atsirado privačių metalo liejyklų, kur, pasak K.Bogdano, paminklai liejami labai profesionaliai.

Ką dar sukūrė menininkas per pastaruosius keletetą metų? K.Bogdanas skaičiuoja lenkdamas pirštus. Archikatedroje pastatytas jo sukurtas palaimintojo J.Matulaičio .biustas iš tonuoto gipso, iš balto gipso nulietas Popiežiaus Jono Pauliaus II portretas, kurio kol kas niekaip nepavyksta “įkūnyti” į baltą marmurąir taip pat ‘įkurdinti” Archikatedroje. Sukurti ir išlieti iš bronzos biržiečių, prieškario mokslo ir visuomenės veikėjų J. ir M. Yčų biustai. Tik miesto valdžia niekaip neranda vietos, kur juos saugiai pastatyti:patys suprantate – spalvotasis metalas...

Ypač užsakymų skulptoriui padaugėja vasarą – turtingi užsakovai iš užsienio paprastai nori turėti savo “galvą”... metale.

Dabar kurti kas kita – meninkų nevaržo politiniai bei ideologiniai “pančiai”. Kas jau kas, o skulptoriai iš visų meno žmonių nuo to kentėjo labiausiai. Žinant, kad bemaž penkiasdešimt metų Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, galiojo tik valstybinis užsakymas.

1863 metų sukilėliai – pavojingi ir carą nuvertusiai valdžiai

Aspirantūrinį darbą – skulptūrą “1863 metų sukilėliai” K.Bogdanas sugalvojo pats ir kūrė jį tuometinio Leningrado Dailės akademijoje. Tai buvo jam labai artima tema – keletas iš jo giminės dalyvavo to meto įvykiuose. Kai akademijos vadovybė pamatė eskizus, išsižiojo:”Tu ką, prieš carą?” “Tai gerai,” – sakau, - “kad prieš carą, juk dėl to, atrodo, buvo ir kovota. O gal aš klystu?” “Ne, tu neklysti, bet darbas pakankamai ...klaidus. Atvežk sutikimą iš Lietuvos”.

Grįžęs į namus, aš iš kartoapsilankiau pas tokį partinį veikėją R.Šarmaitį – tas lengva ranka ir parašė: ”LKP CK - ne prieš”. To popierėlio dėka 1956.metais ši skulptūra ir buvo mieste prie Nevos išlieta iš bronzos.. Pelniusi “krūvą” apdovanojimų, apkeliavusi pusę pasaulio, šiuo metu ji vis dar “ilsisi” Dailės muziejuje - Vilniuje sukilėliams jau kelinti metai niekaip nerandama vietos.....

“Degantis” Janonis

Pasak K.Bogdano – tai vienas geriausių jo darbų. Norėjosi sukurti paminklą, kuris ryškiai išsiskirtų iš kitų to meto skulptorių darbų. Idėją “pasufleravo” jo mama, kurios ištarta frazė apie šį poetą skulptoriui įstrigo visam gyvenimui: ”Juliukas sudegė kaip žvakė, kuri dega iš abiejų galų”. Menininkas nusitvėrė šios minties ir iš karto “pamatė” paminklą – ant aukštos kolonos (aukščio reikėjo, nes netoliese planuota statyti kelių aukštų namus ir kitaip paminklas būtų “ištirpęs” jų fone) tarsi vėjo blaškomą liepsną – J.Janonį. Problemų buvo tik su granitinės kolonos aukščiu – LKP CK turėjo savo supratimą apie meną. Todėl skulptorius specialiai pagamino koloną kiek ilgesnę. Ir kai ją “tinkamai” patrumpino, patenkinti liko visi – ir komisija, ir autorius.

O ši skulptūra dabar – tarsi Biržų vizitinė kortelė ar simbolis. Kiekvienas miestas trokšta turėti po tokį jį reprezentuojantį paminklą. Kaip Peterburgas turi Petrui I ar Varšuva – Šopenui.

Leniniana: ideologijos ir pataikavimo mišinys

K.Bogdanas buvo vienas iš tų kelių Lietuvos skulptorių, kuriems buvo “patikėta” kurti Lenino skulptūras. Nė vienas iš menininkų nebuvo “idėjinis” ir prie “nuleistos” temos ėjo iš meninių pozicijų. Reikia, užsakė – ir kuria. Be abejo, buvo svarbi ir finansinė pusė – už Iljičiaus skulptūras visada gerai mokėjo. O va šių skulptūrų iniciatoriais buvo Vilniaus ir rajoninė partinė nomenklatūra: jei stovi toks paminklas, vadinasi, miestas ar rajonas jau “ideologiškai subrendęs”. O šie paminklai buvo dar viena iš įsiteikimo Maskvai formų – ne vien tik kumpiais ar trauktine “Palanga”.

Didžioji sostinė per daug minėtos iniciatyvos neskatino, bet už parodytą – glostė per galvelę. Nors Lenino “išmatavimus” prižiūrėjo labai stropiai. Sulptorius pamena, kaip Vilniaus pakrašty kažkokia proga buvo pastatytas liaudies menininko sukurtas Leninas: storas, piktas ir nelabai...plikas. Tuoj pat buvo nugriautas!

K.Bogdanas per visą “leninianų vajų” Lietuvoje sukūrė dvi Lenino skulptūras: pirmoji stovėjo Jonavoje (dabar “sėdi” viename šio miesto savivaldybės sandėlyje). O antroji – dvifigūrinė (Lenino ir Kapsuko) labai pasitarnavusi Lietuvai, šiuo metu leidžia dienas ir naktis garsiajame Grūto parke.

Leninas su Kapsuku - šventės gelbėtojai

1979 metais Vilniaus universitetas labai iškilmingai paminėjo savo 400 metų jubiliejų. O jo galėjo ir nebūti arba būtų buvęs labai kuklus. K.Bogdanas visa tai puikiai atsimena, nes buvo pasirengimo šioms iškilmėms meno komisijos narys. Kai jau viskas beveik buvo parengta, beliko tik dvi “smulkmenos”: leidimas tam iš Maskvos ir jubiliejaus finansavimas. O ten išsižiojo: “Leningrado universitetui – apie 200 metų, Maskvos – dar nėra 200 metų, o čia kažkokiam provincialui – 400 metų! Kur subordinacija?”

O dar čia atsirado vietinių “aktyvistų”, kurie ėmė į Maskvą rašinėti laiškus: girdi, Vilniaus universitetą tiktai 1919 metais įkūrė Kapsukas. Viskas pakibo ant plauko. O čia dar pasirodė, kad minėjime nėra…politinio akcento. Na, tarkim, kažko apie tautų draugystę. Ir tuomet vienas iš tos meno komisijos narių prisiminė matęs mano iš plastilino nulipdytas tų dviejų veikėjų figūrėles. “Gali padidinti ir per pusę metų iš bronzos išlieti?” “Jokių problemų”,- atsakiau. Kai sumanymas buvo pateiktas į Maskvą, iš karto viskam užsidegė žalia šviesa: ir minėjimui, ir jo finansavimui. O kokia tai buvo šventė!

Apie dešimtį metų prastovėjusi sostinės studentų miestelyje, ši skulptūra dabar Grūto parke. Prieš perveždami dar kūrėjo nuomonės atsiklausė. “Imkit ir vežkit, o, be to, tai mano gana silpnas darbas”,- toks buvo skulptoriaus atsakymas. Ne kiekvienas, 28 metus išbuvęs Skulptūros katedros vedėju tuometiniame sostinės Dailės institute, tapęs profesoriumi, akademiku, šitai taip lengvai pripažįsta. “Bet juk yra, kaip yra”,- pašnekovas šia tema neperkalbamas.

Kurį paminklą pasirinks Jonava?

Jų skulptorius sukūrė du. Tiksliau, dar tik modelius. Vienas – ant aukštos kolonos lėtai besisukanti gulbė (ji, kaip žinia, miesto simbolis). Antras- iš šių žemių .kilusiam vienam iš reformacijos pradininkų Lietuvoje A.Kulviečiui – žymiausiam Jonavos krašto žmogui. K.Bogdanas, kaip Jonavos miesto garbės pilietis (mat gimęs ir augęs Žeimiuose, netoli šio miesto), ir su meru ne kartą tai jau aptarė, ir “Achemos” savininkas B. Lubys žadėjo padėti. Bet laikas eina, o kada ant kolonos ims suktis gulbė ar atsistos bronzinis A.Kulvietis – neaišku ir šiandien. Skulptorius jau nebežino ko laukti ir iš kur laukti, todėl galvojąs apie “ėjimą žirgu”: pasisiūlys B.Lubiui sukurti ir išlieti iš .bronzos jo paties portretą..? Gal tuomet?…

Paminklas – miesto simbolis

K.Bogdanas pokalbyje ne šiaip sau paminėjo paminklą Petrui I Peterburge. Skulptoriaus nuomone, tai venas geriausių paminklų ir kartu – miesto simbolių visame pasaulyje. Iš didžiųjų Lietuvos miestų tik Kaunas gali pasigirti tokiu – dar prieš karą J.Zikaro sukurta “Laisve”. O šalies sostinė tokio neturi iki šiol. Neseniai jo mokinio, skulptoriaus R.Midvikio sukurtas “Mindaugas” yra tam per kameriškas. Kai tuo tarpu mažesniems miesteliams šia prasme žymiai labiau pasisekė: Palanga turi R.Antinio “Jūratę ir Kastytį”, Raseiniai – Vl.Grybo “Žemaitį”, Papilė – to paties skulptoriaus paminklą Daukantui.

Iš savo mylimiausių mokinių K.Bogdanas išskiria tris: S.Kuzmą, R.Midvikį ir D.Matulaitę. Nors skulptūra, pasak pašnekovo, ne moterims skirta meno šaka: kaip ten bebūtų, čia reikia ir grynai fizinės jėgos. Kaltu darbuotis - tai ne teptuką rankoje laikyti. “Ar galima šiais laikais pragyventi iš skulptūros?”- jau atsisveikinant pasidomėjau K.Bogdano. “Galima, bet reikia vilko kojų ir sakalo akių,”- toks buvo vaizdingas skulptūrai beveik 60 metų paskyrusio žmogaus atsakymas. Užsakymų “ant lėkštutės” niekas neatneša. Reikia nuolat sekti skelbiamus konkursus (ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje), ir – dalyvauti. Aišku, ir talento reikia, ir užsispyrimo besiginčijant su komisijomis jau paminklą statant į numatytą vietą. Bet – tai ir yra šiandieninis skulptoriaus gyvenimas. “Į kurį niekas per prievartą nevaro”, baigdamas vos ironiškai konstatuoja K.Bogdanas.