Iš politikų ir “Rubicon group” vadovo Andriaus Janukonio pokalbių išklotinių matyti, kad civilizuota lobistinė veikla Seimo nariams yra tamsus miškas.
Visi įtariami korupcija politikai tvirtina, kad taip, kaip su A. Janukoniu, jie bendrauja su daugeliu verslininkų, interesų grupių atstovais. Liberalcentristams E.Masiuliui ir G.Steponavičiui A.Janukonis pasirodė esąs tik gal kiek įkyresnis verslininkas, dažniau skambindavęs ir dažniau domėdavęsis jam rūpimais klausimais. Ir, anot E. Masiulio, nieko nusikalstamo tame nėra. Esą tai - lobizmas. Ir V.Andriukaitis kalbėjęs su A.Janukoniu kaip su lobistu…
Galbūt žmonės, kurie visą dieną dirba, pavyzdžiui, prie staklių, o vakare nebeturi jėgų skaityti rimtų laikraščių, ir negalėtų atskirti lobizmo nuo korupcijos. Žmonės, mažiau besidomintys politika, tikrai nežino, kad Lietuvoje yra teisės aktas, kuris reglamentuoja lobistinę veiklą.
Tačiau kai skirtumo tarp lobizmo, interesų atstovavimo ir korupcijos nebemato įstatymus priimantys žmonės, užėmę ar užimantys labai aukštas pareigas valstybės institucijose, tai kelia susirūpinimą.
Lietuvoje veikiantis Lobistinės veiklos įstatymas labai aiškiai apibrėžia, kas yra lobistas. Remiantis šiuo įstatymu, lobistas pirmiausiai turi būti užregistravęs savo veiklą ir įrašytas į lobistų sąrašą. Tuomet jis gali atstovauti užsakovo interesus ir siekti, kad būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai.
Ir pagal šį įstatymą Lietuvoje lobistinė veikla yra neteisėta, jeigu ją vykdo į lobistų sąrašą neįrašytas asmuo arba teisės būti lobistu neturinis asmuo.
Kas jau kas, bet Seimo nariai, kurie kone kasdien priima įstatymus ir todėl ne tik teoriškai yra lobistų atakuojami, turėtų žinoti, kad šiuo metu Lietuvoje į lobistų sąrašus yra įtraukti šeši fiziniai ir du juridiniai asmenys. Ir Andriaus Janukonio ar jo vadovaujamų įmonių šiame sąraše tikrai nėra.
Bet kurios Lietuvoje veikiančios asociacijos ar korporacijos atstovas pasakytų, kad lobistų yra pilni Seimo, Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų koridoriai, ir kad kiekviena asociacija, korporacija ir netgi stambesnė įmonė yra veikiantys arba potencialūs lobistai. Ir jis būtų teisus.
Lobistine veikla užsiimantys žmonės teigia, kad lietuviškasis lobistinę veiklą reglamentuojantis įstatymas toli gražu nėra tobulas. Didžiausia jo blogybė, kad įstatymo kūrėjai nekreipė dėmesio į tai, kad Lietuvoje jau buvo susiformavusi lobistinės veiklos tradicija. Lobistinės veiklos įstatymas yra puikiausias pavyzdys ydingos praktikos, kai įstatymo labiau reikėjo ne Seimo nariams, o Europos Sąjungai ir NATO. Juk jei būtų atvirkščiai, lobistų šiandien būtų ne aštuoni, o A.Janukoniui dirbtų arba lobistinės veiklos leidimą turintis asmuo, arba įmonė, arba jis pats būtų priverstas užsiregistruoti kaip lobistas.
Tačiau įtariami korupcija Seimo nariai nuo pat 2000 m., t.y. nuo tada, kai įstatymas buvo priimtas, nė karto neiškėlė klausimo, ar nereikėtų šį įstatymą tobulinti. O galbūt jį reikėtų netgi keisti? Juk jei koks verslininkas tampa itin nekantrus ir netgi įkyrus, galima jam priminti, kad jo spaudimas yra neteisėtas.
Taigi net jei politikų pokalbiai su verslininku nėra patikimas pagrindas įtarimams korupcija, nes juose tik užuominos apie pinigus, “dokumentų” vokus ir kitokius atsiskaitymus, įtariamų korupcija Seimo narių gynybinė reakcija yra sunkiai pateisinama.