R.Pakso sėkmė įformino krizę Taigi chaosas šalyje artimiausiu metu tikriausiai tęsis. Demokratinėse valstybėse jo apraiškos iš esmės lyg ir neišvengiamos vien jau dėl to, kad egzistuoja pliuralizmas, natūrali idėjų kova – todėl savaime aišku, kad visąlaik bus konfliktų vienų ar kitų klausimų atžvilgiu. Ir dėl to neverta jaudintis.
Be to, pasak A.Kulakausko, krizės, tam tikras chaosas šalyse yra neišvengiamas, ypač jei kalbame apie Lietuvą ir kitas pokomunistines valstybes, patyrusias transformaciją – perėjimą iš totalitarizmo į demokratiją. Politologo teigimu, Lietuvos išgyvenamas krizes lemia vidinės priežastys – ligšiolinių valdžių padarytos klaidos, žemas didžiosios visuomenės dalies pilietinės kultūros lygis, reikalingas, kad politinė sistema veiktų stabiliau, taip pat geopolitinė padėtis – Rusijos kultūrinių, ekonominių struktūrų poveikis.
Vis dėlto iki R.Pakso išrinkimo Prezidentu apie politinį chaosą beveik nekalbėjome. Tačiau, A.Kulakausko manymu, R.Pakso išrinkimas Prezidentu buvo tik socialinės ir moralinės krizės įforminimas, krizės pagrindai buvo padėti daug anksčiau. Todėl ir dabar iš politinės arenos pašalinus R.Paksą problemos liko neišspręstos.
Peržengus ribą – sistemos griūtis? Tačiau kur toks chaosas mus veda? Lietuvos istorijoje galime rasti pavyzdžių, kuo baigiasi chaosas ir krizės šalyje. Anot A.Kulakausko, ryškiausias pavyzdys yra XVIII amžiaus pabaigos Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimas, trukęs kelis dešimtmečius. Buvo mėginama išbristi iš krizės. Tačiau galutinį tašką padėjo Rusijos įsikišimas, pavartojant jėgą (Tado Kosciuškos pasipriešinimas), ir Žečpospolitos nebeliko.
Taigi chaosas gali vesti katastrofos – politinės sistemos griūties link. Vis dėlto, pasak politologo, po krizės gali ateiti ne tik griūtis, bet ir atsitikti atvirkščias variantas – krizė gali būti kaip liga, po kurios pasveikstama.
Dabar realios išorinės grėsmės, kaip kad buvo Žečpospolitos laikais, neturime. Gal dėl šios priežasties dabartinės krizės ir chaosas nėra tokie pavojingi kaip tuomet?
A.Kulakauskas teigia nenorįs būti absoliučiu pesimistu ir teigti, kad Lietuva gali nustoti būti demokratiška valstybe. Tačiau, pasak politologo, nepriklausomybė nelygi nepriklausomybei. Lietuva juk gali virsti tik formaliai nepriklausoma, pseudodemokratiška valstybe, gali būti Vakaruose kartu būdama Rytų placdarmas.
Nepriklausomybė – ganėtinai reliatyvus dalykas. Tačiau svarbiausia, anot A.Kulakausko, ar nepriklausomybė atitinka mūsų nacionalinius interesus. Rytai mūsų atžvilgiu turi galingų, sunkiai pašalinamų ekonominių svertų, todėl mūsų interesas – kuo stipresnės sąsajos su Vakarais.
Filosofas Leonidas Donskis sutinka, kad pavojingų tendencijų yra. „Lietuvoje esantis chaosas būtų nepavojingas, jei egzistuotų stiprios, prognozuojamos politinės partijos, kaip kad jos egzistuoja Vakarų Europoje”, – teigia filosofas. Tuo tarpu dabar mūsų šalyje kyla neaiškios politinės jėgos, griaunančios politinę sistemą. Taip prarandama politinė pusiausvyra. Nyksta atpažinimo ženklai, neaišku, kas kam atstovauja. Todėl žmonės, pasak L.Donskio, valdžią renkasi pagal popkultūros, viešųjų ryšių technologijų sukurtus įvaizdžius. Filosofo teigimu, vienintelis būdas išbristi iš susidariusios krizės – stiprinti tradicinę parlamentinę demokratiją.
Tuo tarpu sociologas Arūnas Poviliūnas teigia šiuo metu nematąs pavojingų reiškinių, keliančių grėsmę demokratinei santvarkai. Sociologo teigimu, buvusi sumaištis netgi palanki demokratinei brandai. Į politikų akiratį pagaliau ateina tokie reiškiniai kaip kad socialinė gerovė, į kurią jie anksčiau visiškai nekreipdavo dėmesio.
Lenkijoje krizių priežastys panašios Pasak „Gazeta Wyborcza” korespondento Lietuvoje Jaceko Komaro, chaosas – per stiprus žodis padėčiai Lietuvoje apibūdinti. Tai greičiau neramumai, vis dar susiję su transformacija. Žurnalisto teigimu, jų yra tiek Lenkijoje, tiek Čekijoje. „Taip yra pirmiausia dėl to, kad ne visi gyventojai dėl transformacijos gauna naudos. Netgi Estijoje prasiveržia tam tikri neramumai. Šioje šalyje rinkimuose į Europos Parlamentą pirmą kartą nuo nepriklausomybės laimėjo socialdemokratai. Iki šiol estai pirmenybę teikdavo centro dešiniesiems ar dešiniesiems. Pokomunistinių šalių žmonės mato, kaip vieni turtėja, o kiti lieka be nieko. Lietuvoje pastarųjų gal kiek daugiau nei kitose šalyse. Tą galbūt galima sieti su tuo, jog kaime gyvena daugiau žmonių, o didesnę naudą „iš transformacijos” gauna būtent miesto gyventojai”, – teigia J.Komaras. Pasak lenkų korespondento, žmonės renkasi populistus, nes mato, kad šalyje atsirado nauja nomenklatūra, kažkuo panaši į sovietinę – turinti įvairių privilegijų, galinti sau leisti nelegaliai privatizuoti kokią nors įmonę ir panašius veiksmus.
Jog Lietuvoje chaoso dar nėra, J.Komaro nuomone, rodo kad ir įvykiai, susiję su STT kratomis. Labai greita Seimo, laikinojo Prezidento reakcija parodė, kad demokratijos struktūros veikia, kad nepasiduodama emocijoms. R.Pakso skandalo metu nebuvo net kalbų, kad gali būti panaudota policija ar armija.
Kalbėdamas apie Lenkijos politinių krizių priežastis, J.Komaras teigia, kad jos yra labai panašios kaip ir Lietuvoje. Tačiau Lenkijoje yra dar viena priežastis, kurios apraiškų yra ir Lietuvoje, tik čia jos ne tokios ryškios – tai valdžios arogancija. Lenkijos kairieji veikia kaip sena komunistinė nomenklatūra pagal grupinius interesus – bando pritraukti pinigų, apginti savo draugus nuo žiniasklaidos, teisėsaugos. Todėl lenkai žiūri į kitas partijas, bet nebūtinai populistines, nes jie, kitaip nei lietuviai, turi didesnį pasirinkimą. Kitos Lenkijos tradicinės politinės jėgos – dešinieji, Pilietinė platforma – nėra susikompromitavusios.
Lenkijoje kalbama, kad dėl politinio nestabilumo šalis negali pasivyti senųjų ES šalių. Tačiau J.Komaras mano, kad taip yra veikiau dėl finansinės reformos metu padarytų klaidų. Tačiau sutinka, kad politiniai nestabilumai visada gali atsiliepti ekonomikai. Tačiau Lietuvos vidiniai politiniai procesai ekonomikai neturi įtakos, nes, J.Komaro nuomone, mūsų šalies ekonomika auga dėl eksporto į Rusiją.
Tai kiek yra Lietuvų Politinės krizės, chaoso kontekste visada esame linkę kalbėti ir apie dviejų Lietuvų egzistavimą. Dauguma politologų teigia, kad Prezidento rinkimai dar kartą patvirtino pastarąjį reiškinį – mat tik šiek tiek daugiau nei pusė balsavusiųjų pasirinko V.Adamkų, o kita pusė – K.Prunskienę. Tačiau apie „dvi šalis vienoje” kalbame ne tik mes. Prancūzai kalba apie dvi Prancūzijas, o pretendento į JAV prezidentus J.Kerry (Dž.Kerio) patarėjas J.Edwardsas (Dž.Edvardsas) prabilo apie dvi Amerikas – tą, kuriai sekasi, ir tą, kuriai nesiseka. Tačiau sociologas A.Poviliūnas šias teorijas linkęs smarkiai kritikuoti.
A.Poviliūno teigimu, dvi Lietuvos, dvi Prancūzijos ar dvi Amerikos – tai tam tikras požiūris, sukurtas teoretikų ar politikų. Paprasti amerikiečiai ar prancūzai negalvoja, kad vienoje jų šalyje egzistuoja dvi. „Lietuvų galima rasti labai daug – vyrai ir moterys, turtingi ir beturčiai ir taip toliau. Kas juos suvienodina? Teoretikai ar politikai sugalvoja klasifikacijas ir pagal jas konstruojamos tapatybės. Kas sugeba primesti tas schemas, tas sugeba primesti ir tam tikrą mąstymą. Į tas schemas reikėtų žvelgti kritiškai, nes tai yra tam tikrų politinių galių žaidimas, tam tikros politinės technologijos. Tai supaprastintas vaizdas. Iš tiesų Lietuvų yra trys milijonai”. A.Poviliūnas sako nežinąs tokio teoretiko, kuris teigtų, kad yra dvi Amerikos. Tikriausiai, jo nuomone, tai tėra politinės manipuliacijos.
Nors L.Donskis sutinka, kad egzistuoja dvi Lietuvos, dvi Prancūzijos ar dvi Amerikos, tačiau teigia, kad tarp Lietuvos ir kitų valstybių analogijų vesti negalima. Pasak filosofo, skilimas šalyje, kaip JAV, yra neišvengiamas, kai įsigali dvi didelės partijos. Amerikoje įtampą tarp jų dar padidino tarptautinė krizė po rugsėjo 11-osios bei G.W.Busho (Dž.Bušo) radikali užsienio politika. Apie dvi Prancūzijas pradėta kalbėti po J.-M.Le Peno ir populizmo iškilimo. Tačiau Amerikos ar Prancūzijos atveju kalbama apie vertybių kovą. Tuo tarpu Lietuvos atveju, L.Donskio nuomone, tai nėra vien vertybių ginčas. Čia reikėtų pabrėžti ir nepakankamai aiškių politinių jėgų veikimą – susidarė nenormali padėtis, kad kaimyninė valstybė Rusija palaiko tam tikras jėgas, su kuriomis kovojame viduje. Tai netgi nėra vien tik Lietuvos vidaus politikos reikalas.
Pasak „Gazeta Wyborcza” korespondento, Lenkijoje taip pat yra dviejų Lenkijų apraiškų, tik kol kas niekas to stipriai nepabrėžia. Vis dėlto jau yra kalbama apie Lenkiją A ir Lenkiją B. Pastarąja įvardijama ta visuomenės dalis, kuri prarado viltį, kovodama su skurdžiu gyvenimu.
J.Komaras mano, kad Lietuva pagal tai, kas vyksta šalyje, yra gana ryškiai susiskaldžiusi – tie, kurie patenkinti gyvenimu, tie, kurie nepatenkinti, bet tikisi, kad ateityje bus geriau, ir tie, kurie viskuo nusivylę. Pagal socialinę padėtį taip pat yra tarpinių grupių tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų. Kalbant apie politiką, korespondento nuomone, tikrai nėra dviejų Lietuvų. J.Komarui prieš Lietuvos Prezidento rinkimus teko kalbėtis su žmonėmis apie tai, kodėl jie balsuos už V.Adamkų ar K.Prunskienę. Pasak žurnalisto, sprendžiant iš rinkėjų argumentacijos, galima drąsiai teigti, kad Lietuvų šiuo požiūriu tikrai yra trys milijonai.