„Misija Sibiras'11" dalyviai: „Reikia tikėti, kad Lietuva turi ateitį"

Jų rankomis statytas tolimojoje Tadžikijos Respublikoje iškils paminklas ten kalėjusiems politiniams kaliniams atminti. Dalius Pranskevičius (23 m.), Ugnė Petrauskaitė (26 m.) ir Eigminas Dagys (28 m.) DELFI pasakoja, kaip prasideda jų „Misija Sibiras'11".

Kaip sekasi rengtis artėjančiai ekspedicijai „Misija Sibiras"?

Dalius: Bandau prisiminti, mokausi rusų kalbą, nes noriu suprasti, ką man sakys vietiniai. Be to, ne visi ten likę tremtiniai lietuviai kalba lietuviškai, o noriu jiems nuvežti žinią, kad jie nėra pamiršti, su jais pasikalbėti. Specialiai fiziškai rengtis man nereikia: esu karys savanoris Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Teko daug žygiuoti su sunkia kuprine, nakvoti nepatogiomis sąlygomis. Net specialius mokymus, kaip išgyventi laukinėje gamtoje, esu baigęs: pavyzdžiui, moku iš šakų pasidaryti palapinę ir panašiai.

Ugnė: Vis skaičiuoju ir jaučiu, kad lieka vis mažiau dienų. Įsigijau batus, o kuprinė jau išbandyta per bandomąjį žygį. Daug skaitau apie Tadžikiją, apie ten vykusius trėmimus ir nustebau, kiek mažai turime informacijos. Manau, artėjanti „Misija Sibiras" ekspedicija padarys šį tremties etapą žinomesnį ir suprantamesnį. Su kolegomis jau planuojame, kaip darysime pristatymus šiai misijai pasibaigus.

Eigminas: Ieškau kuo daugiau informacijos apie Tadžikiją, ten vykusius trėmimus. Buvome susitikę su tremtiniais Tremtinių namuose – labai įdomu gyvai paklausyti jų istorijų.

Ar mėgsti keliauti ir kuo būsima misija bus kitokia?

Dalius: Esu nemažai keliavęs. Daugiau nei dvi savaites tranzavau po Europą – iki Šveicarijos – nakvodamas palapinėje. Studijuodamas Turkijoje, aplankiau Siriją. Tad fiziniu požiūriu ši ekspedicija nebus man iššūkis. Nuo kitų išvykų daugiausiai ji skiriasi tuo, kad ji yra prasminga, tai nėra egoistinių poreikių tenkinimas, tai – kelionė, kai daugiau duodi, nei gauni. Be to, kelionė nesibaigs išlipus iš traukinio: dalyvausime pristatymuose, pasakosime apie savo patirtį – tai atsakomybė, kurią prisiimi.

Ugnė: Keliauti labai mėgstu, Dabar ypač domiuosi kraštais į Rytus nuo Lietuvos – juose dar išlikę autentiškų dalykų. Esu buvusi Kaukaze, Armėnijoje, Gruzijoje, tad, tikiuosi, kad didelio kultūrinio šoko nebus. Bus daug įspūdžių, emocijų, reikės prisitaikyti prie vietinės kultūros. Tikiuosi prisidėti prie istorinės tragedijos atminimo ir pagerbimo, turėti ką papasakoti grįžus – pasakyti, kad ir mes, jaunoji karta, suprantame šį istorijos laikotarpį.

Eigminas: Ši kelionė išskirtinė, turinti didesnį tikslą nei pats keliavimas. Man tai ir galimybė pamatyti vietas, kur buvo ištremta prosenelė, senelė, kur gimė mano mama. Gal ji kiek primins kitą mano kelionę – esu pėsčiomis perėjęs Ispaniją: tai piligriminė kelionė Šv. Jokūbo keliu (isp. Camino De Santiago). Kelionėse stengiuosi pažinti kultūrą, šalių istoriją, susipažinti su žmonėmis.

Su kuo Tau siejasi patriotiškumo sąvoka?

Dalius: Bėgant laikui mano patriotiškumo suvokimas tampa paprastesnis. Tai ne skambios frazės, o suvokimas: aš lietuvis, aš patriotas, aš stengiuosi Lietuvą saugoti, tausoti, nesu abejingas smulkiems dalykams. Pavyzdžiui, pamatęs eismo įvyki, kai kažkas stovėjimo aikštelėje atsitrenkė į automobilį ir nuvažiavo, aš nenueisiu, nenusigręšiu, nors ir neturiu laiko, o palauksiu šeimininko ir pabūsiu liudininku. Reikia tikėti, kad Lietuva turi ateitį ir pradėti nuo smulkmenų: nešiukšlinti, netoleruoti negerovių.

Ugnė: Man patriotiškumas siejasi su pozityviu mąstymu: tikėjimu savo valstybės ateitimi ir augančiu žmogumi. Tikiu, kad patriotiškumas yra integrali individo tapatybės dalis. Mano manymu, patriotiškumas pasireiškia per gebėjimą suvokti, kiek tėvynės ir tautos istorija svarbi dabarčiai ir ateičiai.

Eigminas: Žinia, kurią noriu perduoti, yra tai, kad aš tikiu Lietuva, tikiu, kad dorai ir sąžiningai gyvenant čia galima gyventi gerai. Mokyklose, kuriose lankysimės po misijos, tai bandysiu perteikti ir savo pavyzdžiu: aš džiaugiuosi būdamas čia, kur esu, patinka dirbti naudingą darbą. Studijavau Danijoje, magistro studijas baigiau Italijoje, buvau ilgoje komandiruotėje Pietų Afrikoje, bet visada norėjau grįžti.

Papasakok daugiau apie save – kokie Tavo pomėgiai?

Dalius: Renku tarpukario Lietuvos bei kitas viso pasaulio monetas. Turiu pilną tarpukario Lietuvos litų kolekciją, visas dabartines JAV valstijų 25 centų monetas (angl. quarter), artimųjų rytų monetų ir t.t. Senas monetas papildo seni žurnalai ir laikraščiai, tokie kaip tarpukario „Lietuvos aidas“, išeivijos į JAV „Margutis“. Moku apdirbti akmenį. Dirbu akmens ceche, gaminu židinių apdailą, laiptus, palanges, kitas interjero detales iš marmuro ir granito. Man patinka, kad akmens apdirbimo procesas iš esmės yra nepakitęs jau daug metų, tik tiek, kad naudojame elektrinius įrankius – tai irgi būdas prisiliesti prie istorijos.

Ugnė: Esu teisininkė ir visą laiką stengiuosi būti kiek įmanoma platesnių pažiūrų teisininkė: domiuosi tarptautine teise, valstybių santykiais, diplomatija. Man įdomu, kaip valstybės veikia, kaip bendrauja tarpusavyje, kaip tariasi, kaip gimsta tarptautinės organizacijos. Neseniai susidomėjau savanoriška veikla ir pati norėčiau išbandyti save trečiojo pasaulio šalyse, savanoriaudama žmogaus teisių srityje. Esu baigusi dailės mokyklą ir stengiuosi rasti laiko tapybai. O laisvalaikį aktyviai leidžiu gamtoje: nuo slidinėjmo žiemą iki iškylų vasarą.

Eigminas: Mano pomėgiai susiję su noru judėti bei pažinti: tai keliavimas, bėgiojimas, žygiavimas pėsčiomis. Lietuvoje vyksta išties daug sporto renginių – tik spėk juose sudalyvauti! Domiuosi fotografija – tam daugiausia laiko skiriu keliaudamas – stengiuosi lavinti gebėjimą pastebėti ypatingas detales ar momentus, komponuoti. Taip pat mėgstu skaityti knygas, gaminti valgyti, žongliruoti kamuoliukais, praktikuoju jogą.

Ar Tavo šeima patyrė tremtį?

Dalius: Senelis buvo politinis kalinys, ištremtas du kartus. Pirmąjį – nes nesutiko eiti į Raudonąją Armiją, antrąjį – nes rėmė partizanus. Deja, kai jis mirė, aš dar buvau per mažas, kad išklausyčiau jo istoriją. Be to, anksčiau žmonės nekalbėjo apie tremtį, bijojo, ne visi norėjo dalintis savo išgyvenimais. Mano „Misija Sibiras" – ir iš solidarumo savo seneliui, siekis parodyti, kad mes – Lietuva – to nepamirštame.

Ugnė: Mano močiutė buvo partizanų ryšininkė ir vos vos per plauką išvengė tremties. Buvo suimta, bet nesurinkus pakankamai įrodymų, paleista. Žaviuosi jos drąsa ir ryžtu. Du jos broliai žuvo miške, visa šeima slapstėsi, nes buvo ieškoma – pasmerkta ištremti. Močiutė pasakoja, kad net ir tie, kurie nebuvo ištremti, dar ilgai nematė perspektyvos: šeimos išardytos, jokio pagrindo po kojom.

Eigminas: Apie šią misiją į Tadžikiją sužinojau iš straipsnio spaudoje – buvo kalbinama mano močiutė tremtinė Elena Pėkytė. Man išlikę labai šilti prisiminimai apie prosenelę – buvo labai išmintinga ir rami, tremtyje sugebėjo išauginti tris vaikus, nei vienas nenumirė iš bado. Turbūt nieko gyvenime negali būti svarbiau... Stebina tai, kad visose istorijose, kurias apie tremtį pasakoja artimieji, pirmiausia mini, kas buvo gera, prisimena žmones, kurie padėjo. Tai man įskiepijo nuostatą, kad visose tautose ir rasėse yra gerų žmonių, yra tų, kurie gali padėti.