Indigo spalvos džinsai, rokas ir ilgi plaukai - prieš kelis dešimtmečius tai buvo pagrindiniai jaunimo laisvės simboliai Lietuvoje. Maištaujanti dabartinių penkiasdešimtmečių karta reiškė savo nepasitenkinimą santvarka, priespauda, sovietine morale. 1977 m. rugpjūtį populiariame tuo metu Lietuvoje žurnale "Švyturys" pasirodė trumpa žinutė: "Mirė rokenrolo karalius".
Žinoma, ji turėjo savo ideologinį "padažą". Liūdėti rokenrolo legendos sovietiniams piliečiams nederėjo. Tad, priminta, kad Elvis Presley mirė nuo per didelės dozės narkotikų, kad taip baigiasi daugumos supuvusių kapitalistinių Vakarų "žvaigždžių" karjera. Tačiau ši žinia greitai apskriejo Elvio fanus Lietuvoje - jie liūdėjo kartu su visu laisvu pasauliu.
"O taip, žavėjausi juo, kaip ir daugelis mano kartos moksleivių, bei studentų, - pasakojo "Veidui" profesorius, išeivijos istorikas Saulius Sužiedėlis. - Tai buvo "buntas", o E.Presley maištininkų, prieš įsisenėjusias, konservatyves tradicijas vadas".
Daugelis jo kartos išeivijos jaunimo buvo Elvio fanai. Juos pirmiausia traukė pati muzika, kuri sumišusi su skandalingu rokenrolo karaliaus elgesiu virto masine pokarinės Amerikos kartos isterija.
Elvis džiaugėsi gyvenimu. Kartą, kai vienas fanas jam šūktelėjo: "Ei, Elvi, ką pusryčiavai šiandien?", rokenrolo karalius, kaip visada šmaikščiai atrėžė: "Porciją kokaino ir 12 tablečių".
Jo biografai teigia, kad baltaodis amerikietis, sugriovęs supelijusius JAV idealus ir ėmęs "bliauti" taip kaip juodaodžiai ar meksikonai, neturėjo lyderio savybių. Netikėtai sėkmės išmestas į populiarumo viršūnes, baimę jis dažnai slopino degtine ir "žole". Tuo metu Vakarų aukštuomenė nenorėjo pripažinti jo genialumo, niekino Elvį, net draudė jo muziką. Spaudoje pasirodydavo tik oficialios rokenrolo žvaigždės nuotraukos, per televiziją jis buvo rodomas tik iki pusės.
E.Presley pralaužė ledus kultūrinei revoliucijai. Puritonišką Ameriką tiesiog sukrėtė jo provokuojantys ir gundantys kūno judesiai scenoje. Tad nereikia abejoti - jis buvo ne tik roko, bet seksualinės revoliucijos pradininkas.
"Pamenu, - pasakoja profesorius S.Sužiedėlis, - kai susirinkdavome į lietuvių jaunimo stovyklas, dauguma iš mūsų turėjome tokias šukuosenas kaip Elvis. Stovyklų vadovai mėgino jas drausti, bet, žinoma, tai buvo beprasmės pastangos. Tiesa, negaliu pasakyti, ar buvo daug tokių, kurie net būtų mėgdžioję Elvio rūbus, automoblius".
Pokarinei kartai, išaugusiai jau visiškai kitokiomis sąlygomis nei tėvai, rokenrolo karaliaus išvaizda ir elgesys buvo jų protesto išraiška.
Tik prieš keletą metų Vokietijos svaitraštis "Stern" išspausdino 7- jame dešimtmetyje darytas E.Presley nuotraukas. Vienoje jų - rokenrolo karalius bučiuojasi su mergina iškišęs liežuvį. Tokios nuotraukos nebūtų išdrįsęs tuo metu išspausdinti nei vienas JAV spaudos leidinys.
Daug kas yra mėginę paaiškinti E.Presley šlovę. Teigta, kad jis tiesiog buvo savo laikmečio kūdikis, maištaujančio jaunimo dievaitis. Ir niekas nenorėjo pripažinti, kad rokenrolo karalius buvo puikus muzikantas. "Beatles" niekuomet negalės pasigirti tuo, kuo trykšte tryško Elvis - jis niekuomet nepataikavo aukštuomenei. Jis grojo ir dainavo tokiems pat kaip jis - darbininkams, sunkvežimių vairuotojams, visiems tiems, kuriems buvo įgrįsęs visuomenės konservatyvumas.
Nuvilnija žiūrovų jaudulys. Elvis suvirpina gitaros stygas, liežuviu apveda lūpas, šelmiškai nusišypso. O pasigirdus pirmiems akordams minia klykia iš džiaugsmo. Tai tik fantazija. Bet greičiausiai taip ir būdavo, kai E.Presley koncerte grodavo "Heartbreak Hotel". Tai daina, kuria Elvis 1956 m. išjudino visą amerikiečių naciją, Vakarų pasaulį ir jaunus maištingus žmones už "geležinės uždangos". Dėl to jis ir tebedievinamas.
Todėl ir jaunas Amerikos prezidentas Billas Clintonas, savo pirmosios rinkiminės kompanijos metu 1992 m. saksofonu grojo rokenrolo karaliaus šlagerius.
Minint E.Presley dvidešimtąsias mirties metines, rokenrolo karaliaus biografas Heinrichas Burkas mūsų savaitraščiui teigė, kad Elvis griovė stereotipus, juo tada buvo sekama, jis buvo mėgdžiojamas, nebūdamas lyderiu, jis užkariavo milijonų simpatijas, todėl ir virto nemirtinga legenda.
Sausio 8 dieną, švenčiant Elvio gimtadienį, gimtajame Memfyje prie Graceland vilos, kurioje gyveno E.Presley ir kurioje veikia jo muziejus, susirenka šimtai šio muziko fanų. Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje yra tūkstančiai rokenrolo karaliaus gerbėjų, mėgdžiojančių jo aprangą, šukuoseną, važinėjančių E.Presley laikų kadilakais. Nei vienas kitas daininkas neturi tiek pasekėjų. Jis mylimas, nes ir pats mylėjo žmones. Iškopęs į šlovės viršūnes E.Presley ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, vėliau narkotikais. Tačiau jis visą gyvenimą mylėjo savo motiną, gerbė jauną žmoną Priscilą ir mėgo merginas.
Elvis mylėjo draugus, dalijosi su jais savo turtais. Atsidėkodami už tai jie turėjo su nuo narkotikų apkvaitusiu karaliumi naktimis žaisti bilijardą, eiti į kiną, nes muzikas bijojo likti vienas, mirti užmaršty.
Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis, jau būdamas ne visai protingas, E.Presley pareiškė pagarbą prezidentui Niksonui ir pranešė būsiąs jo garbės šerifas - kovosiąs su ta blogybe nuo kurios pats užgeso - narkotikais.
Elvis Aronas Presley gimė 1935 m. sausio 8 d. East Tupelo miestelyje Misisipės valstijoje. Tėvai - eiliniai amerikiečiai, tad niekas net nesitikėjo, kad jų vaikas taps pasauline žvaigžde.
Baigęs mokyklą Elvis iškart nusekė tėvo pėdomis - tapo sunkvežimio vairuotoju. Jau tada jis linksmino savo draugus paėmęs į rankas akardeoną ar gitarą. Nuo 1953 m. E.Presley pradėjo dainuoti country ir vesterno žanro dainas. Bet išgarsėjo tik 1956 - 1958 m. savo rokenrolais, bliuzais ir baladėmis.
Jo švelnus, vibruojantis balsas, sceninės manieros pavergė publiką. Elvis mokėjo uždegti klausytojus. Baladės "Are you lonesome tonight", "Love me tender", tebežavi ir šiomis dienomis. Jos tapo klasika.
Kodėl Elvis nepakartojamas? Kodėl niekas negali paveržti jo populiarumo? Kodėl jo aukštumų, teneįsižeidžia fanai, nepasiekė nei "Beatles", nei "Stones"? Niekas negali atsakyti į šiuos klausimus. Tai E.Presley fenomenas. Pasaulyje jau išleista daugiau nei 1 milijardas rokenrolo karaliaus plokštelių. Fenomenalus populiarumas apgaubė ne tik E.Presley muziką, bet ir per 30 kino filmų, kuriuose jis vaidino.
Savo laiku žiūrovai verždavosi pamatyti kino juostas su E.Presley. Žymiasios jų: "Ritmai už grotų" (1957m.), "Mano gyvenimas yra ritmas" (1958m.), "Liepsnojanti žvaigždė" (1960m.) ir dokumentinis filmas "Elvis - that's the way it is" (1970m.).
Iki šiol E.Presley yra nepralenkiamas Amerikos šou industrijos atstovas. Pirmą kartą iš scenos jis pasitraukė 1958 m. Po motinos mirties atrodė, kad tik sužibusi rokenrolo žvaigždė praras dvasinę pusiausvyrą. Tada, teigia Elvio biografai, jo vadybininkas Tomas Parkeris nutarė, kad jaunimo dievaičiui reikia pailsėti ir "įkišo" jį į kariuomenę.
Karinė tarnyba Amerikoje tais laikais dar buvo privaloma, tad E.Presley buvo išsiųstas į Vokietiją, kur septyniolika mėnesių marširavo nedidelio Frydbergo miestelio kareivinėse. Ten dabar, prisimenant garsųjį kareivį yra pastatyta atmintinė lenta. Nors ir "žvaigždė", E.Presley tarnyboje elgėsi pavyzdingai, klausė ir vykdė nurodymus. Tiesa, gyveno jis ne kareivinėse, kur praleido vos keletą naktų, o už 3 tūkst. dolerių ( tuo metu tai buvo milžiniški pinigai) išnuomotoje prabangioje viloje kurortiniame miestelyje su asmens sargybiniais, tėvu, senele. Beje, JAV kareivis tuo metu per mėnesį gaudavo 22 dolerius atlyginimą.
Vysbadeno mieste, kur buvo didžiulės amerikiečių kareivinės, jis susipažino su būsima savo žmona Priscilla Beaulieu, karininko dukra. Tačiau draugei buvo tik 14 metų, tad vestuvių teko palaukti. Beje, E.Presley žentu po 40 metų trumpam buvo tapęs Michaelis Jacksonas, vedęs dukrą Lizą Marie.
Karinė tarnyba leido E.Presley pataisyti savo įvaizdį tarp vyresnės kartos amerikiečių. Rokenrolo karalius tapo linksmu, pavyzdingu, pareigą tėvynei atliekančiu jaunuoliu. Už tai buvo apdovanotas seržanto laipsniu. Tačiau po karinės tarnybos jo žvaigždė pamažu ėmė blėsti. Dar kartą į sceną E.Presley sugrįžo 1969 metais. Publiką jis pavergė nauja balade "In the gheto", šlageriu "Don't kry daddy".
Praktiškai nebeįmanoma atkurti tikrojo E.Presley portreto, nors prirašyta apie jį be galo daug. Gausūs šio maištavusio XX a. muziko fanų archyvai. Tačiau ar galima jais tikėti? Ar įmanoma patikėti moterų prisiminimais, kurie greičiau primena fantazijas nei tikrus įvykius?
H.Burkas mūsų savaitraščiui yra sakęs, kad Amerikai tuo metu tiesiog reikėjo tokios scenos žvaigždės - jaunuolio iš neturtingų amerikiečių sluoksnio. Jis turėjo įkūnyti amerikietiškąją svajonę - iš nieko tapti dievaičiu.
"Jis įkūnijo pokaryje vykusią transformaciją. Amerika staiga pajaunėjo, pasikeitė demografija, vyko sparti urbanizacija. Taip prasidėjo pasipriešinimas atgyvenusiom tradicijom. E.Presley buvo tos pasipriešinimo tradicijos simbolis, roko kultūros pradininkas. Dėl to nei viena kita žvaigždė nebesugebėjo nuimti jo karūnos", - apibendrino jau penktą dešimtį perkopęs profesorius S.Sužiedėlis, širdyje vis dar tebeesantis jaunystės dievaičio fanas.
E.Presley rokenrolai, bliuzai ir baladės virto revoliucija. Narkotikai užvaldė genijų, bet jo muzika, kaip narkotikai pavergė dabartinių šešiasdešimtmečių, bei penkiolikmečių, nesižavinčių kompiuterinės muzikos ritmais, širdis. Tokie gyvenimo paradoksai. Bet tai natūralu ir žmogiška, nes ir Elvis Presley buvo ne karalius, o tiesiog žmogus.