Ką rodo šis prapuolančių įmonių fenomenas? Pirmiausia stulbinamą įmonių registro netvarką, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir „Sodros“ abejingumą. Juk su šiomis dingstančiomis įmonėmis dingsta ir dešimtys milijonų nesumokėtų mokesčių valstybei, kitos skolos. Reikia tikėtis, kad reikalai šioje srityje pagerės pagaliau pradėjus įmonių rejestro reformą.
Tačiau yra dar viena šio „Bermudų trikampio“ paslaptis. Tai bankroto procedūrų netobulumas ir pamiršta įmonių nemokumo prevencija. Kita vertus, daugelis verslininkų nežino arba dėl įvairių priežasčių vengia pasinaudoti galimybe legaliai nutraukti veiklą.
Bankrotų šydas
Pirmosios bankroto bylos Lietuvoje pradėtos kelti 1993 m. Iki 2004 metų birželio 28 dienos buvo iškeltos 3,3 tūkst. įmonių, t. y. finansinio neįgalumo būklė diagnozuota vos 2 proc. įregistruotų ūkio subjektų skaičiaus. Dešimtmetis, atrodytų, yra laikotarpis, per kurį galima įgyti pakankamai patirties. Tačiau atidžiau išnagrinėjus visas įmonių bankroto bylų stadijas, jas nagrinėjančių teismų darbą ir valstybinių institucijų vaidmenį, nesunku pastebėti vieną dalyką.
Bankroto bylos vis dar netampa tuo, kuo jos turėtų būti rinkos ekonomikoje, t.y. priemone, drausminančia įmonių tarpusavio santykius ir skatinančia finansinių įsipareigojimų vykdymą. Daug ar mažai bankroto bylų keliama Lietuvoje? Europos valstybių statistika rodo, kad iš 100 įkurtų įmonių per pirmuosius trejus metus bankrotą patiria vidutiniškai 60–80 įmonių. Beje, įmonės niekur nedingsta, o finansinės nesėkmės atveju tiesiog civilizuotai nutraukia savo veiklą, grąžindamos dažniausiai tik dalį savo skolų arba sudarydamos galimybę partneriams nurašyti jas į nuostolius. Palyginimui dar galima pateikti Suomijos pavyzdį, kur kasmet vidutiniškai bankrotą patiria 9–11 tūkst. įmonių (Lietuvoje – 300). Beje, Suomijos ekonomika katastrofos dėl to nepatiria. Net priešingai – yra užtikrinama gera finansinė drausmė, spartėja lėšų apyvarta.
Bankrotų skaičius, aišku, ne ta sritis, kurioje reikėtų varžytis. Tačiau bankrotų statistikos analizė ir daugelio įmonių finansinė būklė rodo, kad padėtis nėra normali. Bankrotai dar netapo rinkos sanitarais, kokiais iš esmės turėtų būti. Blogai dirbančios įmonės „traukia“ dugnan gerai besitvarkančias, galingesni partneriai, ypač didieji prekybos tinklai, vilkina atsiskaitymus už patiektą produkciją, užsitikrindami sau savotišką neprocentinį kreditą partnerių sąskaita.
Akivaizdu, kad padėtis taisytina. Beje, būta ir pastangų. Įmonių bankroto įstatymą Lietuvos Seimas net triskart keitė iš esmės, daugiau nei 20 kartų jį taisė ir tikslino. Ir nors pastaraisiais metais iškeliamų bankroto bylų pagausėjo, sutrumpėjo jų procedūros, deja, esminio lūžio taip ir neįvyko. Bankroto bylos, jų inicijavimas, teisminis nagrinėjimas ir ypač administravimas kaip buvo, taip daugeliui verslininkų tebėra tarsi dūmų uždanga, už kurios nežinia, kas vyksta.
Prevencija – būtina
Vadinasi, kalti ne teisės aktai. Priežasties reikėtų ieškoti jų taikymo praktikoje, o ypač vyraujančiame požiūryje į įmonių nemokumo prevenciją. Šiuo atveju prevenciją reikėtų suprasti kaip užbėgimą už akių, valstybės vykdomų profilaktinių priemonių sistemą, kuri padėtų išvengti pačios nemokumo padėties atsiradimo.
Apmaudu, tačiau kai kurios valstybinės institucijos vis dar atkakliai nenori suprasti nemokumo prevencijos reikšmės, formuojant partneriams suvokiamą ekonominį foną ir padedant išvengti finansinių aklaviečių. Girdi, tai pačių įmonių vadovų ir verslininkų reikalas. Tačiau tokia pozicija – tai mėginimas nusišalinti nuo vienos iš esminių savo funkcijų. Aišku, įmonių veiklos rezultatai pirmiausia – jų pačių reikalas. Tačiau tiek Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos, tiek kitų grandžių reikalas yra ne tik nustatyti įmonių bankroto, t. y. jų „pakasynų“ tvarką, bet ir padėti verslininkams išvengti tokių aplinkybių. Tai ypač svarbu Lietuvai įstojus į ES ir iš esmės pakitus konkurencinei aplinkai bei įsigaliojus daugeliui valstybių bendrų ekonominių reglamentų.
Verslininkai ir anksčiau nespėdavo sekti gausių įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų pataisų. Šiuo metu, įsigaliojus daugybei ES reglamentų ir direktyvų, padėtis tapo dar keblesnė. Daugelis net ir profesionalių teisininkų nebesusigaudo dešimteriopai padidėjusiame teisės aktų sraute. Tuo labiau, kad daugelis jų neišversti į lietuvių kalbą, neišvengta prieštaravimų ir nacionalinės teisės aktams. Todėl įmonių nemokumo prevencija pasitarnautų patiems verslininkams ir visam ūkiui.
Prevencija šiuo atveju aprėptų dvi priemonių grupes. Vienu atveju besikuriantiems verslininkams turėtų būti suteikta minimalių žinių apie pasikeitusią teisinę ir ūkinę aplinką. Šią funkciją turėtų atlikti institucija, užsiimanti įmonių registracija. Palyginimui galima pateikti pavyzdį iš žemės ūkio. Štai ūkininkas neįregistruos savo ūkio, neišklausęs minimalaus paskaitų skaičiaus arba kitaip neįrodęs savo žinių apie tai, kad jis išmano, kaip elgtis su žeme.
Antroji prevencijos kryptis – veikiančių įmonių vadovų ir darbuotojų švietimas, mokymas ir konsultavimas arti jų darbo vietų (tarkime, savivaldybėse ar seniūnijose).
Biurokratinis „futbolas“
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK), suprasdama įmonių nemokumo prevencijos svarbą ir žinodama smulkiųjų bei vidutiniųjų verslininkų poreikius (būtent šios kategorijos įmonių bankrutuoja daugiausia), ėmėsi kai kurių iniciatyvų. Tačiau, atrodo, atsitrenkė į abejingumo sieną.
Esmė tokia. Dar 2000 m. buvo įkurtas Garantinis fondas (GF), kuris tapo išmokų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams šaltiniu. Tai geras sumanymas, užtikrinantis finansinę nesėkmę patyrusių įmonių darbuotojams bent minimalias socialines garantijas. Tačiau valdžia pasirūpino, kad GF būtų sudaromas ne valstybės biudžeto lėšų sąskaita, o iš darbdavių papildomų įnašų, kurie sudaro 0,2 proc. nuo kiekvienos įmonės darbuotojams priskaičiuoto darbo užmokesčio. Ir taip nemenką mokesčių naštą papildė dar vienas. Iš naujojo mokesčio susidaro milijoninės lėšos, kurias buvo pavesta tvarkyti GF administracijai. Šios administracijos veiklą stebi fondo taryba, sudaryta trišaliu principu iš darbdavių, profsąjungų ir valstybinių institucijų atstovų.
Taigi darbdavių atstovai tarsi prižiūri ar efektyviai tvarkomos jų pačių lėšos. Tačiau tik formaliai. Kartą per mėnesį susirenkančiai GF tarybai telieka pritarti administracijos paruoštam lėšų bankrutuojančioms įmonėms skyrimo pasiūlymams. Darbdaviai ir profsąjungos pageidautų, kad ir jų atstovai būtų įtraukti į lėšų administravimo procesą, o ne tik į formalų balsavimą.
Atrodo, su šiuo pasiūlymu sutinka ir GF tarybos pirmininkas. Būtų galima geriau kontroliuoti lėšų skirstymą, išvengti apmaudžių klaidų. Antai, neįsigilinus į bankroto administratoriaus pateiktus skaičiavimus, bankrutuojančiai AB „Panevėžio maistas“ 2003 m. buvo paskirta ir pervesta į sąskaitą 195,8 tūkst. Lt daugiau nei reikėjo faktinėms išmokoms įmonės darbuotojams. Sunku patikėti, kad tokio dydžio klaida įsivėlė netyčia. Gali būti, kad bankroto administratoriui buvo sudaryta galimybė apie 7 mėnesius disponuoti nemenka pinigų suma.
GF administracija nieku gyvu nesutinka ir su tuo, kad fondo lėšų sąskaita vyktų įmonių nemokumo ir bankrotų prevencija. Užuot įsigilinusi į LVDK pasiūlymų esmę ir ieškojus būdų, kaip nors nedidelę lėšų sumą skirti smulkiojo ir vidutiniojo verslo įmonių darbuotojų mokymui, švietimui ir konsultavimui, jau įsivelta į biurokratinį „futbolą“. LVDK iniciatyva buvo „nuspirta“ Įmonių bankroto valdymo departamentui, šis – Pramonės ir verslo departamentui. Rudeniop biurokratinis kamuolys, ko gera, turėtų sugrįžti į GF.
Taigi susiklostė tipiška situacija – valdžios institucija įsijautė į svetimų pinigų skirstymą ir pamiršo jų tikrąją paskirtį. Pamiršo, kad darbdavių pinigai skirti ne tik nesėkmę patyrusioms verslo įmonėms gelbėti. Ūkinės realijos reikalauja, kad dalis lėšų būtų skiriama ir nemokumo bei bankroto prevencijos priemonėms.