Pastebėtina, kad daugiausia jaunų žiūrovų televiziją žiūri vakare – tarp 19 ir 22 val. Be to, net daugiau nei penktadalis 10–17 metų nepilnamečių televizorių žiūri ir vėlyvą vakarą – 22-23 val. tiek savaitgaliais, tiek darbo dienomis. Šie skaičiai verčia susimąstyti, kadangi minėtomis valandomis televizijose fiksuojamas didžiausias smurtinių scenų skaičius ir intensyvumas.
Nepilnamečiai asmenys yra viena pagrindinių rizikos grupių, kalbant apie masinių medijų poveikį individo agresyviam elgesiui.
Žiniasklaida (šis terminas straipsnyje vartojamas dėl patogumo kaip masinių medijų, kurių funkcijos visuomenėje suvokiamas žymiai plačiau nei vien žinių skleidimas, sinonimas) neretai kaltinama visuomenės sąmonės žalojimu, bet nereikėtų pamiršti, kad ji pati yra jos dalis. Kita vertus, nereikėtų pamiršti ir fakto, kad siekdamos pritraukti kuo didesnę auditoriją, visuomenės informavimo priemonės linkusios pateikti išsiskiriančius iš kasdienybės, netipinius, emocionaliai jautrius įvykius.
Tačiau kartu mes negalime kalbėti apie tiesioginį ir neišvengiamą ryšį tarp masinės komunikacijos priemonėse pateikiamų smurtinių scenų ir agresijos pasireiškimo realiame gyvenime. Agresyvumas ir smurtas yra kompleksiniai reiškiniai, priklausantys nuo daugelio veiksnių. Be to, susiduriama ir su tokiais tyrimo sunkumais kaip neaiškumas, kiek smurto „gauna“ žiūrovas, žiūrėdamas tam tikrą laidą; koks smurtinių vaizdinių kiekis yra pakankamas, kad sukeltų pokyčius individo elgsenoje ir nuostatose; kaip išmatuoti smurtinį elgesį bei jo pokyčius; ir galiausiai socialinėje tikrovėje sunku kontroliuoti veiksnius, lemiančius televizijos žiūrėjimą bei individo elgesį.
Todėl šiame kontekste kalbėtina ne tiek apie tiesioginę žiniasklaidos įtaką, kiek apie žiniasklaidoje pateikiamos informacijos ir vaizdinių pobūdį, kuris gali padidinti agresyvaus elgesio bei požiūrio pasireiškimo tikimybę. Panašiai, kaip cigarečių rūkymas nebūtinai sukelia vėžį, tačiau padidina tikimybę susirgti šia klastinga liga.
Mokslinėje literatūroje sutinkama įvairių teorijų, aiškinančių žiniasklaidos smurtinio pobūdžio vaizdų ir informacijos įtaką nepilnamečiams. Gausybė empirinių tyrimų, dažniausiai atliekamų taikant socialinio eksperimento metodą, byloja apie egzistuojantį tam tikrą ryšį tarp žiniasklaidos vaizduojamo smurto ir agresijos pasireiškimo realiame gyvenime. Tačiau pabrėžtina, kad nėra vieningos nuomonės dėl šio poveikio mastų asmens emocijoms, požiūriui ir elgesiui.
aigi šiame kontekste negaišime laiko įvairių tyrimų rezultatų bei jų skirtumų aptarimui, o atkreipsime dėmesį į pagrindines šių tyrinėjimų išvadas dėl galimo žiniasklaidos priemonių poveikio nepilnamečių socialinei patirčiai.
Kuo daugiau vaikai (asmenys iki 18 metų) gauna smurtinio (tiek fizinio, tiek psichologinio) pobūdžio masinės komunikacijos priemonių pateikiamų vaizdų ir informacijos, tuo didesnė agresijos pasireiškimo tikimybė realiame gyvenime. Kartu padidėja agresyvaus elgesio pasireiškimo rizika suaugus.
Stebėdami demonstruojamą arba aprašomą smurtą žiniasklaidoje, nepilnamečiai gali išmokti elgesio modelių, kuriuos, atsižvelgdami į aplinkybes, galės ateityje panaudoti tam tikrose situacijose. Šios idėjos kyla iš socialinio išmokimo teorijos, teigiančios, kad žmogus elgesio mokosi stebėdamas savo artimiausią aplinką.
Manoma, kad mokymosi procesas vyksta ir per visuomenės informavimo priemones. Daugybė studijų patvirtino, kad vaikai arba tiesiogiai imituoja, ką jie mato televizoriaus ekrane, arba įtraukia stebėtus elgesio modelius į savo veiksmus.
Kartu išmokstama elgesio modelių, už kuriuos dažniausiai apdovanojama, o už kuriuos – baudžiama. Šiame kontekste svarbūs Jo Groebelo ir Edvardo Donnersteino mokslinių tyrimų rezultatai, kuriuose parodoma kad ir Europoje, ir JAV apie 75 proc. agresyvių veiksmų, parodytų televizoriaus ekrane, nesukelia jokių neigiamų padarinių „agresoriams“ ir netgi, priešingai, už tokius veiksmus jie dažnai yra „apdovanojami“.
Savo ruožtu frustracijos ir agresijos teorija mums parodo, kad realioje aplinkoje frustruojantys, baudžiami arba įžeidinėjami žiūrovai žiniasklaidos priemonėse pateikiamą smurtą gali suvokti kaip signalą nukreipti patiriamą frustraciją į agresiją. Ši teorija galėtų paaiškinti, kodėl turintys tam tikrų socialinių arba psichologinių problemų vaikai, yra imlūs žiniasklaidos pateikiamiems smurtiniams vaizdiniams.
Susijaudinimo „perkėlimo“ teorijoje kalbama apie ryšį tarp pateikiamo smurto poveikio ir žiūrovo psichologinio susijaudinimo būsenos. Pastebėta, kad būdami susijaudinę, žiūrovai linkę reaguoti agresyviau į žiniasklaidoje pateikiamus vaizdinius.
Tai galėtų paaiškinti, kodėl per vaizdines medijas rodomos jaudinančios scenos sukelia didesnę suirzusių, piktai nusiteikusių žiūrovų agresiją. Šiuo atveju reakciją labiau lemia ne turinys, o formalūs pateikiamo vaizdo bruožai, garso, vaizdo efektai ir kt. Tačiau tuo pačiu egzistuoja teorijų, kalbančių apie pozityvų medijų poveikį neutralizuojant psichologinio susijaudinimo būsenas. Pavyzdžiui, pyktis ir susierzinimas gali būti perkelti ir realizuoti per interaktyvias medijas (internetas, kompiuteriniai žaidimai), tokiu būdu leidžiant individui „išsikrauti“ ir sumažinti patiriamą psichologinę įtampą.
Tačiau vėlgi reakcija į masinių medijų pateikiamus psichologinius dirgiklius priklauso nuo eilės veiksnių: socialinių (apimant šeimos ir artimiausios aplinkos charakteristikas), psichologinių bei biologinių individo charakteristikų, pranešimo turinio, naudojimo dažnumo ir pačios visuomenės kultūrinių aspektų.
Be to, svarbu atsižvelgti, kad masinių medijų poveikis individo emocijoms, požiūriui ir/arba elgesiui nebūtinai gali pasireikšti čia ir dabar. Tas poveikis yra interaktyvus ir gali turėti netiesioginės įtakos ateičiai, kuri dažniausiai nėra suvokiama ir įsisąmoninama paties individo, pavyzdžiui, pakeičiant jo nuostatas arba formuojant polinkį smurtauti ir agresyviai reaguoti į tam tikras situacijas.
Smurtas masinėse medijose mažina jautrumą smurtui realiame gyvenime.
Intensyvus smurto demonstravimas gali sumažinti jautrumą tokiems veiksmams tikrovėje. Kitaip tariant, smurtinis elgesys gali tapti mums įprastu kasdieniu reiškiniu. Šiuo atveju „scenarijaus teorija“ kalba apie tam tikras elgesio schemas, programuojamas vaikystėje ir padedančias individui orientuotis socialinėje aplinkoje.
Socializacijos metu išmokstamos elgesio ir suvokimo schemos (kurios, be abejo, gyvenimo eigoje gali keistis), susidūrus su tam tikra mūsų atminčiai „tipine“ situacija, aktyvuojamos mūsų atmintyje ir nurodo, kaip turi būti reaguojama į panašaus pobūdžio įvykius, kokių galima tikėtis padarinių ir pan.
Taigi, jeigu pervertiname smurto pasireiškimo tikimybę realiame gyvenime (pvz., dėl jo nuolatinio eskalavimo masinės informacijos priemonėse), mūsų sąmonėje susiformuoja kognityvinė (suvokimo) schema, kurioje smurtas tampa normaliu ir adekvačiu modernios visuomenės bruožu. Pavyzdžiui, smurto įsisąmoninimas kaip „normalaus“ elgesio modelio, gali skatinti aukas nepranešti kitiems, neprašyti pagalbos ir nesikreipti į atitinkamas įstaigas susidūrus su tokio elgesio apraiškomis.
Taip pat paminėtini tyrimų rezultatai, kurie rodo ilgalaikį itin žiaurių vaizdų žiūrėjimo poveikį jautrumui aukų atžvilgiu. Teigiama, kad vyrai labiausiai pripranta prie dažnų kruvinų scenų, kas gali sumažinti jų empatiją agresijos aukoms.
Individai, suvartojantys daugiau smurtinio pobūdžio informacijos ir vaizdinių, linkę labiau vertinti pasaulį kaip pavojingesnį negu yra iš tikrųjų.
Pažymėtina, kad pateikdama informaciją apie nepilnamečius, kurie tampa smurtinių įvykių aukomis, bei kitą neigiamo pobūdžio informaciją, kurią dažniausiai žiniasklaida linkusi pristatyti dramatiškai ir sensacingai negu analitiškai, jau ankstyvuoju raidos laikotarpiu į jų socialinę patirtį ji įtraukia baimės ir nerimo jausmą.
Ilgalaikėje perspektyvoje, kaip rodo kelis metus ir dešimtmečius trunkantys moksliniai tyrimai, pasaulio kaip grėsmingo ir pavojingo vaizdavimas neretai lemia baimės jausmo atsiradimą realiame gyvenime. Kai individas pradeda jausti nerimą, susiformuoja nerimastingo pasaulio vaizdas ir galiausiai susiduriama su problemomis atskiriant fantazijas nuo tikrovės. Toks iškreiptas tikrovės suvokimas gali būti pavojingas, turint mintyje ne tik daromą žalą individų gyvenimo kokybei, bet ir savotišką visuomenės narių susitaikymą su esama padėtimi ir baimę pasipriešinti susiklosčiusiai padėčiai (pvz., pranešti apie įvykusį pažeidimą atitinkamoms institucijoms).
Kita vertus, padidėjęs baimės bei asmeninio nesaugumo jausmas gali paskatinti ir visiškai priešingas visuomenės reakcijas – netoleranciją teisės pažeidimams, dažniausiai pasireiškiančią reikalavimais vykdyti griežtesnę baudžiamąją politiką net neatsižvelgiant į jos efektyvumą, naudą, egzistuojančias alternatyvas. Tokia situacija yra pakankamai pavojinga.
Baimės ir nesaugumo jausmo apimta visuomenė tampa reaktyvi, t.y. labiau emociškai reaguojanti, o ne reflektuojanti, racionaliai apmąstanti susidariusios situacijos, vertinanti jai siūlomus sprendimo būdus. Tokia visuomene lengviau manipuliuoti, peršant jai problemų spendimo „receptus“, kurie iš tikrųjų neretai labiau naudingi galią turinčioms interesų grupėms.
Šeimoje dominuojantis požiūris į smurtinio pobūdžio turinį turi didesnės įtakos negu medijose pateikiami vaizdiniai ir informacija savaime.
Straipsnio pradžioje buvo minėta, kad masinės medijos tėra vienas iš kintamųjų, padidinančių agresyvaus vaikų elgesio tikimybę. Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas dvidešimties rizikos grupei priklausančių nepilnamečių vaikinų tyrimas parodė, kad tėvų taisyklės, reguliuojančios berniukų žiūrėjimo turinį, buvo vienas reikšmingesnių agresyvaus elgesio veiksnių. Jis taip pat parodė, kad buvimas neapsaugotu nuo smurto realiame pasaulyje kartu susiduriant su juo per masines medijas, sukuria smurtinių situacijų „perkrovą“.
Berniukai, kurie patyrė šį perteklių, buvo labiau linkę naudoti agresyvius žiniasklaidoje pateikiamus įvaizdžius kurdami ir patvirtindami savo tapatumą kaip antisocialinių ir marginalizuotų grupių nariai. Kartu tyrime teigiama, kad tėvų požiūriai į smurtą medijose gali sumažinti jo poveikį vaikui.
Šiuo atveju šeimos nuostatos ir socialinė padėtis yra stipresni požiūrio į agresiją veiksniai negu per medijas suvartojamas smurtinių scenų bei pranešimų kiekis, kuris vis dėlto yra reikšmingas, tačiau silpnesnis faktorius.
Šis straipsnis jokiais būdais nesiekia įbaugini arba pateikti žiniasklaidos kaip visų socialinių negandų kaltininkės.
Šiuo atveju buvo stengiamasi atkreipti dėmesį į akivaizdžią masinės komunikacijos priemonių įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui, kurios dažniausiai mes net neįsisąmoniname, ir eilinį kartą pabrėžti tėvų arba kitų vaikams reikšmingų asmenų, turinčių su jais glaudų emocinį ryšį, įtaką jų socializacijai, t.y. konkrečios kultūros esminių vertybių, socialinių normų bei elgesio taisyklių perdavimui, ir jų galią neutralizuojant arba, priešingai, sustiprinant žiniasklaidoje pateikiamos informacijos arba vaizdinių įtaką nepilnamečių besiformuojančioms suvokimo bei elgesio schemoms. Kartu eilinį kartą norėtųsi pabrėžti socialiai atsakingos žiniasklaidos ir žurnalistikos svarbą.
Kiekvienas žurnalistas turėtų suvokti savo žodžio galią ir matyti savo funkciją ne kaip pardavėjo, turinčio kuo greičiau ir kuo daugiau realizuoti prekių (t.y. naujienų, kurios pagal šią gamybos formulę labiau primena „greitą maistą“ smegenims), o galvoti apie jos kokybę, pilietine prasme, ir galimus padarinius jos vartotojams – visuomenei, kurios dalis jis pats yra.