Ne visai įprastą ir kasdienę istoriją mums papasakojo specialiosios paskirties UAB "Vilniaus troleibusai" vairuotojas E.Stagniūnas. Jis pasiryžo sunkiam išmėginimui kreipėsi į Teismo medicinos institutą, ten buvo atlikta ginčytinos tėvystės nustatymo teismo medicinos ekspertizė.
Tam ryžosi po ilgų dvejonių, po daugybės sulaužyto gyvenimo smūgių, po melagystės ir apgaulių virtinės, besidriekiančios iki šių dienų.
Šeima
Elmuntas atvažiavo į Vilnių iš Marijampolės. Mokėsi J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, dirbo gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje. Vėliau - armija. Grįžęs dirbo Radijo ir televizijos valstybiniame chore. Dainavo. Vakarais lankė vidurinę mokyklą. Toje pačioje klasėje mokėsi Nijolė, atvažiavusi į sostinę iš Zarasų. Bendraklasių draugystė peraugo į rimtesnį jausmą, ir juodu 1973-iaisiais sukūrė šeimą.
Elmuntas pradėjo dirbti troleibusų parke, ten dirba ir iki šiol. Abu dirbo, abu vargą vargo. Po ketverių metų gimė jų pirmoji mergytė Jolanta. Dar po ketverių antroji - Laura. ieima gavo dviejų kambarių butą Karoliniškėse. Tėvas mylėjo dukreles ir vis daugiau laiko praleisdavo su jomis. Ir žaisdavo, ir migdydavo, ir vaikiškas ašaras nušluostydavo.
Mama dirbo Aukščiausiajame Teisme baudžiamųjų bylų kolegijos sekretore. Didžiavosi savo darbu, dažnai ilgai ten užtrukdavo. 1983 m. gimė sūnus Žilvinas, o po dvejų metų gandras šeimą aplankė ketvirtąsyk - gimė sūnus Nerijus. Rodės, tik džiaukis gražia šeimynėle!
Bet šeimos gyvenimas pakrypo kitaip. Tėvui atiteko visas rūpinimasis ir jau paaugusiomis mergytėmis, ir visai mažučiais sūneliais. Žmonai ir keturių vaikų mamai jie neberūpėjo. Tai - ne iš piršto laužti faktai. Elmuntas mums parodė laikinojo nedarbingumo apskaitos kortelę.
Vien 1978 m. jis keturiskart buvo gavęs nedarbingumo lapelius vaiko slaugai. Dabar dažnas tėtis taip elgiasi. Tuo metu tai buvo retas faktas. Iki 1990 metų bent po keletą kartų per metus jis vis slaugydavo savo vaikus. Žmona neturėdavo laiko. Ji linksmindavosi, vėlai grįždavo namo. Atšalo jausmai kivirčijantis, aiškinantis pašlijusius santykius. 1990-aisiais santuoka iširo, juodu išsiskyrė.
Alimentai
Skyrybos vyko teisme. Čia buvo padalyta perpus ir bendra nuosavybė - butas. Vaikai liko gyventi su mama. E.Stagniūnas irgi iš pradžių liko gyventi tame pačiame bute. Bet gyvenimo nebuvo. Žmona vis dažniau atsivesdavo savo draugų. Vienas liko gyventi. Elmuntui ten nebeliko vietos. Provokuojant konfliktus ir net keliant muštynes, pusės buto savininkas buvo išguitas iš namų. Dar vienas teismas po kurio laiko buvusiai žmonai priteisė du trečdalius buto - mat su ja gyveno vaikai. E.Stagniūnui teko vienas trečdalis.
Nijolė vieną po kito keitė draugus, kol galop ištekėjo ir tapo Misikonienė. Laimę ant plėnių mėginusiai įžiebti Nijolei nepasisekė vyras pasikorė. Po skyrybų, nuo 1990 m., E.Stagniūnas, kaip ir dera tėvui, tvarkingai iki pat 1999-ųjų mokėjo alimentus savo dukroms, kol jos užaugo, ir savo sūnums - iki dabar. Jis matė, žinojo ir nujautė, kad jo žmonos gyventa nedorai. Išsiskyrus nutolo nuo jo ir vaikai.