Įdomu, jog prieš porą mėnesių kai kurie oficialūs Izraelio atstovai atvirai kalbėjo apie galimą neteisminį Palestinos savivaldos prezidento likvidavimą. Aišku, jog ir šiandien yra Izraelio politikų, kurie mielai atsikratytų Y.Arafato pirmai patogiai progai pasitaikius. Jiems Y.Arafatas buvo ir tebėra teroristas, keliantis didelę grėsmę Izraelio valstybei ir jos piliečių saugumui. Nepaisant tokios nuomonės, Y.Arafatas šiandien išlieka tarptautinės bendruomenės pripažintu vieninteliu lyderiu, galinčiu teisėtai atstovauti palestiniečių interesus.
Nuo revoliucionieriaus iki Palestinos savivaldos prezidento
Y.Arafatas (Mohammed Yasser Abdul-Ra'ouf Qudwa Al-Husseini) gimė 1929 metais. Vienuose šaltiniuose tvirtinama, jog palestiniečių lyderis gimė Gazoje, kituose – Kaire (Egipte).
1946 metais, t.y. būdamas 17 metų, Y.Arafatas užsiiminėjo ginklų kontrabanda iš Egipto į Palestiną. Studijuodamas Karaliaus Fuado universitete Egipte, jis buvo aktyvus palestiniečių studentų lyderis. Gavęs inžinieriaus diplomą Y.Arafatas 1956-1958 metais dirbo pagal specialybę Egipte. Po to jis išvyko dirbti į Kuveitą. Didžiąją dalį pinigų, uždirbtų Kuveite, Y.Arafatas paaukojo politinei veiklai.
1958 metais Kuveite Y.Arafatas ir grupė bendraminčių įkūrė pogrindinę organizaciją – “Fatah”. Po šios organizacijos įkūrimo Y.Arafatas visą savo laiką paskyrė revoliucinei (kai kas pasakytų – teroristinei) veiklai. Iš Jordanijos teritorijos Y.Arafatas organizavo išpuolius prieš Izraelį. 1969 metais jis tapo PLO vykdomojo komiteto pirmininku. Y.Arafatui vadovaujant, PLO arabų šalių buvo pripažinta kaip visų palestiniečių interesus atstovaujanti organizacija.
1988 metais Y.Arafatas, kaip PLO lyderis, pasakė istorinę kalbą Jungtinių Tautų Organizacijoje. Savo kalboje jis paskelbė, jog PLO atsisako terorizmo kaip kovos priemonės ir pripažįsta Izraelio valstybės teisę į taikų koegzistavimą greta kaimyninių regiono valstybių. Po šio pareiškimo prasidėjo ilgas ir sudėtingas PLO bei Izraelio valstybės vadovų derybų maratonas (Taikos procesas).
1994 metais Y.Arafatas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, o 1996 metais išrinktas Palestinos savivaldos prezidentu. Y.Arafato rezidencija šiuo metu yra Gazoje.
Taikos proceso perspektyvos ir Y.Arafatas
Kai kurie politikai, dalyvaujantys Artimųjų Rytų taikos procese, įsitikinę, jog Y.Arafatas – didžiausia kliūtis taikiam Izraelio-palestiniečių konflikto sureguliavimui. Iš dalies jie teisūs.
Sunku būtų įrodyti, kad Y.Arafato valdymas pasižymi demokratiškumu. Paprastai visi sutinka, jog Palestinos savivaldos lyderis savo valdymo metodais labiau panašus į diktatorių, o ne į demokratinį prezidentą. Akivaizdu, kad Y.Arafatas nėra linkęs dalintis turima valdžia.
Turbūt visi puikiai prisimena tą atvejį, kai iš Palestinos savivaldos premjero posto turėjo pasitraukti Mahmoudas Abbasas (Abu Mazen). Neoficialiai, pasitraukti jis buvo priverstas dėl to, jog kėlė grėsmę Y.Arafato autoritetui - JAV ir Izraelis derybas dėl taikos bandė vesti tiesiogiai per M.Abbasą, apeinant Palestinos savivaldos prezidentą.
Taip pat sunku paneigti Y.Arafato ryšius su kai kuriomis teroristinėmis organizacijomis (pvz., „Al-Aqsa Martyrs Brigade“). Neretai žiniasklaidoje pasirodo pranešimai, kuriuose kalbama apie tai, jog Y.Arafatas palestiniečiams skiriamą pagalbą naudoja teroristinių organizacijų rėmimui. Žinoma, panašių faktų įrodymas yra sudėtingas, jei iš vis įmanomas.
Visi Izraelio premjerai, kuriems yra tekę dalyvauti derybose su palestiniečių lyderiu, Y.Arafatą vertina kaip neparankų derybų partnerį. Izraelio karinės žvalgybos darbuotojai Y.Arafatą apibūdina kaip paslaptingą derybininką, linkusį į dviprasmybes.
Vis dėlto Y.Arafatas, revoliucionierius ar teroristas, šiuo metu yra vienintelis žmogus su kuriuo Izraelis gali vesti derybas dėl taikos ir tikėtis sėkmės. Buvęs aukšto rango Izraelio karinės žvalgybos pareigūnas Amos Malka teigia, jog Y.Arafatas vis dar pasirengęs derėtis dėl abiem konfliktuojančiom pusėm priimtino sprendimo. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas savo autobiografijoje „My Life“ rašo, kad George’as Walkeris Bushas ir Arielis Sharonas klysta bandydami ignoruoti palestiniečių lyderį veteraną. B.Clintono nuomone, Y.Arafato „neutralizavimas“ būtų įmanomas tik tuo atveju, jei dabartinis JAV prezidentas ir Izraelio premjeras pagrįstai tikėtųsi, jog tarp dabartinių „Hamas“ lyderių atsirastų žmogus, kuris būtų palankesnis derybų partneris.
Jau minėtame interviu „Haaretz” dienraščiui Y.Arafatas pareiškė, kad yra pasirengęs derėtis su Izraeliu tik dėl dalies palestiniečių pabėgėlių teisės sugrįžti. Šiuo atveju kalbama ne apie milijonus ar šimtus tūkstančių palestiniečių. Manoma, jog Y.Arafatas sutiktų nusileisti iki 30 000 palestiniečių pabėgėlių sugrįžimo. Tai yra teigiamas ženklas siekiant atnaujinti merdintį „kelio gairių“ taikos planą. Tiesa, Palestinos savivaldos prezidentas ir toliau laikosi griežtos pozicijos dėl to, jog palestiniečiams turi priklausyti visas Gazos Ruožas, 97-98 proc. Vakarų Kranto bei rytinė Jeruzalės dalis.
Taigi Y.Arafatas kol kas lieka vieninteliu asmeniu ginančiu palestiniečių interesus ir kontroliuojančiu (bent dalinai) palestiniečių saugumo pajėgas. Šiuo metu jam nėra alternatyvos. Lyginti Y.Arafatą su Ernesto Che Guevara (revoliucionieriumi) ar Osama bin Ladenu (teroristu) - kiekvieno asmeninis pasirinkimas, kuris priklauso nuo daugelio subjektyvių veiksnių (pvz., naudojamo terorizmo apibrėžimo).