Tačiau ar tai V.Adamkaus ir jo aplinkos nuopelnas? Greičiausiai ne. Nors pastaruose keliuose rinkimuose suprasti Lietuvos piliečių pasirinkimo motyvus yra beprotiškai sunku. Daugmaž aišku, kodėl žemaičiai patvirtino K.Prunskienės viltis apie santykį 60:40. Turbūt eilinį kartą nori būti kitokie nei lietuviai ir vis dar tiki savo “tautiečiu”... Čia verta prisiminti, kad 1997 metais šis noras nulėmė V.Adamkaus pergalę prieš A.Paulauską, kuris laimėjo beveik visur, bet ne Žemaitijoje.

Kuo arčiau Telšių, tuo R.Pakso mitas gajesnis, kitaip sunku paaiškinti, kodėl šalia gyvenantys Pasvalio ir Pakruojo žmonės balsuoja skirtingai – juk skurdo lygis turėtų būti vienodas. Emocingi žemaičiai artėjančiuose rinkimuose dar gali išlieti pralaimėjimo nuoskaudą, tačiau kad jie taps nesąmones šnekančio eksprezidento (“K.Prunskienė laimės, jei rezultatai nebus klastojami”) tėvonija, sunku tikėtis.

Tuo tarpu Rytų Lietuva balsuoja už kairiuosius, ir greičiausiai ši tendencija nesikeis. Nors vėlgi įdomu, kodėl Elektrėnai ir Kaišiadorys pasirinko skirtingus kandidatus. Todėl, kad pirmųjų traukos centras yra multikultūrinis Vilnius, o antrųjų - patriotinis Kaunas? Dar labiau į primityvią runkelio – elito schemą netelpa šis pavyzdys: į išreklamuotą dvipolį pretenduojantys Vievio gyventojai pasirinko K.Prunskienę, o aplink Aukštadvarį gyvenantys “runkeliai” – V.Adamkų. Turbūt nereikia aiškinti, kurie dažniau į prekybos centrus vaikšto ar Vilnių mato... O dabar sensacija – Aukštadvaryje už V.Adamkų balsavo 3 procentiniais punktais daugiau rinkėjų nei Vilniuje!

Taigi išvedžiojimų apie dvi Lietuvas autoriai turėtų atsiprašyti ir paskelbti, kad tik jie gyvena kitoje Lietuvoje. Runkelių nėra ir nebuvo

Ar ši pergalė V.Adamkaus nuopelnas? Atrodo, kad ne. Kaip ir praėjusį kartą, jo kampanija nebuvo įspūdinga ir turininga. Turbūt daugelis pasirinkdami jį žinojo tik, kad balsuoja prieš K.Prunskienę. Pozityvios nuotaikos šiame pasirinkime labai daug nebuvo – V.Adamkus eilinį kartą paskelbė vertybes, kuriomis tiki jis ir turbūt daugelis jo rinkėjų, tačiau jis nepasakė, kaip tų vertybių sieks. Politinė tikrovė rodo, kad būti geru žmogumi dar nereiškia būti labai geru prezidentu. V.Adamkus yra pagyvenęs ir neturi ištikimų ir energingų bendražygių. Todėl jei jis nori tapti geru Prezidentu, turėtų suburti profesionalią komandą, kuri temptų visą vežimą. Ar taip nutiks – greičiausiai ne, nes prieš rinkimus paskelbtame komandos sąraše vėl šmėžavo jau girdėtos ir prie gėdingo pralaimėjimo prisidėjusios pavardės.

Maža to, tariami jo rėmėjai eilinį sykį mušė “Tėvynė pavojuje” būgną. Blogiausiai, kad dažnai naudodamiesi “administraciniu resursu”. Su šias rėmėjais tapti “visų Prezidentu” nepavyks.

Taip pat nėra aišku, kaip Prezidentas sugebės išspręsti santykių su liberalcentristais ir šiandieniniu jų lyderiu problemas. Ši partija eilinį kartą yra dviprasmiškoje padėtyje, o jos rūpesčiai gali tapti ir Prezidento galvos skausmu.

Iš karto po pirmojo turo liberalcentristai džiaugėsi, kad teks susikauti su K.Prunskiene, po to atsirado nerimas, tačiau pirmoji reakcija buvo teisinga. Šią kandidatę lydėjo praeities šleifas, be to, ji moteris. Šie du veiksniai ir kandidatės teismukumas tikrai nepadėjo rinkimų kovoje. Galima neabejoti, kad V.Adamkui būtų daug sunkiau susigrumti su V.Blinkevičiūte ar P.Auštrevičiumu. Galbūt rinkėjų aktyvumas ir būtų mažesnis, tačiau žmonės pasirinkdami kurį nors iš šių kandidatų, balsuotų už viltį. O viltis per rinkimus Lietuvoje yra svarbiausia.

Dabar galima būti tikram, kad blogiau nebus, tačiau V.Adamkus ir jo dar šešėlyje esanti aplinka turi greitai sukurti aiškią politinę programą, kaip energingiau spęsti valdžios ir piliečio santykių problemas bei kaip aktyviau plėtoti ekonomiką. Kadangi Vyriausybę valdo konservatyvūs ir išsisėmę politikai, iki Seimo rinkimų jokių stebuklų tikėtis neverta. Tiesa, šios pergalės paakinta koalicija gali kiek nukelti rinkimus, tačiau panašu, kad V.Adamkui teks dirbti su premjeru V.Uspaskich. Įdomu, kuris politikas bus didesnis autoritetas tautai?