O 100-ui tūkst. gyventojų Lietuvoje tenka 44 savižudybės. Tai didžiausias Europoje rodiklis.
Dažniausios nusivylimo savo gyvenimu priežastys - sunkėjanti namų ūkio padėtis, darbo ir pajamų netekimas. Galiausiai daugeliui sunku keisti mąstymą - imtis privačios iniciatyvos, kai ji buvo sovietmečiu slopinama.
Vis dėlto, kodėl lietuviai dejuoja, skundžiasi, kad jiems gyvenimas nemielas?
Vladas Gaidys, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktorius:
“Vertinant Nepriklausomybės laikotarpį svarbiausi du pjūviai: erdvė ir laikas. Erdvė - ką pasiekė kitos šalys ir ką pasiekė Lietuva. Neretai Lietuvos charakteristikos mūsų pačių vertinamos ypač kritiškai. Jau tapo įprasta lyginti su padėtimi Estijoje. Vis dėlto tie skirtumai yra pervertinami. Tiesa, 1937 m. 10 tūkst. gyventojų Estijoje teko 40 automobilių, tuo tarpu Lietuvoje (ryškiai agrarinėje šalyje) - tik aštuoni, šitai liudija 1939 m. Statistikos metraštis. Iš tikrųjų skirtumas milžiniškas. 1990 m. Lietuvoje BVP vienam gyventojui sudarė apie 70 proc. Estijos lygio. Šiuo metu šis skaičius yra apie 80 proc. Vadinasi, skirtumas nėra itin žymus, jis netgi mažėja.
Yra rodiklių, pavyzdžiui, bedarbystė ir savižudybės, pagal kuriuos padėtis Lietuvoje blogesnė, bet yra rodiklių, pagal kuriuos Lietuva atrodo geriau. Pavyzdžiui, gimstamumas: 2000 m. Estijoje gimė 13 tūkst., o mirė 18 300 gyventojų. Lietuvoje gimė 34 200, o mirė 38 tūkst. Ypač tragiškai šiuo požiūriu atrodo Latvija: gimė 20 300, o mirė 32 200 žmonių. Lietuvoje mažesnis kūdikių mirtingumas (o tai labai jautrus rodiklis, atspindintis bendrą visuomenės padėtį), mažiau nusikaltimų, mažiau skyrybų. Rodiklių yra įvairių, ir nebūtina rinktis sau nepalankiausius. Tai, kad mes save vertiname ir pristatome neigiamai, ir yra viena didesnių mūsų klaidų.
Korupcija, turtiniai skirtumai, pensininkų padėtis, situacija žemės ūkyje - Lietuva tikrai nėra unikali pokomunistinė šalis. Pas mus atsitiko tai, kas atsitiko ir kitur.
Ko nesitikėjau 1990-1991 m.? Tikrai nesitikėjau trijų dalykų. Tai yra tikėjausi, kad Lietuva daug išloš iš savo energetinio potencialo: Ignalinos atominės elektrinės, Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės ir Elektrėnų elektrinės. Tačiau Lietuvoje pagaminta elektros energija praktiškai neeksportuojama į Vakarus. Maniau, kad Lietuva efektyviai panaudos transporto infrastruktūrą: Klaipėdos uostą, geležinkelį, neblogus plentus, buvusius karinius aerodromus. Vargu ar galima teigti, kad Lietuva šiuo metu yra ypač patraukli tranzito šalis. Tikėjausi, kad užsienio investicijos duos tik naudą, o stambiausių objektų privatizavimas juntamai amortizuos pereinamojo laikotarpio problemas.
Žinoma, yra ir gerų pavyzdžių (tarptautinio kapitalo koncernai “Philip Morris”, “Kraft Jacobs Suchard”), bet psichologiškai dominuoja “Mažeikių naftos” istorija ir telekomas. Kas čia kaltas? Akivaizdaus kaltininko lyg ir nėra. Įspūdis, kad politikai, kaišiodami vienas kitam pagalius į ratus, nesugebėjo susitarti arba jų energija buvo nukreipta į kasdienes smulkesnes problemas”.
Filosofas Liutauras Degėsys:
“Valdžia negali išspręsti jokių problemų. Problemas sprendžia patys žmonės. Naivu ir drauge labai patogu kaltinti besikeičiančias valdžias tuo, kad jos nieko nedaro, kad kažko nesukuria, neatlieka, galų gale - nenuveda ten, kur reikia. Kvaila kaltinti valdžią dėl to, kad ji kažko nepadarė. Kaip tik atvirkščiai - labai dažnai tenka atsidusti: o jeigu ji būtų to arba kito nedariusi! Kaip būtų gerai, jeigu valdžia būtų netrukdžiusi veikti, dirbti ir gyventi. Ne padėjusi ir padariusi, o tik netrukdžiusi! Turbūt neatsitiktinai žymūs ir nieko nenuveikę politikai yra tiesiog mylimi. Į klausimą: “Už ką mylite savo prezidentą?” atsakymas būna labai nekonkretus: “Myliu, ir tiek”. “Išvardykite, ką gero jis yra nuveikęs?” - atsakymą žino tik vėjas. Ir labai aiškiai matyti, kad kiekviena valdžia yra linkusi sukurti begalę problemų. Kaip prasti gydytojai arba jų prirašyti vaistai - viena taisydami, gydydami, jie dažnai net nesuvokia naujai sukuriamų ligų ir problemų masto.
Žmonės dirbo, gyveno, kūrė, mylėjo, kentėjo, o valdžios tik mokėsi valdyti, sirgo įvairiausiomis vaikiškomis ligomis: demokratijos vėjaraupiais, raudonuke, kiaulyte, vaidino ir sakė, kad sunkumai laikini, šis gyvenimas netikras, kad viskas bus rytoj - taigi ir visus žmones kvietė dar negyventi, o tik ruoštis tam tikrajam gyvenimui, kuris kada nors ateis. Mat manė, kad valdžia - tai apribojimai, draudimai, įstatymai. Kad teisė - tai prievartinis, bet teisingas gyvenimas, kuriame, jei žmonės ko nors nenori, juos galima priversti - jų pačių labui. Tegu ir jie gyvena ne taip, kaip nori, bet taip, kaip reikia. Aukojosi ir kitiems liepė tai daryti. Taigi patys negyveno ir kitiems nedavė gyventi. Kam to reikėjo? Sako - istorijai (taigi praeičiai) ir progresui (taigi ateičiai). Nieko dabarčiai, nieko gyvenimui. Todėl ir į istoriją nepateko ir ateityje niekas jų neprisimins. Nes pamiršo jie tai, kad mirtingas žmogus gyvena čia ir dabar, o ne vakar ir ne rytoj.
Ko dar reikėtų neatleisti buvusioms valdžioms? Ogi to, kad trukdė gyventi, žlugdydamos kiekvieną žmogaus iniciatyvą. Kiekvieną demokratinę iniciatyvą - pilietinio sąmoningumo apraišką ir kiekvieną laisvos verslininkystės judesį. Liepė kalbėti, ką reikia, negaminti, ko negalima, būti teisingiems, patriotiškiems, politiškiems. Pamiršdami, o gal ir nežinodami, kad juo žmogaus gyvenime daugiau politikos - tuo daugiau nelaisvės ir būtinybės tartis, o kuo daugiau ekonomikos - tuo daugiau teisės laisvai apsispręsti, kad žmogaus laisvė - tai teisė daryti klaidas, kad originalumas naudingesnis visuomenei nei konformizmas, o kritiškas, mąstantis pilietis net ir pačiai valdžiai vertesnis nei padlaižys pritarėjas ir garbintojas.
Didžiausios klaidos prasideda tada, kai valdžia pradeda manyti, kad žmonės patys nežino, kaip jiems gyventi, kad jie nežino, kas jiems yra gerai, ir kad galima juos nuvesti tenai, kur jie eiti nenori, ir kad ten jiems bus gerai, nes, atleisk jiems Viešpatie, jie patys nežino, ko nori. Kaip gerai, kad žmonės dėl įvairiausių priežasčių - savigarbos, kvailumo, užsispyrimo ir kitų dalykų ne iki galo patiki savo pranašais ir neina tenai, kur juos veda. O tai seniai būtų nuėję į taip gražiai pavaizduotą rytojų ir tada būtų paaiškėję, kad ėjo visai ne tenai.
Ačiū Dievui, kad šioks toks demokratijos mechanizmas nors kas ketverius metus priverčia visus atsipeikėti, tačiau ir vėl visi užsihipnotizuoja ir laukia, lyg būtų kokios išbalusios, nekaltos nuotakos: tai kokie dabar čia valdžios princai atjoja mūsų vaduotų - jauni, specialistai, partiniai ar šiaip geri vyrai. Nes nuotakos sindromas be galo būdingas Lietuvos rinkėjams - ir tai yra blogiausia, kas mums padaryta, - mes visi paversti nekaltomis ir vestuvių su valdžia bei pirmosios nakties belaukiančiomis nuotakomis, o ne savo valdžios šeimininkais”.