Pirmieji žingsniai
Kasmet žmonių, gyvenančių ne ten, kur jiems atneša rinkimų pažymėjimus, daugėja. Todėl šiemet suteikta galimybė pačiam „išsitraukti“ iš interneto rinkėjo pažymėjimą, ne vienam buvo malonus netikėtumas. O jei būtų leista balsuoti internetu? Šios mintys ypač kirba po matytų reportažų apie balsavimą Europoje: viskas kompiuterizuota, operatyvu, o tikslūs rinkimų rezultatai žinomi jau po 10 minučių. Nereikia visą naktį snūduriuoti prie televizoriaus.
Tiesa, ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko, prie Europos Tarybos sudaryta speciali darbo grupė rinkimų kompiuterizavimo problemoms spręsti. Mat, sparčiai tobulėjančių technologijų panaudojimas rinkimuose kelia daugybę naujų klausimų: slaptumo, saugumo, patikimumo ir pan.
Vis dėlto pasaulis juda kompiuterių link. JAV „popierinio“ balsavimo praktiškai visai neliko. Kadangi kasmet čia vyksta daugybė rinkimų, rankiniu būdu skaičiuoti biuletenius būtų sudėtinga.
Kompiuterizuoti rinkimai (visiškai ar derinant su senosiomis technologijomis) Olandijoje, Belgijoje, Čekijoje ir kitose ES valstybėse. Rusijoje naudojamos balsadėžės, skenuojančios ir skaičiuojančios biuletenius. Prie elektroninių rinkimų sistemos 2006 m. ketina pereiti Didžioji Britanija. Tą patį planavo padaryti Estija, bet kol kas šios minties atsisakė. O štai Vokietijoje vis dar balsuojama įprastu būdu, nors pagal apklausas daugiau nei pusė visų ir du trečdaliai besinaudojančių internetu šalies gyventojų įsitikinę, kad balsavimas internetu – įmanomas.
Asmenybės identifikavimo problema įvairiose valstybėse sprendžiama irgi skirtingai. Tradicinį rinkėjo pažymėjimą gali pakeisti elektroninis parašas, banko kortelių kodai, mobiliojo telefono numeris (balsuojant mobiliuoju telefonu) ir pan.
Ar kliūtys tik finansinės?
Firmos „Info–tec“ direktoriaus Kęstučio Naujokaičio nuomone, kliūtys įvesti elektroninius rinkimus ir Lietuvoje yra ne tik techninės ar finansinės, bet ir organizacinės, psichologinės. Reikėtų pakeisti visą nusistovėjusią rinkimų tvarką. Būtent jo firma 1996 m. vykdė Vyriausiosios rinkimų komisijos užsakymą skenuoti ir kompiuterizuotai skaičiuoti balsus.
Mat tąkart balsavimas buvo itin sudėtingas: kiekviena partija buvo pateikusi po 100 narių sąrašus, kuriuos gyventojai turėjo reitinguoti. „Žymiai brangiau rinkėjus vilioti nemokamu alumi ar skalbimo milteliais, negu įdiegti naujas technologijas. Daugybės vietų apskritai nereikėtų kompiuterizuoti. Rinkimai paprastai vyksta mokyklose, o jose yra kompiuteriai. Tereikia juos panaudoti. Šiaip ar taip, rudenį dar taip nebalsuosime, tačiau per kitus ar dar kitus rinkimus – jau tikrai. Žinoma, nereikia tikėtis, kad balsadėžės tuoj pat išnyks. Iš pradžių būtų verta naują balsavimo būdą pritaikyti neįgaliesiems, ligoninėse, senelių namuose“, – optimistiškai nusiteikęs K. Naujokaitis.
Būgštavimai dėl balsavimo saugumo, anot pašnekovo, kyla dėl technologijų nepažinimo. Kodėl nebebijome internetu deklaruoti savo pajamų, atlikti pervedimų? Elektroninė balsavimo sistema veikia panašiai. Užsienyje egzistuoja keletas elektroninių rinkimų variantų: balsavimas vyksta specialiuose terminaluose ar internetu, arba naudojami popieriniai biuleteniai, kurie skenuojami ir skaičiuojami. Taikant šį būdą, iškilus abejonėms, įmanoma biuletenius patikrinti ir perskaičiuoti, tačiau kyla organizacinių problemų, susijusių su biuletenių pristatymu prie skenavimo ir skaičiavimo įrenginio.
Elektronikos kuriozai
Z. Vaigauskas neabejoja, kad elektroninis balsavimas pasieks ir Lietuvą, tačiau kol kas nesiima prognozuoti, kada ir kurį modelį pasirinksime. „Nors informacinių technologijų atstovai labai suinteresuoti šios srities plėtojimu, tačiau tegu jie nesiūlo mums balsuoti senais mokyklų kompiuteriais“, – už K. Naujokaitį daug atsargesnis Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. – Gal 200 iš 30 tūkst. apylinkės rinkėjų jais ir balsuotų.
Tačiau, kad rinkimų apygardose nesusidarytų eilės, vieno kompiuterio neužtektų – reikėtų bent dešimties, o kiekvienas kainuotų ne mažiau 1500 Lt ir po 2 metų jau būtų tik techninė seniena. Be to, balsavimui skirti kompiuteriai turėtų būti su vadinamaisiais jutikliniais ekranais, t. y. liečiami, nes dauguma provincijos žmonių sunkiai susitvarkytų su „pele“. Naujos sistemos įvedimas pareikalautų kitokios ir rinkimų komisijos narių kvalifikacijos. Amerikoje iki šiol įvyksta tokių kuriozų, kai rinkimų dieną balsavimo sistema paleidžiama tik 12 val. dienos, nes komisija nesusigaudo, kaip ją įjungti.
Kitas svarstytinas klausimas – balsavimo slaptumas ir rezultatų patikimumas. Buvo ir tokių atvejų, kai nuo didžiulio informacijos srauto perkrauta kompiuterinė programa „nusprendžia“ vieno kandidato, perkopusio per tam tikrą procentų barjerą, balsus atiduoti kitam. Todėl, anot pašnekovo, prieš diegiant naujas technologijas, reikėtų viską labai gerai apgalvoti, kad nesukompromituotume idėjos: „Būtų tragedija, jei išleistume galybę pinigų, o paskui paaiškėtų, kad rinkimų rezultatai netikri“.
Lietuvos teisės universiteto Teisinės informatikos katedros vedėjas Rimantas Petrauskas sutinka, kad elektroniniuose rinkimuose, iškilus būtinybei patikrinti, ar teisingai suskaičiuoti balsai, tai padaryti sudėtingiau. Per paskutinius JAV prezidento rinkimus, kilus neaiškumams, ar teisingai „įskaityti“ balsai, juos teko perskaičiuoti rankiniu būdu. „Tačiau balsavimo slaptumą užtikrinti tikrai įmanoma. Štai Austrijoje naudojama tokia technologija, kai įvykus balsavimo procedūrai rezultatas tiesiog įskaitomas, tačiau atpažinti žmogaus, kuris tą balsą pasiuntė, jau nebeįmanoma“, – teigia R. Petrauskas.
Baisus atotrūkis
Kauno technologijos universiteto Informatikos fakulteto dekanas Aleksandras Targamadzė šioje srityje didelės problemos nemato: „Puikus pavyzdys – mūsų sukurta bendra priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema. Turbūt suprantate, kiek atsirastų norinčių į ją įsilaužti. Ir nors visiškai apsaugoti nuo įsilaužimo negali net slaptažodžiai, kanalų kodavimas ar kitos apsaugos priemonės, galiu garantuoti, kad technologiškai bet koks įsilaužimas bus aptiktas ir ištaisytas, o gal net rastas ir nubaustas kaltininkas“.
Didesnių sunkumų, anot pašnekovo, kelia tai, kad daugelyje mažų Lietuvos miestelių dar nėra normalaus interneto. Nors teсhnologijos vystosi beprotišku tempu (pavyzdžiui, mokėjimo kortelės, kurias dabar turi net pensininkai ir studentai, pas mus pradėtos naudoti tik apie 1997 m.), rezultatai geriausiu atveju pasirodys tik po 5 metų. „Tik tuomet ir bus galima galvoti apie elektroninius rinkimus“, – įsitikinęs A. Targamadzė. Pasak statistikos, Lietuvoje internetu reguliariai naudojasi tik penktadalis gyventojų. Beveik kas dešimtoje mokykloje prie interneto prijungtas tik 1 kompiuteris.
Estijoje, svarsčiusioje elektroninių rinkimų galimybę, internetu naudojasi beveik dvigubai daugiau gyventojų – 45 proc. ES valstybėse internetu naudojasi vidutiniškai daugiau nei pusė gyventojų. Taigi ar tik nesulauktume dar mažesnio rinkėjų aktyvumo, visuotinai kompiuterizavę rinkimus? Juk didesnė Lietuvos gyventojų dalis kompiuterio vis dar bijo kaip velnio.
Europoje nepasiteisino
R. Petrausko nuomone, elektroniniai rinkimai nėra esminis dalykas, kuris keistų balsuotojų aktyvumą: „Europos valstybėse nauja technologija buvo išmėginta tikintis, kad ji gerokai padidins balsuotojų aktyvumą, tačiau taip atsitiko tik pirmaisiais metais. Paskui vėl viskas grįžo į senas vėžes. Taigi elektroninis balsavimas, kaip galimybė rinktis patogesnį balsavimo būdą, būtinas, tačiau panacėja jis tikrai netaps. Šiuo būdu kol kas daugiau naudotųsi jauni, išsilavinę miesto žmonės, kurie ir taip yra aktyvesni. Nereikėtų pamiršti, kad visada bus žmonių, kurie iš principo nenorės balsuoti internetu. Kaip ir mokesčius dabar vieni moka tik internetu, kiti ir toliau eina į banką stovėti eilėse“. O kai kuriems rinkimai – savotiška šventė, per kurią tiesiog privalu apsilankyti rinkimų apylinkėje: save parodyti ir į kitus pasižiūrėti.
Kol kas nėra ir aiškios teisinės bazės, kokiu būdu identifikuoti balsuojančius. Nors jau seniai turime elektroninio parašo įstatymą, egzistuoja ir tokių parašų sertifikavimo centras, elektroninis parašas Lietuvoje nėra populiarus ir įsigyti jį gana brangu. „Šiuo metu dar netikslinga svarstyti visuotinio elektroninio parašo įdiegimo. Išleistume didžiulius pinigus, o juo naudotųsi geriausiu atveju tie patys 680 tūkst. bankų klientų, kurie jau ir dabar taiko panašią į elektroninį parašą technologiją, leidžiančią administruoti savo pinigus. Gal reikėtų svarstyti, ar verta plačiau panaudoti šias galimybes?“ – samprotauja R. Petrauskas. Vis dėlto galutinį sprendimą, ar reikia keisti rinkimų balsavimo sistemą, lems ne kompiuterių ir informatikos srities specialistai, o, ko gera, pačių Lietuvos gyventojų požiūris į naująsias technologijas.