Pavyzdžiui, ko galima tikėtis pasiskelbus savo krūtinės dydį? Tačiau Lietuvos mokytojams, panašu, tai negresia. Dauguma jų arba nebendrauja su mokiniais, arba nėra aktyvūs socialinių tinklų gerbėjai.
Paauglys internete bandė surasti visas mokytojas
Kaip DELFI pasakojo trylikos metų sūnų auginanti vilnietė, paauglys tinkle „Facebook“ prisijungęs prie trijų mokytojų. Kitų esą internetinėje erdvėje neradęs.
„Tiesa, prisijungimu visas bendravimas ir pasibaigė. Vaikas sako specialiai į mokytojų profilius neužsukantis, juolab nepastebintis, ar gauna informacijos iš jų. Esą jis turi tiek „draugų“ ir tiek daug gauna žinučių, kad visų net ir nesužiūri. Iš esmės nematau tame nieko bloga.
Pati patikrinau šių mokytojų profilius, beveik visi jie laisvai prieinami – kalbos tik apie orą ir dainų klipai. Net nustebau – galėtų būti ir įvairesnės informacijos. Kita vertus, būrelio vadovas, kuris vaikui yra didelis autoritetas, internete reklamuojasi žaidžiąs pokerį – apie tai byloja ir daug nuotraukų. Joks čia kriminalas – juk egzistuoja oficialūs pokerio klubai, tačiau mane neramina, kad vaikas šį suaugusio žmogaus hobį gali įvertinti savaip. Pavyzdžiui, kad lošti nėra blogai“, - svarstė pašnekovė.
Anot moters, labiausiai ją stebina, kad vaikas drąsiai prašosi į draugus už jį daug vyresniems žmonėms ir nemano, kad dėl savo amžiaus turėtų jaustis nepatogiai.
„Tuo auganti karta labai skiriasi nuo manosios. Prisimenu savo paauglystę – nebūtų kilusi net tokia mintis. Tiesa, tuo metu interneto nebuvo, taigi draugauti būtų tekę gyvai. Man asmeniškai didžiausias išbandymas buvo, kai vaikas, tuomet jam buvo dar tik dvylika, susidomėjęs gatvės šokiais, internetu susikontaktavo su juos šokančiais 18-20 metų jaunuoliais ir pasiprašė išleidžiamas į jų renginį. Išleidau, bet skambinėjau jam kas valandą. Laimė, tai buvo rimta organizacija ir mano baimės nepasitvirtino“, - atviravo paauglio mama.
Su glaudėmis prospektu neitume, bet internete nesikukliname
Vaikų psichiatras Linas Slušnys pabrėžė, kad šiandien internetinė erdvė yra tapati bet kokiai viešai erdvei.
„Juk su glaudėmis mes neitume Gedimino prospektu. Lygiai taip pat žmonės turėtų kelti reikalavimus elgesiui internetinėje viešoje erdvėje ir taip pat kai ko nedaryti“, - įsitikinęs pašnekovas.
Anot jo, sprendimus dėl bendravimo turinio socialiniame tinkle turi priimti suaugusysis. Pirmiausiai jis turi pagalvoti apie tai, kas matys jo profilį ir kas jame bus parodoma.
„Žmogus turi nuspręsti, iki kurios vietos jis apsinuogina. Dažnai žmonės susipainioja – pavyzdžiui, mokykloje jie tarsi vienoki, o socialiniame tinkle tampa kitokie, atviresni. Šiuo atveju kažkur esi nenuoširdus – arba vienoje, arba kitoje vietoje“, - teigė vaikų psichiatras.
L. Slušnio teigimu, patys suaugusieji dažnai nesuvokia, kad socialinis tinklas – visiems pasiekiama erdvė, kurioje kiekvienas matomas labai stipriai.
„Visus iš eilės prisijungiame, o po to rašome bet ką. Nesakau, kad socialinis tinklas yra blogas dalykas. Kai man reikėjo surasti žmones, kurių kontaktų niekaip negalėjau „atkasti“, juos radau socialiniame tinkle. Tačiau juk neina mokytoja į mokyklą tik su liemenėle ir nekalba erotinėmis temomis. Jeigu ji nori tai daryti „Facebooke“, turi labai pasirinkti, kam visa tai kalbės. Tuo tarpu kuo labiau vaikams drausime, tuo labiau jie norės patekti į tą ratą. Jiems tai tarsi sportas. Kita vertus, kuo kaltas vaikas, kuris natūraliai nori turėti tarp savo draugų mokytoją? Rekomendacijos mokytojams nebendrauti su mokiniais socialiniuose tinkluose tik supriešina“, - svarstė pašnekovas.
Psichiatro teigimu, internetas vargiai gali pagerinti mokytojų ir mokinių santykius, tačiau tikrai gali juos sugadinti. Jei mokytojas elgiasi su vaiku lygiai taip pat pagarbiai, kaip mokykloje, atsako į jo klausimus, santykiai lieka geri.
„Jie pablogėja, kai prasideda kuluarinės kalbos, pavyzdžiui: „Ar tu matei, su kokia krūtine, beveik nuoga, buvo mūsų mokytoja?“ Logiškai mąstant normalu, kad moteris yra su krūtine, tačiau kai mokykloje jos nesimato, o internete puikuojamasi erotiškomis nuotraukomis, vaikų pagarba mokytojai ima slūgti, nes prasideda kažkas panašaus į šaipymąsi, apkalbas ir netgi tyčiojimąsi.
Taigi viskas priklauso ne nuo vaiko, o nuo saugusio žmogaus. Pastarasis turi suvokti, kas yra socialinis tinklas“, - pabrėžė pašnekovas.
Anot L. Slušnio, mokytojo sprendimas neprisijungti mokinių taip pat turi būti suprantamas teisingai. Jei internetinė erdvė yra gatvė, tuomet žmogaus profilis – tarsi namai. Realybėje juk bet kas į svetimus namus nesiveržia, o ir gatvėje sutikę mokytoją vaikai nepuola klausti, kas užduota namų darbams.
„Internete galioja tos pačios mandagumo taisyklės, kurios galiotų bet kokiame kitame bendravime. Todėl neturėtume brautis, jei žmogus nenori. Tiesa, yra žmonių, kurie kuria profilius dėl viešumo – nori būti kuo labiau pasiekiami. Bet kuriuo atveju, prieš siųsdamas žinią, turi suprasti, kad ji pasieks ne tik patikimą draugą, ją gali perskaityti ir savaip interpretuoti visai pašalinis žmogus. Ir nuo to neapsaugos jokie įstatymai ar draudimai. Galima rekomenduoti neprisijungti vaikų – tuomet prasidės pykčiai. Galima visai su vaikais nebendrauti – tai irgi vienas iš variantų. Bet vaikams verkiant reikia bendravimo. Kaip tą dilemą išspręsti?“ - svarstė pašnekovas.
Anot jo, didžiausią pavojų kelia tai, kad vaikai neatskiria, kur yra realybė, o kur – ne.
„Socialinis tinklas neatstoja realaus bendravimo. Žmogui reikia matyti kūno kalbą, akis, girdėti gyvą žodį, toną, kad susitikęs neišsigąstų. Tačiau dažnai iš vaikų girdžiu, kad esą bendravimo jiems užtenka, nes jie bendrauja internete. Internetas gali šiek tiek kompensuoti trūkumą, bet tai nėra atsvara gyvam žmogui. Aš dar tikiuosi nugyventi gyvenimą, kuriame dviejų gyvų žmonių santykis svarbesnis už elektroninį bendravimą, tačiau man neramu. Bijau, kad bendravimas ateityje persikels į internetinę erdvę“, - sakė L. Slušnys.
Vaikai ėmė aptarinėti mokytojos atostogų planus
Vilniaus Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos direktorius Eugenijus Manelis taip pat mano, kad mes per daug pasitikime elektronine erdve. Anot jo, tiek mokiniai, tiek mokytojai į internetą krauna nuotraukas bei kitokią informaciją apie save, dažnai nė nepagalvodami, kad kitų jie gali būti suprasti nevienareikšmiai. Pavyzdžiui, mokytojui jo asmeninio gyvenimo nuotraukos gali atrodyti nekaltos, o paaugliams gali kilti kitokių asociacijų.
„Man mokytojai labai neatviravo, ar jie bendrauja su vaikais, ir kol kas jokių nesusipratimų dėl socialinių tinklų nekilo. Vienaip ar kitaip mums reikia su moksleiviais bendrauti, bet yra tam tikri dalykai, susiję su privačiu gyvenimu. Ne visada reikia spausti mokytoją būti atviram. Gal ir skamba senamadiškai, mokytojas prisideda prie žmogaus sielos ugdymo, todėl jis turi būti ir jautrus, ir atsargus, nes yra atsakingas už tą žmogų, su kuriuo susiduria ir kurį ugdo.
Spręsdamas, ar bendrauti su mokiniu socialiniame tinkle, mokytojas turi atsižvelgti ir į mokinio savybes, jų santykius. Kita vertus, santykiai turi savybę keistis. Šiandien tai geriausias mokytojas, o rytoj – nemėgstamiausias. Mokinių nuotaikos keičiasi, dėl to nereikalinga informacija kartais gadina gerą mokytojo įvaizdį. Todėl siūlyčiau mokytojams labai atsargiai pasakoti apie savo gyvenimo užkulisius. Manau, tam tikros profesijos įpareigoja“, - svarstė pašnekovas.
DELFI kalbinta informacinių technologijų mokytoja Rasa teigė, kad keletui jos kolegių teko netgi atsijungti nuo mokinių. „Mokytoja kalbėjo su draugėmis apie atostogas, o vėliau išgirdo, kad mokiniai aptarinėja, kur ji atostogaus. Aš pati vengiu socialinių tinklų, nes labai gerai žinau, kad ką ten turi, liks amžinai. Kita vertus, sutinku, kad tai šių dienų bendravimo forma, neišvengiamybė. Mūsų mokykloje jie dar nieko skausmingai neužkliudė, tačiau mokytojai į jį labai ir nesiveržia“, - pasakojo pašnekovė.