Kuo mažesnis miestas – tuo mažiau jame žmonių, galinčių pirkti naujus drabužius prabangiose parduotuvėse. Pavyzdžiui, Plungėje yra tik 3–4 parduotuvės, kuriose galima įsigyti nenešiotą, tačiau, miestiečių akimis, „iš mados beišeinantį“ drabužį. Užtat dėvėtų drabužių parduotuvių – kone kas antrame centrinės gatvės name. Kai kurios nenusileidžia šalia švytinčioms gėlių, indų, maisto parduotuvėms ar kirpykloms.
Tačiau yra ir kuklesnių, kuriose pardavimui skirtą vietą išduoda tik savos gamybos užrašas ir kasos aparatas tarp drabužių krūvų. Dar mažesniuose miesteliuose ar kaimuose tokių krūvų galima pamatyti tiesiog lauke – centrinėje aikštėje ar pievelėje. Dėvėtais drabužiais prekiaujama ir turguose, o į Rietavo savivaldybėje veikiantį turgų „Žemaitija“ sekmadieniais pasikuisti po „labdarynus“ žmonės atvyksta net iš Latvijos, nes ten tokių parduotuvių nėra.
Didesniuose miestuose dėvėtų drabužių ir naudotų daiktų parduotuvės – dar įvairesnės. Klesti patys prekes importuojantys prekybininkai. Jiems priklausančios parduotuvės – didesnės, šviesesnės, švaresnės, jos net įsikuria prestižinėse vietose – didžiosiose gatvėse, prie prekybos centrų. Kai kuriose ir kaina dėl to žymiai didesnė. Užtat baigiama atsikratyti komplekso, kad pirkti iš „skuduryno“ – gėda: pirkėjų įvairovė, populiariai kalbant, nuo studento iki prezidento.
Tačiau sostinės stoties rajone, senuosiuose Kalvarijų gatvės namuose, miesto pakraščiuose dėvėtais drabužiais prekiaujančios vietos – ne tokios prestižinės. Čia ir drabužiai, ir pirkėjai – kitokie. Tačiau kainos ne tokios ir mažos, mat neretai čia daiktai pakliūva iš didmeninių importuotojų ar net perperkami iš konkurentų, tad šių parduotuvėlių savininkai negali pasiūlyti tokių žemų kainų kaip didmenininkai.
Tinklai skaičiuoja pelną
VšĮ „Humana people to people Baltic“ generalinio direktoriaus pavaduotoja Ilona Daniūnienė tikina, kad 2003 m. jų parduotuvių tinklas turėjo per milijoną klientų, tai yra per 100 tūkst. klientų daugiau nei prieš metus. Bendra apyvarta padidėjo net 20 proc.
Parduotuvės „Geras rūbas“ direktorė Nijolė Maknickienė irgi įsitikinusi, kad šis verslas ir toliau klestės: „Kol Lietuvoje bus žmonių, išgalinčių per mėnesį aprangai skirti vos 20 Lt, dėvėtų drabužių parduotuvės neišnyks“, – sako ji. Direktorės nuomone, niekas nepasikeistų ir tada, jei atpigtų nauji drabužiai, nes dabar kainų skirtumas didžiulis, o atlyginimai taip greitai nedidėja. Kol kas šis verslas savotiškai atspindi tiek mūsų ekonominę padėtį, tiek socialines problemas.
Remiantis Statistikos departamento Vidaus prekybos statistikos skyriaus pateiktais duomenimis, nenaujų prekių apyvarta 2003 m. išaugo 12,2 proc. (lyginant su 2002 m.), o lyginant su 2000 m. – net 34,5 proc. Tačiau, pasak skyriaus vedėjos Laimos Brakauskienės, pastaraisiais metais tokių įmonių skaičius mažėjo. Galima sakyti, kad didesni prekybos tinklai pelną skaičiuoja ne tik dėl besiplečiančio pirkėjų rato, bet ir mažųjų parduotuvėlių užsidarymo sąskaita.
Štai kad ir „Geras rūbas“. Ši įmonė, turinti parduotuves Vilniuje, Alytuje ir Šiauliuose, anksčiau užsiėmė tik didmeniniu importu bei eksportu. Tuo užsiima ir dabar – visas nurašytas prekes teigia eksportuojanti perdirbimui į Afrikos ir Azijos šalis. Kiekvieną savaitę „Geras rūbas“ parsiveža po 2–3 furgonus dėvėtų drabužių. Lietuvoje paliekami tik geriausi. Tam įmonė turi savo rūšiavimo gamyklą Panevėžyje. Apie 300 tūkstančių kilogramų atrinktų drabužių kasdien patenka į vienos parduotuvės salę. Nenupirkti po 3 savaičių nurašomi. Tokia sparti apyvarta suteikia galimybę pateikti pirkėjams geresnių ir pigesnių drabužių.
Išmesti ar išvežti?
Parduotuvių tinklo „Pasaulio drabužiai“ savininkas Albertas Palskys teigia drabužius perkantis iš įvairių importuotojų. Apie 80 proc. jų patenka į prekybą. Neparduoti drabužiai tiesiog išmetami. Anksčiau A. Palskys atiduodavo juos perdirbti eksportuojančioms įmonėms, tačiau, pasak jo, tai tik sukeldavo papildomų rūpesčių: tekdavo patiems drabužius pristatyti, o tai reiškė papildomas transporto išlaidas.
Be to, norint, kad eksportuotojai patys pasiimtų drabužius, reikėtų daugiau jų sukaupti – o tam reikia specialių patalpų. Pasak jo, neapsimoka jų ir dovanoti. Tačiau, pagal dabartinius įstatymus ir Vyriausybės nutarimus, tam, kad įmonei daiktus atiduoti labdarai apsimokėtų, tai reikia daryti ne tiesiogiai, o per tuo užsiimančias organizacijas, bet paramos dydis neturi viršyti 250 Lt. vienam labdaros gavėjui per mėnesį.
Pačios mažiausios parduotuvėlės drabužius irgi perka iš įvairių importuotojų. Su tuo susidūrusieji pasakoja apie milžiniškas bazes, kur smulkūs prekiautojai maišais griebia geresnius daiktus. O kai tokia konkurencijai, šių parduotuvių savininkai vengia kalbėti apie savo bėdas. „Pasaulio drabužių“ savininkas sako pastebėjęs, kad yra smulkių prekiautojų, kurie dėvėtus drabužius irgi perka iš didžiųjų tinklų per nukainojimus, o paskui perparduoda turguose ar jau minėtose parduotuvėlėse. Vienos iš tokių parduotuvėlių pardavėja pasakoja, kad konkuruoti su didžiaisiais tinklais darosi vis sunkiau.
Dėl drabužių eksportavimo – dar daugiau neaiškumų. Valstybinės mokesčių inspekcijos netiesioginių mokesčių skyriaus vedėjos pavaduotoja Gražina Rimkevičienė sako, kad sąžiningai importuojant ir eksportuojant jokio pelno likti neturėtų. Balansas turėtų susidaryti nulinis. Tačiau, ko gera, randama būdų, kaip išspausti naudos iš kai kurių spragų įstatymuose, žinoma, tai kiekvienos tokios įmonės „verslo paslaptis“.
Kaip jas vadina Lietuvoje?
Anykščiuose: lapatynas, laskutynas, pievelės, rūbai iš pa-tvoros, nuo tvoros (pagal pardavinėjimo vietą)
Biržuose: lupatynas (eiti ten apsipirkti – ain ant lupatynų)
Kaune: barachlynas, blusynas, labdarkė, labdara
Marijampolėje: kuitymukai
Plungėje: labdarinė, piginė, pigūs (pirkau iš pigių, eiti po pigius)
Raseiniuose: kuistukė, padivaškė, padavalkė, dolerinė, pigynas
Tauragėje: padrenkės, padėvėti
Utenoje: ponių laimė
Vilniuje: darbelis, padivalkės, humana (kaip bendrinis pavadinimas), sekondhandas (iš angliško tokių parduotuvių pavadinimo, vartojamas ir vertimas – iš antrų rankų), armani salonai
Zarasuose: baracholkė
Labai dažni pavadinimai: skudurynas, labdarynas. Ironizuojant vadinama firminėm, prestižinėm parduotuvėm.