Nors Vakarų politologai sako, kad reikia bent trijų Seimo rinkimų iš eilės, kad galėtume patvirtinti partinės sistemos kaitą, tačiau užteks ir kelių pastarųjų balsavimų, norint pamatyti svarbiausias partinio kadrilio tendencijas.

2000 m. tradicinį penkių partijų sambūvį atskiedė liberalai ir Naujoji sąjunga, išleisdami centristus ir krikdemus į politiškai nemokamas atostogas. Tiesa, Centro sąjunga dar atsitiesė 2002 m. savivaldybių rinkimuose, bet, kaip sakydavo M.Gorbačiovas, „proces pašol”. 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimuose rimtų pretenzijų pareiškė Valstiečių partija ir liberalai demokratai. Valstiečiai jau ne per pirmuosius vietos rinkimus pasirodo gana sėkmingai.

Jų bėda ta, kad parlamento rinkimuose jie nei vieni, nei susijungę į koalicijas niekada neperžengė magiškojo 5 proc. slenksčio. Europos Parlamento rinkimuose septynios partijos peržengė minėtą barjerą, taip pat ir jungtinis rusų ir lenkų sąrašas. Rodos, partijų, galinčių daryti įtaką politikai, dar padaugėjo.

Perfrazuojant Quentino Tarantino (Kventino Tarantino) filmą „Kill Bill Vol. 1”, galima pasakyti, kad rinkimai į Europos Parlamentą Lietuvoje prasidėjo tradicinių partijų „skerstuvėmis”. Populistinė ir neseniai įkurta Darbo partija, turėdama 364 000 balsų, labiausiai „nuleido kraują” valdžios partijoms – socialdemokratams, socialliberalams, kitiems centro kairiesiems – bei populistams – liberaldemokratams ir Valstiečių partijai.

Apskritai visos politikos senbuvės gavo mažiau balsų nei per paskutinius rinkimus. Nors socdemai giriasi, jog išliko antra svarbiausia partija, bet tai greičiau Pyro pergalė: LSDP elektoratas po paskutinių rinkimų 2002 m. susitraukė nuo 250 800 iki 173 900. Žinoma, tai buvo rinkimai į savivaldybes, kurie daugiau atskleidžia vietinės politikos peripetijas, tačiau LSDP 457 200 balsų parlamento rinkimuose rodo, kad socialdemokratų elektoratas per keletą metų sumažėjo pustrečio karto. Didžiausią fiasko patyrė Naujoji sąjunga.

Ši partija atsidūrė ties išnykimo riba: tik 58 500 balsų vietoj 110 000 2002 m. ir stebėtinų 288 900 balsų Seimo rinkimuose. Easy come, easy gone (lengvai ateina, lengvai išeina), pasakytų britai. Liberalcentristų elektoratas susitraukė nuo 320 000, skaičiuojant LLS ir LCS balsus kartu 2002 m., iki 135 200. Išskyrus Vilnių, liberalai prarado savo turėtas pozicijas. Atrodo, kad dalis jų elektorato sustiprino konservatorių pozicijas. Nereikėtų pūstis ir liberaldemokratams, įsivaizduojantiems save politinio pasaulio bamba ir stachanovietiškai planuojantiems gauti vos ne pusę vietų parlamente: jų gerbėjų gretos susitraukė nuo 115 300 iki 82 400. Neatrodo, kad būtų kokių galimybių juos atgauti iš kairiųjų ir ypač populiarėjančių populistų elektorato.

Be aiškios laimėtojos – Darbo partijos – pradėjo kilti konservatorių bei rusų ir lenkų sąjungos akcijos. Nuo 126 800 balsų, gautų Seimo rinkimuose, rinkėjų parama Tėvynės sąjungai padidėjo iki 151 400 balsų, nors, tiesa, savivaldybių rinkimuose rezultatas buvo šiek tiek geresnis – 166 600. Tautinėms mažumoms atstovaujanti koalicija pasiekė geriausią rezultatą savo istorijoje, pirmą kartą perlipdama 5 proc. barjerą. Ji gavo 68 900 balsų.

Summa summarum daromės panašūs į latvius ir estus: mūsų partinė sistema pradeda pūstis: per kiekvienus rinkimus atsiranda naujų politinių favoritų, didėja bendras partijų skaičius. Tačiau reikėtų daryti vieną išlygą: tai buvo tik rinkimai į Europos Parlamentą. Rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai pagal savo reikšmę stovi tarp rinkimų į savivaldybių tarybas ir Seimą.

Pirmieji du yra renkami pagal proporcinę formulę, tačiau vietos rinkimuose yra atskirų savivaldybių apygardos, kuriose vyrauja vietinės politikos ypatybės. Tai patvirtina margaspalvės koalicijos, dažnai kardinaliai besiskiriančios nuo valdžios partijų partnerystės. Seimo rinkimuose proporcinė formulė taikoma tik renkant pusę parlamento.

Turėdama tokį rezultatą, Darbo partija pagal proporcinę formulę gautų apie 35 vietas. Kita vertus, vienmandatėse apygardose Darbo partija nelabai turi ką pasiūlyti. Ar pažįstate jų kandidatus? Be to, pamėginkime atimti vienmandates apygardas iš jose sėkmingai besidarbuojančių parlamentarų, tokių kaip A.Butkevičius Vilkaviškio savivaldybėje. Bijau, kad ir V.Uspaskicho reitingai nepadės. Tad Seimo rinkimų sistema, kurią ir norėjo pakeisti V.Uspaskichas, nesėkmingai inicijavęs referendumą, būtent ir gali amortizuoti Darbo partijos narių politines ambicijas. Juolab partijos, anksčiau laimėjusios Seimo rinkimus pagal proporcinę formulę, vienmandatėse gaudavo 15–26 proc. parlamentarų vietų.

Europos Parlamento rinkimai geriau nei kokios sociologinės apklausos atskleidžia bendras rinkėjų nuotaikas: partinė sistema nenusistovėjusi ir keičiasi toliau. Kodėl taip vyksta? Populiariausias aiškinimas – žmonės nusivylė valdžia. Nusiviliama visame pasaulyje. Skiriasi tik nusivylimo išraiškos formos. Trečiojo pasaulio šalyse tai dažniausiai baigiasi kariniais perversmais ar valdžios atstovų nulinčiavimais. Vakaruose nepasitenkinimas pareiškiamas paprasčiau – balsuojama už opoziciją. Kodėl Lietuvoje yra kitaip? Atrodo, partijos ir lyderius pakeičia, ir klaidas pripažįsta, bet tai rinkėjų nežavi.

Priežastys yra struktūrinės ir politinės. Struktūrinės priežastys atskleidžia, kad socialiniai ir ekonominiai interesai ir balsavimas pagal juos Lietuvoje, skirtingai nei Vakaruose, dar nenusistovėjęs. Yra dalis nestabilaus elektorato, kuris nei turi, nei paiso savo socialinių ir ekonominių interesų. Jam svarbu balsuoti „prieš” esančius valdžioje. Tokie dalies rinkėjų blaškymaisi iš pradžių prasidėjo susižavėjimu Centro sąjunga, vėliau Naująja sąjunga ir liberalais, dar vėliau šiek tiek liberaldemokratais, o galiausiai, bet ženkliai, leiboristais.

Lietuvoje elektoratas margas, bet galima skirti keletą pagrindinių grupių: tai išsilavinę miesto, daugiau pajamų turintys rinkėjai, balsuojantys už centro dešiniuosius, ir provincijų, kaimo ir mažiau pajamų turintis elektoratas.

Tai nėra dvi Lietuvos, nes minėtų grupių atstovai gyvena ir mieste, ir provincijoje. Rusijos veiksnį pripažįstantys rinkėjai paprastai remia konservatorius. Galiausiai atsiskleidė etninė takoskyra. Tautinių mažumų atstovai daugiausia balsuodavo už kairiąsias partijas, bet šį kartą nusivylimas LSDP ir sėkmingas bendradarbiavimas mobilizavo rinkėjus tautiniu pagrindu. Kiekvienu atveju dauguma, lemianti rezultatus, yra nestabili ir sunkiai prognozuojama dėl to, kad nėra socioekonominių takoskyrų.

Antra, nepaisant augančios ekonomikos ir šiek tiek didėjančių pensijų bei atlyginimų, valstybės socialinė nejautra provincijoms, tai, kad nėra regioninės politikos bei trokštama socialinio teisingumo, pritraukė daugiausia rinkėjų iš pradžių po R.Pakso, o dabar po Darbo partijos vėliava. Maža to, rinkėjams atsibodo seni veidai, jie nenori matyti nei EBSW, nei „Williams” politinių protežė – pasirodo, rinkėjų atmintis ne tokia ir trumpa, ypač kai iš naujo atveriami seni politiniai skauduliai, už kuriuos partijos jau kartą buvo baustos. Dalis elektorato nori pasimėgauti kerštu dar kartą – už nepakankamą pragyvenimo lygį, už žlugusias iliuzijas, kad laisvoje Lietuvoje greitai gyvensime kaip Švedijoje, už korupciją ir biurokratizmą. Jie taip galvoja ir senų politikos vilkų jau nebesirenka.

Rinkėjai renkasi partiją, kuri neturi savo ideologinio veido. Čia vieną dieną lyderis nepritaria partijoms, čia kitą – įkuria savo. Tai jis konservatorius, bet partija jungsis prie socialistų frakcijos Europos Parlamente, nes kiti partijos nariai sako, kad partija centro kairioji. Ką noriu, tą sakau, nes partija pakilo ir ideologinis profilis rinkėjams nesvarbus. Tai ir patvirtina menką ideologinį ar vertybinį rinkėjų prisirišimą ir balsavimą.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, partinės sistemos stabilumo perspektyvos liūdnokos. Jei V.Uspaskicho reitingai ir toliau augs kaip ant mielių, Darbo partija atvažiuoja „to kill Bill” (nužudyti Bilą), t.y. tradicines partijas. O kas toliau? Eilinis nusivylimas valdžios partija, kuri nesugebės tesėti savo pažadų, ir vėl valstybiškai savižudiškas dalies rinkėjų blaškymasis. Tai chaotiškai atsilieps valstybės institucijų darbui. Ar to norime? Ar esame, kaip mintija Gintaras Beresnevičius, savižudiškų intencijų turinti tauta? R.Bachas rašė: „Jei nesutinki su savo šalimi, pataisyk ją”. Bent jau prisidėk, bet protingai ir be keršto.