Užsiimant menu galima mirti iš bado
Bronius dirba sunkvežimio vairuotoju, tačiau laisvu nuo darbo metu jis mėgsta piešti paveikslus, pinti iš vytelių. Ilevičių namuose pilna jo nupintų krepšelių, vazų bei lėkščių, sienas puošia Broniaus nutapyti paveikslai, net keli medžio raižiniai. Vyras sako, kad jam kartais užeina noras išbandyti kažką naujo, tad neseniai jo hobių sąraše atsirado ir tapyba. Bronius dar vaikystėje gražiai piešė, tik dažniausiai tam naudojo pieštuką. Žmona Zita pasiūlė vyrui išbandyti dažus, o jų prisipirkęs šis suprato, kad tapyba jam gan neblogai sekasi. Dažniausiai kūrėjo paveiksluose atsispindi gamtos grožis, Lietuvos peizažai...
„Jau ankstyvoje vaikystėje labai norėjau išmokti pinti iš vytelių. Gal todėl, kad mano senelis gražiausiai savo kaime pindavo krepšius... Mes, vaikai, kartais paimdavome jo įrankius ir bandydavome kažką nupinti. Dažniausiai nieko gero neišeidavo, o nuo senelio gaudavome į kailį (jis mus mušdavo kepure), kad atšipinome įrankius. Vėliau, kai užaugau, į rankas pateko viena knyga, kurioje mokoma pinti. Nusprendžiau žūtbūt to išmokti. Pradžioje sekėsi gana sunkiai, pačiam teko semtis patirties, nebuvo, kas parodytų, paaiškintų. Be to, Lietuvoje reikėdavo pačiam pasiruošti vyteles - surasti, nupjauti, paruošti darbui... Kažkada teko net gyventi iš pynimo. Dalyvaudavau mugėse, parodose kaip liaudies menininkas. Tetrūko tik vienos parodos, kad būtų buvęs suteiktas liaudies meistro vardas", - pasakojo Bronius, pažymėdamas, jog pynimas jam yra tik hobis, bet ne amatas. „Jei užsiimtum vien tik pynimu, tai numirtum iš bado", sakė jis.
Pynimas kaip hobis
Lietuvoje vyras dirbo vairuotoju, suvirintoju, buvo net įkūręs savo įmonę. Atvykęs į JAV Bronius, kaip ir daugelis lietuvių, įsidarbino statybose. Kai atėjus krizei sumažėjo darbo, sėdo prie sunkvežimio vairo, ką juokais vadina „darbu su gyvenimu". Apie pynimą iš vytelių vyras buvo visai užmiršęs, kai netikėtai naršydamas internete pamatė, kad galima nebrangiai nusipirkti jų, jau paruoštų pynimui. Paragintas žmonos Zitos, Bronius nusipirko keletą svarų vytelių ir pats pasigaminęs šiam darbui reikalingus prietaisus su džiaugsmu ėmėsi darbo.
Kiekvienam gaminiui pynėjas pasiruošia formas, kad kūrinys gautųsi taisyklingas, įdeda tą formą į specialias stakles ir pina, į kiekvieną daiktą įdėdamas dalelę savo širdies, atsiduodamas tam darbui visa siela. „Tai mano hobis, iš to darbo aš nesitikiu uždirbti pinigų pragyvenimui", - teigė B. Ilevičius.
Namuose Bronius mėgsta ne tik pinti, jam nesvetimi ir staliaus darbai. Vyras pats susitvarkė verandą, kur vasarą jauku pasėdėti su draugais. Savo žmonai Zitai rūsyje įrengė dirbtuvę, kurioje moteris siuva. Vyras ne tik medžiu apkalė sienas, bet ir pats pagamino kai kuriuos baldus, įvairius stalelius, lentynas, dėtuves siūlams, įrankiams.
Darbas su gyvenimu
Daugiau nei trejus metus Bronius dirba vairuotoju. Paprašytas apie tai papasakoti, vyras sakė, kad vairuoti jam patinka, darbas nėra labai sunkus, o kadangi turi savo sunkvežimį ir priklauso gerai kompanijai, tai uždarbiu nesiskundžia, laisvadienius bei šventes gali praleisti namuose.
„Kai pradėjau dirbti, būdavo visko, - sakė pašnekovas. - Tekdavo važiuoti be poilsio, skubėti su greit gendančiais kroviniais, keliauti kalnuotomis vietovėmis. Per porą darbo metų man teko išmaišyti visas Amerikos Valstijas (išskyrus Aliaską ir Havajus). Prasidėjus ekonominei krizei kartais tekdavo paimti ir tokius krovinius, kuriuos neįmanoma vežti su sunkvežimiu. Tekdavo brautis pro tokius kelius, kur, atrodo, tavo automobilis tikrai nepralįs. Bet tik vieną kartą nepasiekiau galutinio tikslo, nes pastebėjau, kad priekabos viršus jau siekia medžių šakas, tad pravažiuoti ten negalėtų nė vienas sunkvežimis. Kai nusipirkau savo sunkvežimį, dirbti pasidarė daug lengviau. Dabar galiu pasirinkti pelningesnį ir lengvesnį maršrutą."
Paprašytas papasakoti apie nuotykius, patirtus darbe, Bronius prisiminė kelionę per Kolorado valstijos Rocky Mountain kalnus. „Buvo žiema, - pasakojo jis, - o žiemos kalnuose kartais būna sniegingos. Be grandinių ant ratų dažniausiai niekas neleidžia važiuoti. Buvo taip, kad prieš man išvykstant sunkvežimio savininkas kažkodėl išėmė iš automobilio grandines, ir aš, nežinodamas, kad jų neturiu, iškeliavau į kalnus. Kai pamačiau, jog neturiu tų grandinių, buvo jau vėlu ieškoti, kur nusipirkti, tad teko vykti be jų. Pirmą kalną įveikiau sėkmingai, nors pakilus aukščiau mane ir užklupo sniegas. Kitą kalną teko įveikinėti naktį. O keliai ten siauri, vienoje kelio pusėje akmens skardis, kitoje - praraja... Jau besileisdamas nuo kalno patekau į gausiai pripustytą ir slidų kelio ruožą. Sunkvežimis pradėjo čiuožti, o priekyje bedugnė... Gerai, kad tuo metu niekas nevažiavo priešinga kelio puse ir šiaip ne taip pavyko sustabdyti slystantį sunkiasvorę mašiną. Kalnuose žiemą pavojinga važinėti, nes ten jokia technika nespėja valyti gausiai krintančio sniego, o jei dar patenki į sniego debesį... Nusileidus apačion, lyja lietus arba šviečia saulė. Kai kitą dieną važiuoji ir oras daug geresnis, negali patikėti, kad vakar įveikei tokį sunkų ruožą."
Bronislovo istorija yra tarsi pamoka mums visiems - kad ir kokį darbą dirbtum, laiko savo hobiui visada galima atrasti. Ypač džiugina, kai sutinki sunkvežimio vairuotoją, turintį menininko gyslelę.