Pats esu ekologas ir domiuosi padėtimi Lietuvoje. Mat dabar ekologams tai kelia nerimą. Įstoję į ES ir neužkaišę įstatymų skylių, tapome gana geru prieglobsčiu pačioms taršiausioms pramonės įmonėms. Štai į Klaipėdą ateina „Omsk šina”, tiesiog tikras nuodų kaminas, o Rimkuose statoma sprogi gamykla. Pasidomėjau ir realia padėtimi. Pasirodo, kad mėgėjiška rimkiškio desperacija yra įdomi įvairiais požiūriais. Nuvažiavau į šį Klaipėdos rajoną. Šio rajono seniūnė parodė regioninę spaudą, kurioje (kaip ir Šiaurės Korėjoje) tiesiog stalinistiškais metodais užspringstant liaupsinama sprogi gamykla.
Koks pagal dokumentus yra poveikio aplinkai vertinimas? Nėra jokios rizikos analizės, tarsi būtų statomas saldainių fabrikas. Štai techninėje dalyje akivaizdžiai matyti, jog bus vykdoma aukštos temperatūros organinių junginių sintezė. Tai jau sprogu, bet dokumente vertinama kaip nereikšmingas faktas. Ir nėra jokių tikrinančių atsakingų institucijų pastabų. Apie tai, kad plastmasinių žaliavų dulkės sprogsta vien susimaišiusios su oru, taip pat nėra žodžio. Jau nekalbu apie tai, kad turėtų būti pateikta rimta ekologinė analizė, kaip ir kur bus utilizuojamas baigiantis šalį šiukšlynu paversti produktas – PET buteliai. Tačiau grėsmės gyventojams, kurie gyvena šalia gamyklos, turėtų būti rimtai išnagrinėtos. Statant tokią gamyklą, atstumas turi būti net ne toks minimalus, kaip reikalauja įstatymai, o kiek įmanoma didesnis. Deja, matyti aiškūs mėginimai paslėpti nepatogią informaciją ir palikti mažesnę distanciją iki gyvenamosios zonos, negu reikalauja įstatymai.
Atsiverčiu regioninę spaudą, nė vieno žodžio apie problemas, tik akivaizdžiai “piaro” užsakyti straipsniai apie visų laimę šalia chemijos gamyklos. Aš ne prieš gamybą, bet tai mane sukrėtė. Gyventojų grupelė tiesiog traiškoma visagaliu “piaru”, aiškinama, kad neva vadinamųjų išmetimų bus mažai. Apie tai, kad tokios gamyklos sprogsta, nėra nė žodžio. Be abejo, visur pateikiami keli nelaimėliai, kurie esą remia gamyklos statybą, 200 prieštaraujančiųjų tarsi neegzistuotų.
Suprantate, tai gresia bet kam iš mūsų. Ateina, pvz., pinigų plovykla, paskelbia, kad statys chemijos gamyklą – nekilnojamojo turto vertė krinta. Paskui pusvelčiui tas pats statytojas gali supirkti iš čia bėgančių žmonių turtą.Vėliau gali nieko čia nedaryti, pasodinti kad ir obelų sodą. Turto vertė grįžta į buvusį lygį ir keletas milijonų – jau kišenėje. Pabrėžiu, nežinau, kaip bus Rimkuose, bet čia atsiskleidžia galimybių modelis, nes dar neteko matyti tokio galingo „piaro”, tiek daug akivaizdžiai pirktų reportažų be raidelių apačioje užs. O įstatymų skylės aiškios. Pagal Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) įstatymą, už duomenų teisingumą atsako pats rengėjas. Tai yra pateiki kokius nori duomenis, suderini, paskelbi, kad čia bus nepavojinga nuodingųjų medžiagų gamykla, ir rinka jau išgąsdinta. Reikia tik parengti daugybę labai gerų reportažų, kad gamykla bus pati didžiausia, bet čia augs apelsinai. Kiekvienas mąstantis žmogus supranta, kad ateina dideli pinigai, jų niekas nesustabdys ir kad reikia greičiau parduoti butą.
Valdžia, aišku, diktuoja savo žaidimų sąlygas. Politikai ir valdininkai reikalauja, kad būtų tik teigiami straipsniai. Kaip sakoma, kad būtų teigiamas įvaizdis. Kad būtų susitarta su žmonėmis, jie niekada nereikalauja. Juk ir Prezidento postas kainavo 2 mln. Lt. Taigi kiek turėtų kainuoti regioniniai postai?
Štai taip Lietuvai gresia tapti tarptautinių machinacinių korporacijų lauku. Kad čia labai lengva pastatyti ypač natūraliems resursams imlias ir taršias gamyklas, tai faktas. Dar neteko girdėti, kad higienistai sustabdytų kokį nors pavojingą objektą.
Mane, kaip pilietį, labai sujaudino Rimkų gyventojų informacinė blokada ir ciniškas kapitalo atėjimo būdas. Pasirodo, ta gamykla yra iš tiesų arčiau, nei numato įstatymai, ir vietinės valdžios institucijos ne tik kad negina eilinių piliečių, bet atvirai proteguoja stambų kapitalą, sudaro sąlygas pažeisti įstatymus. Gargždų taryba, nagrinėdama detalųjį planą, svarstė sumą, kurią galėtų gauti iš gamyklos miesto infrastruktūrai plėtoti. Visa kita nei tarybos narių, nei krikdemų lyderio P.Gražulio nedomino. 17 tarybos narių iš 22 iš karto nubalsavo už gamyklos statybą pavojingoje žmonėms vietoje, vos tik statytojas pažadėjo suteikti 100 tūkst. Lt daugiau (anksčiau buvo žadėta 500 000 Lt) miesto infrastruktūrai.
Danijoje tokios bėdos niekad nekiltų. Danas nupirktų protestuojantiems piliečiams kotedžus prie jūros ir viskas baigtųsi, o politikai ir valdžia šiuo metu džiaugiasi investicijomis ir magišku žodžių junginiu „darbo vietos”.
Tad kol kas mūsų negali apginti atsakingos ikiteisminės institucijos. Dėl kiekvienos smulkmenos gali tekti bylinėtis teismuose. Piaras Aplinkos apsaugos departamentui teigia, kad gamykla bus ne plastmasės žaliavų, o plastiko (pasirodo, šalia plastiko gamyklos nebereikės ministro įsakymu numatyto 1000 m atstumo iki gyvenamosios zonos), o apie visa kita gali rašyti kaip tik nori. Ogi kaip patikrinsi neegzistuojančios gamyklos taršumą? Vėliau, kai kils bėdų, „reikalą bus įmanoma sutvarkyti”.
Kartais atrodo, kad popierinė spauda yra apskritai nereikalinga, savam klubui gali kalbėti ir žodžiu. Na, o “piaras” kalba ne piliečiui, abstrakčiam politikui ir valdininkui. Jei popspauda rašo ditirambus, lengviau gauti parašus. Kas šiais laikais apskritai ką nors nuodugniai nagrinėja, kam įdomu Rimkų apmąstymai, pažeistas ar ne įstatymas, gresia ar ne gyventojams problemos? Svarbu naujieji stabai – eksportas, investicijos, darbo vietos. Buvo laikas, kai demonus pažinojome. Atėjo kitas, kai jie pasislėpė. Tai naujieji „ekonomikos siaubą” generuojantys demonai, šluojantys nuo kelio visus, kurie išdrįsta sustoti ir susimąstyti, drįsta abejoti absoliučia madam „Darbo vietos” teigiamybe.