Aldonos ir Stafano Nilsonų namelis stovi prie pat jūros kranto. Čia pat – dviračiu pasiekiamas nedidelis Švedijos miestas Lands Krona, o visai netoli, kitame krante – Kopenhaga. Panorusi nuvažiuoti į Lietuvą, pavakare Aldona išrieda iš namų automobiliu, pervažiuoja vieną ilgiausių pasaulyje (16 kilometrų ilgio) tiltą, jungiantį Švedijos miestą Malmę su Danijos sostine Kopenhaga, persikelia per Baltijos jūrą keltu ir jau kitą rytą ji būna Panevėžyje, pas motiną.
Šilčiau ir daugiau saulės
„Šiandien pučia labai stiprus vėjas, – kalba Aldona. – Čia, prie jūros, dažnai būna vėjuota, tačiau oras šiltesnis, nei Lietuvoje. Švedijoje daugiau saulės, be to, mus šildo Golfo srovė.“
Šį vakarą po darbo Aldona neskuba į mankštos ir linijinių šokių užsiėmimus, neplaukioja baseine. Šį vakarą jiedu su Stafanu laukia svečių – jų namuose vyks „Dviračių ložės“ narių susitikimas. Klubo narius jungia pomėgis važinėti dviračiais. Kas savaitę visa grupė kur nors nukeliauja. Kartais išriedėję anksti rytą net iki Kopenhagos (apie 60 kilometrų!) ir atgal numina! „Dviračių ložės“ nariai yra panašaus amžiaus, kaip ir Nilsonai. Aldona – gerokai jaunesnė už savo vyrą, o Stafanui iki pensijos liko pora metų. Darbštus, kupinas jėgų ir sveikatos vyras galvoja dirbti ir išėjęs į pensiją – tiek, kiek galės.
Šioje šalyje į pensiją ir vyrai, ir moterys išeina nuo 65 metų, tačiau dirbti, jei nori, dar gali iki 67. Labai retai, išimties tvarka, leidžiama dirbti iki 69 metų. Tokie įstatymai. Švedai žino, kada reikia užleisti vietas jaunimui.
Padėjo Lietuvos chirurgai
Tačiau linksmas ir guvus Aldonos vyras jau galėjo ir nebevaikščioti po jųdviejų išpuoselėtą žalią veją, jei ne Lietuvos kardiochirurgų pagalba.
Pajutęs, kad pernelyg greitai pavargsta, Stafanas nusprendė pasitikrinti sveikatą. Gydytojai ištyrė ir nustatė: skubiai reikia operuoti, nes širdį maitinanti arterija yra užkalkėjusi 80 procentų. Tačiau Švedijoje panašių operacijų laukia daug žmonių. Stafanui buvo pasakyta, kad teks operacijos palūkėti metelius.
Ką daryti? Aldona pradėjo kalbinti vyrą operuotis jos Tėvynėje. Kol jautėsi neblogai, Stafanas neskubėjo, tačiau po poros mėnesių pats paprašė: „Gal važiuokime į tą tavo Lietuvą…“
Stafaną operavo profesorius Vytautas Sirvydis. Dabar Aldonos vyras jaučiasi gerai, dirba įprastus darbus. Dažnai vyksta į komandiruotes pietų kraštuose.
Kodėl Stafanui medikai negalėjo suteikti pagalbos jo gimtojoje šalyje? Gal jis neturėjo sveikatos draudimo?
„Turėjo netgi tokį draudimą, pagal kurį medicinos pagalba turėjo būti suteikta be eilės, – pasakoja Aldona, – tačiau draudikai, sužinoję, kad Stafanas ruošiasi operacijai, grąžino visus įmokėtus pinigus ir pasakė: „Drausdamasis jūs jau žinojote, kad sergate, dėl to ir apsidraudėte.“
„Švedijoje trūksta gydytojų, visur ilgiausios eilės, – toliau pasakoja Aldona. – Taigi, žmonės nesulaukia pagalbos, numiršta. Juk ir Stafaną reikėjo operuoti skubiai, metų jis negalėjo laukti. O Švedijoje net ir po vėžio operacijų chemoterapijos laukti tenka metus. Žinoma, daugelis nesulaukia.“ Aldonai juoką kėlė švedų nesupratimas, kad ir Lietuvoje galima gyventi. Sužinoję, kad Aldonos vyras ruošiasi operuotis Lietuvoje, keli draugai paklausė, ar toje šalyje yra gydytojų.
Operacija privačioje širdies chirurgijos klinikoje Lietuvoje Stafanui kainavo 11 tūkstančių eurų, tačiau jo šalies sveikatos draudimas pinigus grąžino. Juk gyvename Europos Sąjungoje, tad vienoje šalyje negalėdami gauti pagalbos turime teisę gydytis bet kurioje kitoje.
Kaip Aldona sutiko Stafaną
„Mūsų meilės istorija prasidėjo seniai, – pradėjo pasakoti moteris. – Kai dirbau vidurinėje mokykloje, dėsčiau anglų kalbą. Kartą į mūsų rajoną atvyko užsieniečių delegacija. Tuo metu dar nedaug kas mokėjo angliškai, tad man buvo pasiūlyta vertėjauti. Žinoma, sutikau, juk tai buvo mano svajonių darbas! Tačiau pirmą kartą buvo sunku, juk iki tol niekada nebuvau kalbėjusi su užsieniečiais. Viskas baigėsi gerai, tik taip pervargau, kad nualpau prie vakarienės stalo.
Greitai man pasiūlė nuolatinį vertėjos darbą už 100 dolerių per mėnesį. Tai buvo nuostabu, nes mokykloje uždirbdavau tik 20 dolerių.“
Vertėjos prireikė ir žemdirbių delegacijai, susiruošusiai važiuoti į Švediją. „Atvažiavome į Lands Kronos sėklų įmonę, kurioje dirbo Stafanas. Kai pirmą kartą jį pamačiau, kažkas manyje krustelėjo – toks vyras! Užrišau jam lietuvišką tautinę juostą. Taip ir susipažinome. Vėliau sužinojau, kad Stefanas – našlys, augina keturis vaikus. Aš tuo metu taip pat buvau išsiskyrusi ir auginau dvi dukras.“
Tarp Panevėžio ir Lands Kronos
Kai Aldona ištekėjo už našlio iš Švedijos, jos dukrelėms buvo 14 ir 16 metų. Moteris nesiryžo keisti gyvenamosios vietos tol, kol mergaitės nebaigs mokyklos.
Tačiau Aldona ir Stafanas vis tiek labai dažnai skraidydavo vienas pas kitą. Aldona netgi užsirašinėjo knygelėje, kiek dienų jie praleidžia kartu. Pasirodė, net 120 per metus! Aldona kartu su Stafanu važiuodavo į komandiruotes tropiniuose kraštuose ir vertėjaudavo jam.
Kai Aldonos dukros baigė mokyklą ir pradėjo studijuoti, jų motina jau galėjo skristi paskui mylimąjį nors ir į pasaulio kraštą. Taip ir nusprendė: kodėl būtinai turėtume gyventi vienas pas kitą. Gal geriau kokioje nors kitoje šalyje?
Pora apsigyveno Egipte. Tačiau po pusės metų Aldona pasakė: „Bėgam iš čia nors ir į tavo Švediją!“
„Ten aš gatvės negalėjau pereiti, – prisimena Aldona, – visur iš paskos sekdavo arabų būrys. Jie yra įsitikinę, kad viena baltoji moteris negali eiti gatve, arba ji – laisvo elgesio.“ Aldona sako, kad norėjo dirbti, negalėjo nieko neveikdama sėdėti namie, tačiau iki darbovietės tekdavo eiti gatvėmis per visą Kairo miestą. Jos vyras Kaire dirbo žemdirbių konsultantu, mokė vietinius, kaip auginti cukrinius runkelius etanolio gamybai. Arabai taip pat norėjo būti viskam pasiruošę – juk nafta gali baigtis, o runkelių visada bus.
Pradėjo nuo kalbos
„Atvažiavau į Švediją 2002 m. pavasarį visai nemokėdama kalbos, – pasakoja Aldona. – Tad turėjau pradėti nuo kalbos kursų. Juk be švedų kalbos čia esi niekas. Man buvo nesunku, nes esu filologė, tad greitai išlaikiau valstybinį švedų kalbos egzaminą. Pradėjau studijuoti švedų kalba ir kitus mokslus. Gavau pirmą darbą – reikėjo mokyti švedų kalbos imigrantus, daugiausia – moteris iš Afganistano ir Irako. Mane labai jaudino jų istorijos, negalėdavau ramiai klausytis pasakojimų, kaip iš bado mirdavo vaikai. Žinoma, mokytis tos moterys nenorėdavo, tik skubėdavo kuo greičiau namo. Gal dėl to, kad vyrai jas taip spaudė?“
Tėvynė ten, kur šeima
Kai Aldona persikėlė gyventi į Stafano namus, čia augo tik vienas, jauniausias jo sūnus Martinas. Trys vyresni vaikai jau buvo baigę mokslus ir išskridę į svečias šalis. Stafanas visus, ne tik savo, bet ir pirmos žmonos vaikus, užaugino ir išmokslino. Našlio dalia nebuvo lengva, juk žmona jį paliko būdama 36 metų. Martinui – jųdviejų sūneliui – buvo tik 6 metukai.
Abi Aldonos dukros Vilma ir Rūta – taip pat emigrantės. Vyresnioji gyvena Londone, o jaunesnioji, Rūta – Danijoje. Aldona ir Stafanas džiaugiasi trimis nuostabiais anūkėliais.
Aldona dirba vienoje Lands Kronos įmonėje administratore ir uždirba, kaip pati sako, vidutinį atlyginimą – maždaug tiek, kiek gauna mokytoja Lietuvoje. Stafanas uždirba daugiau. Poros išlaidos nedidelės, kreditų jie neturi, tad gyvena gerai, pinigų lieka ir pramogoms, ir kelionėms.
Į tradicinį klausimą, ar nekamuoja Tėvynės ilgesys, Aldona atsako: „Tėvynė? Ne, nekamuoja, ir pas motiną važiuoju iš pareigos. Pastaruoju metu jos atmintis pradėjo silpti, jau net manęs neprisimena. O daugiau niekas manęs į šią šalį netraukia. Mano namai ten, kur mano šeima.“
„Ir koks skirtumas, kur tu gyveni? – priduria Aldona. – Juk bet kada gali sėsti į traukinį ir atsidurti, kur tik nori!“
Dabar Aldona svajoja pamatyti Šiaurės pašvaistę. Sako, ji gerai matyti Šiaurės Norvegijoje.