Šios ekspedicijos vadovas – architektas prof. Algis Vyšniūnas – dalinasi mintimis apie paminklo statybas mažai lietuviams žinomame krašte, planuojamą ekspediciją, jos tikslus ir ambicijas.

Dalyvių atranka šių metų vasaros ekspedicijoms tęsiasi iki gegužės 8 d. Dalyvio anketą galima pildyti projekto tinklalapyje www.misijasibiras.lt.

- Profesoriau, kas Jus sieja su Tadžikija?

- Esu gimęs Karagandoje (Kazachstanas), politinių kalinių šeimoje. Todėl galima sakyti, kad su Tadžikija sieja bendras regionas – Vidurinė Azija. Bet tai tik formalus atsakymas. Reali situacija tokia – noras atskleisti dar vieną kruviną mūsų istorijos puslapį. Prisimenate, kaip visi nustebo, kai buvo organizuojama ekspedicija „Misija Sibiras 2009“ į Kazachstaną? Visi stebėjosi, kad lietuvių buvo ir Kazachstane. Dabar nuostaba dar didesnė – „ką, ir Tadžikijoje buvo lietuviai“?

- Kaip kilo idėja pastatyti paminklą? Iš ko sėmėtės įkvėpimo?

- Idėja pastatyti paminklą kilo tada, kai sužinojau, kad lietuvių paminklėlis, pastatytas 1991 metais Kurgan – Tiubėje (Tadžikijoje, prie pat Afganistano), neišliko. Esu profesionalus architektas, turiu paminklų statymo patirtį (pvz., „Saulės laikrodžio“ aikštė Šiauliuose, paminklai Kazachstane ir t.t.), todėl žinau, ką ir kaip daryti. Šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie kūrybinį įkvėpimą, o apie pareigos jausmą.

- Kokie numatomi paminklo statymo Tadžikijoje etapai?

- Jų yra keletas. Pirmas etapas – vietos parinkimas, projekto derinimas su vietine valdžia – jau įvykdytas. Antras etapas – organizacinis, jis vyksta dabar ir čia daug padeda Lietuvos jaunimo organizacijų taryba. Paskutinis etapas – paminklo realizacija, t.y. statyba. Tai – sunkiausia dalis, nes tokiame krašte kaip Tadžikija yra visiškai kitas mentalitetas, kitos darbo organizavimo tradicijos ir t.t. Todėl labai sunku ką nors konkrečiai pasakyti, nes dar neaišku, kaip seksis susitarti dėl konkrečių statybinių medžiagų kainų, dėl paslaugų, susijusių su paminklo statymu ir kt. Kitokie ten ir valdininkai.

- Kaip paminklas bus statomas?

- Numatyta jį statyti iš akmens, nes tada galima „išreikalauti“ nors kokios fizinės kokybės. Tokiu atveju dirbtų vietiniai akmentašiai, o mūsiškiai padėtų pagalbiniuose dalykuose. Jeigu nepavyktų rasti akmens, arba, jeigu tai bus per brangu, tada tektų betonuoti, o čia kiltų naujų problemų – kur gauti klojinius krašte, kuriame labai mažai medžių, kaip užtikrinti betono tiekimą, kur beveik nevyksta statybos ir t.t. Bet kokiu atveju, teks improvizuoti vietoje.

- Ką jis simbolizuoja? Kodėl svarbu jį pastatyti?

- Paminklas turėtų stovėti Kurgan – Tiubės kapinėse, nes ten stovėjo lietuvių pastatytas paminklas. Pagrindinė idėja – siena iš akmens gabalų, kuriuose atsispindi lietuviški, krikščioniški motyvai. Paminklo aukštis – apie 2 metrus: tai būtų didžiausias paminklas bendrame Kurgan – Tiubės kapinių komplekse. Tai svarbu – nes nėra jokio ženklo, informacijos apie lietuvius, kentėjusius ir žuvusius Tadžikijoje.

- Kokių kitų veiklų ekspedicijos dalyviams būnant Tadžikijoje esate numatęs (be paminklo statymo)?

- Numatome tvarkyti lietuvių tremtinių kapus, kurių ten yra nemažai. Iš tikrųjų, vien kapų sutvarkymas yra didelis dalykas. To pilnai pakaktų. Pagal galimybes bandysime susitikti su vietiniais lietuviais, gyvenančiais Tadžikijoje. Aišku, jeigu pavyktų pastatyti paminklą, tada būtų įvykdyta programa maksimum.

- Ko tikitės iš šių metų „Misijos Sibiras“ ekspedicijos, jos komandos?

- „Misija Sibiras“ yra puikus projektas, bet jam nereikia taikyti kriterijų, kurie labiau taikytini valstybinei institucijai. Projekto „Misija Sibiras“ sumanytojai turi aiškią artikuliuotą idėją, sumodeliavo idėjos realizavimo mechanizmą, taip pat turi aiškią viešųjų ryšių strategiją. Jie nebijo kalbėti patriotinėmis kategorijomis, todėl jaunimas jais tiki. Tikiu, kad darbas bus tęsiamas kolektyvinės atminties politikos kontekste.
Kokia bus komanda – nežinau, bet tikiu, kad tai bus patriotiški, motyvuoti žmonės.

- Ką Jums asmeniškai reiškia tremties laikotarpis?

- Tremties laikotarpis yra tik fragmentas bendrame nacistinės ir sovietinės okupacijos kontekste, nes reikia matyti ir žudynes pirmosiomis okupacijos dienomis (pvz., žudynės Rainiuose, Panevėžyje), didvyrišką partizanų kovą, politinių kalinių kančias sovietiniuose konclageriuose ir t.t. Reikia matyti ir tautos išdavikus, niekšus, koloborantus, nes kitaip patriotizmas tėra verbalinė fikcija.

- 2009 m. su projekto „Misija Sibiras” ekspedicija vykote į Kazachstaną. Kokios pirmosios mintys kyla ją prisiminus?

- Geri prisiminimai. Nedažnai, bet su kai kuriais ekspedicijos dalyviais susitinkame, pasikalbame.

- Kodėl jaunimui verta dalyvauti projekte „Misija Sibiras”? Ar galite pateikti bent keletą argumentų?

- Jaunimas dažnai neskiria tremtinio nuo politinio kalinio, nežino, kas yra GULag‘as, taip pat nežino, kad vaikų poetas K.Kubilinskas ir išdavikas Kapsas yra tas pats žmogus ir t.t. Jie žino apie Spartako sukilimą Romos imperijoje, bet nieko nežino apie Kengyro, Vorkutos, Norilsko sukilimus GULag‘e. Tokių faktų daug. Kai kurios tokio reiškinio priežastys yra objektyvios, bet yra ir nepaprastai didelio apsileidimo faktų patriotinio ugdymo srityje. Aš, asmeniškai, matau, kokia „išderinta“ yra Lietuva, todėl projekto „Misija Sibiras“ reikšmė yra ypatinga.

- Kuo ekspedicija į Tadžikiją reikšminga Lietuvai, jos piliečiams?

- Tai yra savotiška prevencija nuo kolektyvinės Alzheimerio ligos, t.y. nuo socialinės atminties praradimo.

APIE ARCHITEKTĄ ALGĮ VYŠNIŪNĄ

A.Vyšniūnas yra VGTU Urbanistikos katedros profesorius, Urbanistinės analizės mokslo laboratorijos vedėjas, architektų ir menininkų ekspertų tarybos prie LPKTB pirmininkas. Eilę metų A.Vyšniūnas buvo meno tarybos prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) narys.

Profesorius nuolat dalyvauja komisijos veikloje Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kapų ir palaidojimo vietas žyminčių paminklų priežiūros klausimams spręsti. Ši komisija veikia prie Kultūros ministerijos.

2009 metais architektas A.Vyšniūnas vadovavo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) organizuotai ekspedicijai į Kazachstaną „Misija Sibiras 2009“.

Architektas turi didelę patirtį aikščių ir monumentų projektavime. Iš reikšmingesnių A.Vyšniūno darbų galima pažymėti Saulės laikrodžio aikštę Šiauliuose (SSSR Dailės akademijos aukso medalis, kartu su skulpt. S.Kuzma 1988); paminklai lietuviams, žuvusiems Kazachstane (Džezkazganas, Spaskas, Balchašas 2004; LR Ministro pirmininko A.Brazausko padėka), paminklas lapteviečiams Aukų g. Vilniuje (kartu su skulpt. J.Jagėla 2005). Taip pat yra Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštės detalaus plano autorius.