Jau tada, kai A.Adamkienei teko gerokai pasivažinėti su vyru po jo rinkimų apygardas, ji savo akimis pamatė Lietuvos kaimuose ir miesteliuose daug skurdo, vargo, daug nusivylusių, prasigėrusių žmonių. “Labiausiai man pagailo vaikų, - sakė “Veido” žurnalistei Prezidento žmona. - Aš galvojau, kokie jie gražūs, net jeigu murzini ir apiplyšę. Sukau galvą, ką galėčiau padaryti, kad jie galėtų mokytis, ko nors gyvenime pasiekti, neliktų skurde, apimti nevilties visą gyvenimą. Juk visa geriausia Lietuvos prieškario inteligentija - iš kaimo. Kaimo žmonių pastangomis ir lietuvybė buvo išsaugota”.
Prezidento žmonos iniciatyva 1999 m. kovo 17 d. buvo oficialiai įregistruotas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas. Per dvejus metus A.Adamkienė ir jos pagalbininkai apkeliavo daugybę kaimo mokyklų, šeimų, vaikų globos namų, internatų. Iš pokalbių su kaimo mokyklų mokytojais ponia Alma suprato, kad vaikai parėję iš mokyklos namo labai dažnai neturi sąlygų ruošti pamokas. Juos pasitinka šalti ir tamsūs namai, neblaivūs gimdytojai. Tokiuose namuose vaikas ne tik negali pailsėti, bet dažnai lieka ir alkanas.
“Kai tėvai neturi darbo, girtuokliauja, kai kambariuose tamsu, nes atjungta elektra, - liūdi Prezidento žmona, - mokslai nelįs į galvą. Tėvai užkrečia neviltimi ir savo vaikus. Todėl pirmiausia, ką nuveikė mūsų fondas, tai buvo popamokinių ugdymo klasių steigimas. Tokias klases įkūrėme šešiolikoje kaimo mokyklų”. Tose klasėse vaikai po pamokų pasilieka, gauna šilto maisto, prižiūrimi mokytojos ruošia pamokas, žaidžia, skaito, mokosi naudotis fondo dovanotais kompiuteriais. A.Adamkienė džiaugiasi, kad tos popamokinio ugdymo klasės prigijo, kad net daugybė vaikų, kurių nėra būtinybės materialiai remti, prašosi mokytojų priimami į tas klases, laukia eilės į jas patekti. Vienus vilioja valgis, kitus - fondo dovanotos knygos, žaidimai, trečius masina menų būreliai. “Vienas berniukas man sakė, - graudinasi prezidentienė, - kad jis pasižada būti labai labai geras, nes svajoja būti priimtas į popamokinę klasę”.
A.Adamkienė mano, kad svarbu parodyti gerą iniciatyvą, tada ir žmonės “atsibunda”. Atsirado ūkininkų, kurie neprašomi veža daržovių, pieno, mėsos į kaimo mokyklas vaikų pietums.
Per vasaros atostogas fondas surengė stovyklą keturiasdešimčiai kaimo moksleivių, vaikai mokėsi dirbti kompiuteriu ir naudotis internetu. Grupė globos namų vaikų, kuriems vasarą nėra kur dėtis, ilsėjosi Palangoje. Prezidento žmonos fondas materialiai remia Kauno medicinos universiteto vaikų ligų klinikas bei Vilniaus Santariškių vaikų ligoninę.
Fondo globėjai - daugiausia žymūs Lietuvos žmonės: chirurgas Kęstutis Vitkus, krepšininkas Arvydas Sabonis, dirigentas Gintaras Rinkevičius, verslininkės Gražina Liautaud ir Laima Didžiulienė…
“Kada Prezidentūros baltojoje salėje susirenka vaikai iš globos namų per tradicines Šv.Kalėdų šventes, - pasakojo ponia Alma, - aš beveik negaliu žiūrėti programos, nors ji būtų pati puikiausia. Nesugebu atplėšti akių nuo tų vaikų, kurie sėdi ant grindų, veidų… Tai užvis gražiausia. Jų veidukai būna tokie įkvėpti, kaip žmonių, reginčių stebuklą”.
Savaime suprantama, kad A.Adamkienei nėra naujiena dalyvauti įvairiuose vyriausybiniuose susitikimuose ir priėmimuose. Jos vyras Valdas Adamkus ir prieš tapdamas Lietuvos prezidentu ėjo aukštas pareigas JAV vyriausybėje. Bet ponia Alma neišmoko mėgautis jai skiriamu dėmesiu. Prezidento žmona, nuolat atpažįstama, stebima ir neišvengiamai aptarinėjama, jaučiasi suvaržyta.
“Praradau vieną mėgstamiausių malonumų - vairuoti automobilį, - gailiai šypsosi pirmoji šalies ponia. - Pavargusi mėgdavau sėsti prie vairo ir išvažiuoti, o Lietuvoje man uždrausta vienai važinėti. Nuspręsta, kad tai nesaugu. Pardaviau savo “Fordą” gerai draugei Čikagoje ir dabar tik nuvykusi į Ameriką galiu leistis į kelionę viena. Draugė man paskolina mano buvusį automobilį”. Pasak Prezidento žmonos, kelionės automobiliu į užmiestį jai visada būdavo geriausias būdas pailsėti ar pailsinti nervus.
“Čikagoje mėgdavau viena pasivaikščioti miške ar parke, - prisimena ponia Alma. - Užeiti į kokią kavinukę. Paklaidžioti po parduotuves. Apžiūrinėti vitrinas. Nesvarbu, noriu ką nors nusipirkti ar visai ne. Mano vyras juokaudavo, kad jeigu aš pirkčiau tiek daiktų, kiek vaikštau į parduotuves, mums reikėtų antro namo. Valdas visai nemėgsta parduotuvių”.
Lietuvoje A.Adamkienė turi asmeninį vairuotoją, kuris dar atlieka ir namų ekonomo pareigas. Prezidentienė nemėgsta ilsėtis Nidoje, lankytis Trakuose, nes šiuose kurortuose pasijunta ypač kaustoma minios dėmesio. “Išeinu iš kambario, ir į mane žiūri. Ir aš žiūriu… - juokiasi A.Adamkienė. - O aš juk visai nemėgstu jaustis kaip scenoje. Man norisi greičiau pasprukti. Esu namų žmogus”.
Kasdien pirmoji šalies ponia kartu su vyru keliasi anksti - 6.30 val. Kartu pusryčiauja. Paskui išeina į mišką ir ilgai vaikšto netoli namų. Į Prezidentūrą jai tenka vykti gana dažnai - vyrui padėti priimti garbius svečius iš artimų ir tolimų šalių. Beveik kasdien ponia A.Adamkienė užsuka ir į savo vardo fondą, įsteigtą čia pat, Prezidentūroje.
Vakarais ponia Alma kartu su vyru žiūri per televizorių visas svarbiausias žinių laidas. Mėgsta žiūrėti ir publicistikos laidas. Neretai tos laidos ponią A.Adamkienę išprovokuoja padėti kokiems nors vargstantiems žmonėms, sukelia minčių, kaip nupirkti knygų kaimo bibliotekomis, išspręsti vieną kitą, dažniausiai kaimo žmogaus, problemą. Prieš miegą ponia Alma skaito detektyvus. Kino filmus žiūri labai retai, o jeigu žiūri, tai būtinai romantišką dramą.
Į Ameriką Prezidento žmona nuvyksta bent kartą per metus. Ten aplanko savo artimiausių žmonių - tėvelio ir sesers kapus. Draugauja su sesers vaikų šeimomis. Džiaugiasi, kad jos mama jau turi 14 metų proanūkį Raimundą, kuris visus stebina savo aukštu ūgiu ir, matyt, bus krepšininkas, bet kol kas labiausiai mėgsta žaisti golfą.
Dovanų amerikiečiams ponia Alma veža lietuviškų megztų drabužių, gintaro papuošalų ir… maisto. “Juodos duonos su rūgštele, - sako prezidentienė. - Amerikoje tokios nėra. Rokiškio sūrio, Krekenavos saliamio dešros”. Pati prezidentienė skundžiasi, kad vyras jai sako, jog ji bloga lietuvaitė, nes gali apsieiti be bulvių. Itališki makaronai jai kur kas skaniau.
Paklausta, kodėl interviu su ja spaudoje tokie reti, gal ponia A.Adamkienė tiesiog nemėgsta atsiverti nepažįstamiems žmonėms, Prezidento žmona atsakė: “Jūs teisi. Aš kalbu su žurnalistais tik tiek, kiek būtina. Už viską labiausiai vertinu privatumą. Nemėgstu jaustis “scenoje”, nemėgstu apie savo vidinį pasaulį, apie savo paslaptis pranešti visam pasauliui. Mano pasaulis priklauso tik man. Manau, kad nuo per didelio atvirumo, tuščių išsiplepėjimų žmogus tampa skurdesnis”.
Tik apie Lietuvos vaikus ir Almos Adamkienės fondo veiklą prezidentienė gali pasakoti kiek nori. Jai tai rūpi. Ji niekaip negali suprasti, kodėl Lietuvoje taip trukdoma užsieniečiams įvaikinti vaikus iš kūdikių ir globos namų. Prezidentienė prisiminė, kaip viena jauna turtinga lietuvių kilmės amerikietė, turinti tik vieną dukrelę, trejetą metų ėjo kryžiaus kelius mūsų biurokratų kabinetuose ir koridoriuose, bet vaiko taip ir negavo. “Ši moteris buvo pamilusi nesveiką mažylį iš Kauno kūdikių namų, - nesupranta lietuvių biurokratų A.Adamkienė. - Ji norėjo išsivežti berniuką į Ameriką ir jį ten gydyti. Aš prašiau vyro, kad padėtų tai moteriai. Bet ir jis buvo bejėgis. Deja, Prezidentas taip pat ne viską gali. Tokių ir panašių atvejų daug. Vaikų teisių tarnybos valdininkai apšaukia žmones, norinčius išsivežti vaiką iš valdiškų globos namų, padaryti jo gyvenimą šviesesnį, o sulaukia pikto riksmo: “Jūs, milijonieriai, norite pirkti mūsų vaikus? Negausite”.
Prezidento žmona niekaip negali pamiršti savo paskutiniojo vizito Panevėžio kūdikių namuose. “Eidama koridoriumi pamačiau dvi mažas mergytes. Viena laikė prie savęs stipriai prispaudusi didelį pliušinį zuikį, o kita į ją žiūrėjo, - vos neverkdama pasakojo ponia Alma. - Aš tos žiūrinčiosios paklausiau, ar ji irgi nori tokio zuikio. Mergytė linktelėjo, kad taip. Ir paaiškino laukianti, kada jos draugės laikas laikyti rankose zuikį baigsis ir ateis jos valanda prisiglausti žaisliuką. Aš nepamiršau nusiųsti zuikių į kūdikių namus. Bet tai niekis. Aš svajoju, kad tokių namų Lietuvoje nebūtų. Visai nebūtų… Kad visi vaikai augtų šeimose. Amerikoje įvaikinami visi palikti be tėvų globos vaikai, toje šalyje yra tik laikini globos namai. Gal kada nors taip bus ir Lietuvoje? Gerai, kad Almos Adamkienės fondas veikia ir padeda vaikams, bet būtų didesnė laimė, jeigu Lietuvai jo nereiktų”.