Šie senovės žmonės daug laisviau vertino savo kūną ir seksualumą nei vėlesnės kartos. Ir vyrai, ir moterys darėsi makiažą, nešiojo ilgus arba trumpus plaukus, kaip panorėję, puošėsi juvelyriniais dirbiniais, dažė kai kurias kūno dalis, o jų drabužiai buvo puošnūs ir spalvingi. Vyrai nešiojo ir kelnes, ir sijonus, kadangi tais laikais mada ir stilius nebuvo skirti pabrėžti lyčiai. Jie atspindėjo tik klasę ir statusą.

Į kūną žiūrėta laisvai, seksualumas buvo šlovinamas, laikomas dievų dovana. Sprendžiant iš daugybės šaltiniuose užfiksuotų nuogų moterų ir vyrų atvaizdų, nuogumas nebuvo jokia gėda. Tiesa, aukštą padėtį užimančios moterys neatidengdavo savo kūnų taip atvirai kaip paprastos moterys.

Tais laikais naudota daug kvapniųjų aliejų ir kremų. Jie buvo skirti nuvalyti ir suminkštinti odą bei užgožti nemalonų kvapą. Veidas buvo spalvinamas natūraliais dažais. Dažniausiai taip puoštasi per apeigines ir religines šventes. Turtingieji veidą prausė mineraliniu vandeniu, kūno odą tepė aliejinio pagrindo kvepalais.

Tuo laiku visos didžiosios civilizacijos, taip pat ir kinai, labai domėjosi aromaterapija. Senovės kinų medicinos knygoje, parašytoje 2700 metų prieš Kristų, galima rasti daugiau kaip 300 gydomųjų kvapnių žolelių pavadinimų. Tradicinė indų medicina Ajurveda praktikuoja aromaterapiją jau 3000 metų. Kvapų terapijos pradžia buvo tuomet, kai žmonės sugalvojo gyvulinį ir augalinį aliejų praturtinti stipriai kvepiančių augalų aromatais ir įtrinti į kūną. Dar neolito laikais (7000-4000 m.pr.Kr.) į alyvų ir sezamo aliejų buvo dedama kvapnių žolelių ir gautu mišiniu tepamas kūnas.

Egipto rankraščiuose iš papiruso dar 2700 m. prieš mūsų erą buvo minimos kvapniosios žolelės, aliejai, kvepalai, šventyklų smilkalai, gydomieji kremai iš kvapiosios dervos. Gilgamešo epe pasakojama apie legendinį Mesopotamijos (dabartinio Irako) karalių Ur, kuris, norėdamas pamaloninti dievus ir deives, degina smilkalus iš kedro ir miros. Vienoje išlikusioje lentelėje iš kaimyninės Babilonijos minimas kedras, mira ir kiparisas; kitame pateikiamas kvapnaus kremo receptas; trečiojoje kalbama apie gydomąsias kipariso galias.

Egiptietiški aromatai buvo labai stiprūs: didžiuliai indai su smilkalais praturtintu aliejumi kvepėjo net po 3000 metų atidarius valdovo Tutanchamono kapą. Iš meno darbų galima spręsti, kad ant šokėjų ir muzikantų galvų buvo dedami kietos konsistencijos kremai iš valerijonų šeimos augalo nardo. Jiems šokant ir grojant (šventyklose ar per kitas šventes), kremas pamažu tirpdavo ir įsigerdavo į plaukus, odą.

Žmonės rausvindavo lūpas ir skruostus, chna dažais suteikdavo nagams spalvą, tamsiais miltelių pavidalo dažais („sormeh“) iš stibio, degintų migdolų, oksiduoto vario, pelenų, malachito ir mėlynai žalios vario rūdos apvesdavo akis ir paryškindavo antakius. Egiptiečiai ypač mėgo akių vokus dažyti juodais ir žaliais šešėliais.

Kosmetikos priemonės naudotos ne tik estetiniais tikslais, bet ir apsaugoti žmones nuo dykumos dulkių ir saulės. Visame Afrikos žemyne žmonės taip pat tepdavo odą kvepiančiais aliejais kaip apsaugine priemone. Viduržemio jūros regione sportininkai prieš varžybas išsitrindavo kvepiančiais losjonais. Pagrindiniai daugelio kvepalų komponentai buvo levanda, lelija, mira, čiobrelis, mairūnas, ramunėlė, mėta, rozmarinas, kedras, rožė, alijošius, alyvų, sezamo bei migdolų aliejai. Daugelis jų buvo naudojami religiniams ritualams arba mumifikavimo procesams. Dažniausiai buvo naudojamas alyvų aliejus.

Atkeliavę iš Mažosios Azijos, per 5000 metų alyvmedžiai paplito Irane, Sirijoje, Palestinoje ir kituose Viduržemio jūros regionuose. Tai vienas iš žinomų seniausiai kultivuojamų medžių. Finikiečiai išpopuliarino alyvmedžius Afrikos ir Pietų Europos Viduržemio jūros pakrantėse. Alyvmedžius auginti ėmė graikai, vėliau romėnai. Pastarieji juos išpopuliarino visose savo teritorijose.

Chna buvo gaminama iš chna augalo. Kitos spalvos išgautos iš gyvulių – pavyzdžiui, karvių kraujo. Kad būtų geresnės kokybės, dažai kartais buvo maišomi su sutraiškytais buožgalviais, išmirkytais šiltame aliejuje. Chna buvo dažomi plaukai ir kūno dalys – rankos, nagai. Stori, tankūs plaukai buvo laikomi labai gražiais, todėl naudotos dirbtinės kasos ir perukai. Buvo daromos įvairiausios šukuosenos, o dirbtinės sruogos ir perukai prisegami segtukais. Žmonės mielai darėsi tatuiruotes. Rastų mumijų kūnai buvo taip pat tatuiruoti.

Veido kaukės ir pudra buvo gaunama trintus anties kiaušinius sumaišius su veido dažais. Purvo vonios buvo ruošiamos iš krokodilo išmatų, nagų lakas gaminamas iš avies riebalų, spuogai gydyti sviesto ir miežių mišiniu. Ingredientai buvo pardavinėjami visoje teritorijoje, naudojami skirtingų tautų.

Prekybos keliai kvapniosioms gėrybėms pardavinėti Vidurio Rytuose susiformavo dar 1700 m. pr. Kr. Jais naudotasi 30 amžių – kol portugalai atrado kelią palei Gerosios Vilties iškyšulį Afrikoje. Senajame testamente minimi senieji pirkliai - “arabų iš Gileado kompanija, kraunanti prieskonius, balzamą ir mirą, besiruošianti juos gabenti į Egiptą“.

Plečiantis prekybos keliams, Afrika, Pietų Arabija ir Indija pradėjo tiekti nardus ir imbierą Vidurio Rytų bei Viduržemio jūros pakrančių civilizacijoms. Finikiečių pirkliai prekiavo kinišku kamparu ir indišku cinamonu, pipirais ir sandalmedžiu; Sirijos prekeiviai arabams siūlė kvapniąsias priemones kūnui.

Mira ir smilkalai iš Jemeno Persijos pirklių dėka pasiekė Viduržemio jūros regioną 300 m. pr. Kr. Prekybos keliai plėtėsi, mastai didėjo. Buvo parduodama vis daugiau rožių, narcizų, šafrano, mastikos, cinamono, kardamono, pipirų, muskato, imbiero, nardų, alijošių, žolelių. Jie buvo naudojami įvairiausiais tikslais, taip pat ir gaminant kvepalus.