Tačiau, V.Gaidžio manymu, vis dėlto tai nėra tas asmuo, kurį visuomenė norėtų matyti, pavyzdžiui, Prezidentu.
Gali būti, kad V.Grigaravičiaus geras įvaizdis turi įtakos ir pačios policijos įvaizdžiui. Mat visuomenės pasitikėjimas per aštuonerius metus išaugo 10–15 proc. (skirtingų tyrimų kampanijų duomenys šiek tiek skiriasi), o nusikaltimų išaiškinama tik 5 proc. daugiau.
Tiesa, policijos vadovas yra skundęsis, kad institucija per mažai nepriklausoma, jog policijos vadovas neturi teisės savo nuožiūra sudaryti kolektyvo, skirti savo pavaduotojų. Tai daro vidaus reikalų ministras, nors už policijos darbą turi atsakyti generalinis komisaras.
Vis dėlto kodėl taip pasitikima žmogumi, kurio vadovaujamos organizacijos darbas vertinamas tik šiaip sau? Kas lėmė tokį V.Grigaravičiaus populiarumą – darbai ar tam tikros politinės aplinkybės? Gal generalinis komisaras vis dar labai vertinamas už tai, kad, būdamas Alytaus policijos vadovas, sutramdė Alytuje veikusias nusikalstamas grupuotes? Tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų skirti jį visos policijos vadovu. Ar gal dėl to, kad 2002 metais policijai pavyko pažaboti Panevėžio „tulpinius” ir atskleisti keletą sunkių žmogžudysčių? 2002 metais V.Grigaravičius „Kas yra kas Lietuvoje?” buvo išrinktas Metų žmogumi teisėtvarkos srityje.
Posovietinei visuomenei būdingas polinkis perdėti asmens reikšmę politikoje ar kitoje veikloje, teigia politologas Mindaugas Jurkynas. Tuo tarpu taisyklių rinkiniu, kurį įprasmina institucija, žmonės nėra linkę pasitikėti. Todėl ir Lietuvoje žmonės institucijas ir asmenybes sieja menkai. M.Jurkyno teigimu, bene nepopuliariausios institucijos yra Seimas ir partijos, vis dėlto yra populiarių Seimo narių, kuriais pasitikima. Menkai siejama ir policija kaip institucija ir jos vadovas. Pasitikėjimas institucijomis smuko, nes gerovės lygis ne itin pakilo, teisingumas taip pat ne toks, kokio norėta. Tuo tarpu asmenybes lengviau identifikuoti – jos sveikina laimėjusius krepšininkus, dalyvauja arimo varžybose ir panašiai. Žmogiškasis veiksnys labai svarbus.
M.Jurkyno teigimu, V.Grigaravičiaus populiarumas išaugo tada, kai jį pabandė atstatydinti Rolandas Paksas ir tokį žingsnį puse lūpų rėmė Algirdas Brazauskas, tačiau užstojo Artūras Paulauskas. Kiek V.Grigaravičius yra A.Paulausko žmogus, politologo teigimu, sunku pasakyti. Būtent tuo metu visų akys nukrypo į skriaudžiamąjį.
Pasak rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai” generalinės direktorės Rasos Ališauskienės, kilus triukšmui dėl V.Grigaravičiaus, jis laikėsi ramiai, tolerantiškai, per daug į skandalą nesivėlė. Todėl visuomenei susidarė įspūdis, kad jis yra nepriklausomas. Žmonės taip pat nusprendė, kad jis – galima auka, o politikų motyvai jiems pasirodė nepagrįsti.
Pašnekovai atkreipia dėmesį į tai, kad V.Grigaravičius padarė neblogų akcijų, pvz., paskelbė savo mobiliojo telefono numerį, kad nukentėjusieji nuo Kauno nusikaltėlių galėtų skambinti tiesiai jam. Galimybė tiesiogiai, aplenkiant biurokratus, bendrauti su generaliniu komisaru, papasakoti savo bėdas, žmonėms, be abejo, turėjo padaryti stiprų įspūdį. Tai tik dar labiau sustiprino kovotojo įvaizdį.
Tuo laiku vienoje televizijos laidoje pasirodė kadrai, kaip V.Grigaravičius ant rankų iš neteisėtos įkalinimo vietos išneša išgelbėtą vaiką. Tokie veiksmai, labai jau primenantys viešųjų ryšių kampaniją, tikriausiai prisidėjo prie visuomenės pasitikėjimo V.Grigaravičiumi ir padėjo jam išlikti policijos vadovo poste. Ir Prezidentūra, ir socialdemokratai pabūgo toliau kariauti su visuomenei atsidavusiu ir jos mylimu policijos vadovu. Atrodo, kad tuo viešųjų ryšių kampanija nesibaigė.
Politologo Lauro Bielinio nuomone, V.Grigaravičiaus populiarumą lėmė jo asmens siejimas su institucijos darbais žiniasklaidoje, pastarosios gebėjimas atitinkamai nušviesti jo veiklą. Kurie būtent darbai suteikė tokį populiarumą? Bėda ta, pasak L.Bielinio, kad konkrečius darbus, kurie sukėlė ažiotažą, sunku įvardyti. Tačiau čia jau ne V.Grigaravičiaus ir ne policijos, o žiniasklaidos bėda – kuriamas daugiau bendras įspūdis, kurį ir įsisąmoniname, bet negalime paaiškinti, kodėl manome būtent taip.
O gal V.Grigaravičių siejame su gerais policijos darbais, nes jis dažniausiai praneša ir komentuoja tik geras žinias, pavyzdžiui, kad JAV sugautas EBSW prezidentas Gintaras Petrikas? Tuo tarpu dėl blogų naujienų turi aiškintis pavaldiniai – dėl per Lietuvą važiavusiame Rusijos tranzitiniame traukinyje sužalotos pasienietės televizijoje prakaitavo Vilniaus policijos vadovas Erikas Kaliačius.
L.Bielinio teigimu, pagal tai, ką šiuo metu matome žiniasklaidoje, galime daryti išvadas, kad tam tikra jos dalis vykdo viešųjų ryšių akcijas V.Grigaravičiaus atžvilgiu. Politologas daro prielaidą, kad tai vyksta ne tiek paties policijos vadovo, kiek politikų ir žiniasklaidos iniciatyva. Mat tiek vieniems, tiek antriems norisi pasinaudoti teigiama visuomenės nuomone apie V.Grigaravičių ir turėti sau iš to naudos. Tačiau L.Bielinis pripažįsta, kad ir pačiam V.Grigaravičiui bei policijos viešųjų ryšių tarnybai žiniasklaidos veiksmai yra naudingi.
Pasak M.Jurkyno, kol nematyti konkrečių veiksmų, kurie bylotų, kad V.Grigaravičius rengiasi politinei karjerai, kalbos apie tai būtų tik spekuliacija. L.Bielinis teigia, kad V.Grigaravičiaus kalbos atskleidžia, kad policijos generalinis komisaras šiuo metu vengia veltis į politiką, nes supranta, kad policijos veikla daro poveikį politikai. Politologas nemano, kad policijos vadovas artimiausiu metu ketintų žengti tokį žingsnį.
Galbūt greitai V.Grigaravičiaus, kaip aktyvaus politiko, ir neišvysime. Bet ateityje visko gali būti. Balandžio viduryje pasigirdo, kad Alytaus liberalcentristai norėtų matyti V.Grigaravičių kandidatu į Prezidentus. Vienas iš jų – Kęstutis Miliauskas – tuomet teigė, kad policijos generalinis komisaras galėtų būti vienas iš rimčiausių kandidatų per pirmalaikius Prezidento rinkimus. Tačiau Liberalų ir centro sąjungos valdyba buvo kitos nuomonės – nusprendė paremti V.Adamkų.
Komentuodamas tokį siūlymą V.Grigaravičius spaudai sakė: „Kiekvienas turi dirbti tokį darbą, kurį geriausiai moka. Aš pats nieko negaliu rinktis, tai turi nuspręsti politinės partijos”. Pirmos tokio pobūdžio kalbos pasigirdo, kai policijos vadovą buvo mėginama pakeisti. „Tuomet sakiau, kad svarstyčiau tokią galimybę, jei netekčiau darbo ir reikėtų ko nors imtis”, – teigė generalinis komisaras. Vadinasi, galimybių eiti į politiką V.Grigaravičius iš principo neatmeta.