Europos Parlamento sąrašo pristatymą galima būtų vadinti oficialia šios partijos rinkimų kampanijos pradžia, nors iš tikrųjų ji prasidėjo daugeliui net nepajutus. Darbo partijos pirmininkas V.Uspaskichas, taip pat ir kai kurie nauji jo įkurtos partijos nariai, jau senokai šmėžuoja laikraščių puslapiuose ir televizijos diskusijų bei gyvenimo būdo laidose.
Per gana trumpą laiką Darbo partija visuomenės nuomonės apklausose smarkiai aplenkė ne tik V.Uspaskichą išauginusią Naująją sąjungą (socialliberalus), bet ir besigiriančius ekonomikos augimu bei stabilumu socialdemokratus.
Politologas Alvidas Lukošaitis teigia, kad apibūdinti Darbo partiją yra gana sudėtinga. „Lyderis neaiškus, kiti žmonės neaiškūs, taigi ir pati partija neaiški. Padorus žmogus į tokią partiją neitų. Jau vien programa kokia...”, – teigia A.Lukošaitis.
Politikos mokslų specialistai atkreipia dėmesį, kad V.Uspaskicho ir Darbo partijos apeliacija į nepolitiškumą, esą partijoje nėra nė vieno politiko, tik rimti specialistai, rodo, kad jie manipuliuoja visuomenės nuomone arba jiems trūksta išprusimo.
Daugelio specialistų manymu, šią partiją galima lyginti su kažkada itin populiaria, bet populizmo nevengusia Naująja sąjunga, Liberalų demokratų partija. Vis dėlto politologė Irmina Matonytė teigia atkreipianti dėmesį į kai kurias skirtybes.
„Pagal kūrimosi scenarijų šios partijos yra panašios, tačiau pagal išpildymą ji yra kiek kitokia. Darbo partija, mano manymu, nėra vien tik vieno lyderio politinė jėga. Nors ji yra aiškiai siejama su V.Uspaskichu, partijoje yra ir kitų žmonių. Ši partija, kurdama skyrius ir plėsdamasi Lietuvoje, sumaniai taiko vadybos principus”, – teigia I.Matonytė.
Anot I.Matonytės, V.Uspaskichas – odiozinė, keista figūra. „Jis valdo auditoriją, apie jo labdaringą veiklą kalbama, jis kuria darbo vietas. Kita vertus, jo iškilimas vis dėlto reiškia tam tikrus neištirtus, neapčiuoptus ir greičiausiai neigiamus pokyčius posovietinės visuomenės pasaulėžiūroje”, – teigia specialistė.
Geriausiai, jos manymu, tai apibūdintų vieno Norvegijos mokslininko pastaba, kad ką tik nacionalinį išsivadavimą patyrusioje šalyje lyderiu galėjo tapti ne lietuvių kilmės asmuo. „Tai itin keista politinės kultūros požiūru”, – teigė I.Matonytė.
Tai, kad V.Uspaskichas apskritai atėjo į politiką kartu su Naująja sąjunga (socialliberalais), teigia politologas A.Krupavičius, nustebino daugelį – solidūs verslininkai paprastai į politiką nesuka. „Tarp daugybės spekuliacijų šiuo klausimu yra ir tokia, kad V.Uspaskichas turėjo problemų su teisėsauga. Kai atėjo į politiką, tam tikra prasme šių sunkumų jam pavyko išvengti ar nuo jų pabėgti”, – svarsto A.Krupavičius.
Kaip ir kitiems netikėtai politikoje atsiradusiems politikams, pavyzdžiui, R.Paksui, V.Uspaskichui, matyt, patiko tos privilegijos ir galimybės, kurios suteikiamos esant viešoje erdvėje. „Esi matomas, tave kviečia, gali daryti įtaką. Manau, kad V.Uspaskichą ir Darbo partiją į valdžią stumia būtent noras būti įtakingiems. Kaip ir visus kitus politikus, kaip ir visas kitas partijas”, – teigia A.Krupavičius.
„Mano manymu, truputį perdėtas yra teiginys, kad V.Uspaskichui ir Darbo partijai valdžios reikia, kad prieitų prie ES struktūrinių fondų. Bet juk ES pinigai gaunami ne taip, kaip mes įpratę manyti – jie skirstomi pagal labai griežtas taisykles. Ir daugelis verslininkų neturi iliuzijų pinigų gauti tik valdžios padedami...”, – teigia A.Krupavičius.
Anot KTU profesoriaus, V.Uspaskichas turi minčių radikaliai reformuoti institucinę sąrangą, keisti rinkimų tvarką. „Galima spėlioti, kokių minčių jis turi siūlydamas šias reformas. Specialistai beveik vieningai sutaria, kad jos pablogintų kai kurių visuomenės sluoksnių atstovavimą. Bet gal tiesiog V.Uspaskichas klysta, kaip kažkada klydo konservatoriai, socialdemokaratai ar liberalai”, – teigia A.Krupavičius.
Tačiau profesoriui daug svarbiau tai, kad į valdžią pretenduojančios partijos programoje iš esmės nieko nekalbama apie Lietuvos politiką NATO atžvilgiu. Tai, jo manymu, yra vienas iš strateginių Lietuvos interesų. „Be to, nėra ir aiškios strategijos ES atžvilgiu, ką mes siūlysime politiniais klausimais ir pan.”, – mano profesorius.
„Įdomu bus stebėti padėtį po rinkimų, kai bus kuriama valdančioji koalicija. Ar išdrįs kuri nors partija nesudaryti su Darbo partija koalicijos, sunku atsakyti. Gal ir gali atsirasti kuri viena principingesnė, tačiau dabar toks variantas man dar kelia abejonių”, – svarsto A.Lukošaitis.
Kiek daugiau jis teigė besitikintis iš Tėvynės sąjungos ir liberalcentristų. Tačiau kartu su Tėvynės sąjunga Darbo partija remia tą patį kandidatą. Ir partijos lyderių nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. „V.Šustauską ir jo partiją ignoruoti nebuvo sunku, nes jų populiarumas niekada nebuvo toks, kokį dabar yra pasiekęs V.Uspaskichas”, – mano politologas Alvidas Lukošaitis.
„Darbo partijos narių yda ta, kad jie visiški populistai ir žarsto nepamatuotus bei visai nepagrįstus pažadus”, – teigia profesorius A.Krupavičius.
Tačiau jis priduria, kad Lietuvoje dar nei viena partija nelaimėjo be populizmo, taigi tai ne vien V.Uspaskicho bėda. „Konservatorių šūkis grąžinti indėlius buvo itin populistinis, dabar tai matome ir patyrėme savo kailiu. O ar galėtumėte priminti, ką žadėjo 2000 m. socialdemokratai? Tą patį, ką dabar Darbo partija – stabilumą, pensijų augimą ir daugiau darbo vietų. Ir skirtumas tik tas, kad V.Uspakichas dabar žarsto itin daug pažadų. Nors vėlgi, palyginti su R.Paksu per Prezidento rinkimų kampaniją, jis yra nuosaikus”, – mano profesorius.
„Partijos turi suformuluoti labai aiškias alternatyvas tam, ką teigia Darbo partija ir V.Uspaskichas. Jų kritika turi būti motyvuota ir aiški. Tuo tarpu dabar kritika yra padrika, sakoma, kad V.Uspaskichas yra populistas, todėl blogas. Darbo partija tuo sumaniai naudojasi”, – teigia KTU Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius.