Kitoje pusėje atsidūrė vos keli marginalūs seimūnai – dr. J. Veselka, prof. habil. dr. R. Pavilionis ir dar keli tyliau savo nuomonę reiškę. Prie jų prišokamai prisijungdavo vienas kitas nepolitikas, bet apskritai karo priešininkų stovykla atrodė apgailėtinai.
Ir nors ta pusė tuzino "pacifistais" pakrikštytų bendrapiliečių visaip reiškė savo nepasitenkinimą valdžios pozicija pritariančia invazijai, didesnio palaikymo iš visuomenės pusės taip ir nesulaukė: kai pasaulio didmiesčiuose šimtatūkstantinės minios išėjo į gatves savo vyriausybių reikalaudamos nepradėti ir neprisidėti prie invazijos, Lietuvoje neįvyko nė vienas reikšmingesnis karo priešininkų renginys.
Tokį visuomenės pasyvumą valdžia suprato savaip – piliečiai nieko prieš, tiek kad pati invazija įvyktų, tiek kad joje dalyvautų ir Lietuva – todėl nė nemėgino kaip nors išsiaiškinti gyventojų nuomonės šiuo klausimu, ir paprasčiausiai priėmė reikiamus sprendimus, kurių esmė buvo – "mes už karą ir už mus kare".
Tuometinis Respublikos prezidentas 2003 kovo 20 d. savo dekretu teikė seimui svarstyti ir priimti nutarimą dėl Lietuvos prisijungimo prie JAV vadovaujamos koalicijos. Nepraėjus nė savaitei seimo nutarimu Lietuva prisijungė prie gan pompastiškai ir euforiškai pradėtos misijos, į kurią pasiuntė virš šimto savo kariškių.
Invazijos priešininkai triuškinamai pralaimėjo ir "mainstream" politikų bei "politikos apžvalgininkų" buvo prikalti prie gėdos stulpo ir jų kandžiais liežuviais nuplakti.
Nors okupacinėms pajėgoms Irake greitai pradėjo nesisekti – tvarkos įvedimas strigo, o koalicijos aukų skaičius tolydžio augo, Lietuvos kariuomenės ir KAM atstovams tvirtinant, kad Lietuvos kariams Irake niekas negresia, ir kad jie kuo saugiausi, siekiančių peržiūrėti šį Lietuvos tarptautinį įsipareigojimą praktiškai nesigirdėjo. Tiesa, pagrindinius karo priešininkus paskutinį pusmetį buvo įtraukęs "prezidento suktukas".
Ir va, praėjus metams po invazijos pradžios, reikalai Irake dar labiau komplikavosi – tvarka krašte vis dar neatstatyta, kaip rodo apklausos ir įvykiai šalies viduje – pasitikėjimas okupantais galutinai prarastas, o kovos tarp okupacinių pajėgų ir partizanų/ sukilėlių net paaštrėjo.
Maža to, naujoji Ispanijos vyriausybė, kuriai vadovauja užkietėjęs invazijos priešininkas, ištęsėjo savo žodį prieš okupaciją nusiteikusiai Ispanijos piliečių daugumai – iš okupacinių pajėgų sudėties atšaukiami šios šalies kariai. Ispanija jau pasekė dar kelios valstybės; kai kurios iškėlė papildomas sąlygas, kad jų kariai liktų okupuotame krašte.
Šių įvykių šviesoje ir Lietuvoje į viešąją erdvę vėl prasiveržė abejonių dėl Lietuvos dalyvavimo misijoje tęsimo prasmingumo. Tik šį kartą tradicinius invazijos ir okupacijos priešininkus, galima sakyti, jos ideologinius priešininkus, savaip palaikė keletas "mainstream" politikos atstovų.
Garsiausiai čia pasigirdo dr. A. Griciaus ir prof. K. Glavecko balsai. Abu politikai išsiginė jiems primetamo kaltinimo, jog siekia Lietuvos karių išvedimo iš Irako, ir teigė, kad veikiau siūlo visuomenei padiskutuoti, kiek prasminga yra dabartinė Lietuvos politika šiuo pasaulinės svarbos klausimu.
Galima įtarti, kad šių kelių liberalcentristų, opozicijoje esančios ir, panašu, realių šansų sugrįžti į valdžią neturinčios partijos atstovų "išsišokimas" tėra "dirvos testavimas" įvairių artėjančių rinkimų kampanijoms. Tai galėtų būti tiesa, bet tai būtų ciniška. Todėl aš linkęs likti prie tikėjimo, kad seimūnų siūlyme yra bent kruopelė nuoširdumo (ir pilietiškumo).
Tačiau tuomet ir toks nekaltas, arba net sveikintinas, kad ir labai pavėluotas, žingsnis, būtinas pilietine save vadinančiai visuomenei, susilaukė neigiamos valdžios reakcijos – visi aukščiausi valstybės pareigūnai, tiek rinkti, tiek paskirti, unisonu paskelbė, kad Lietuva tikrai nežada iš naujo įvertinti savo dalyvavimo misijoje Irake.
Ir visai, esą, nereikia jokių siūlomų visuomenės apklausų ar diskusijų šiuo klausimu. Ministras pirmininkas seime atsakinėdamas į parlamentarų klausimus, pasamprotavo, kad vyriausybėje dėl visa ko būtų galima dar sykį apsitart, bet ir tam esą nėra reikalo.
Tokia valdžios nuostata suponuoja du galimus vertinimus – arba valdžia tvirtai žino, kad rinkėjai supranta ir pateisina tiek apskritai Irako okupaciją, tiek konkrečiai Lietuvos dalyvavimą joje (bet iš kur, jei piliečių nuomonės iki šiol niekada nebuvo klausta, ir tik 2004 gegužės 10 d. DELFI paskelbė jo užsakymu atliktos apklausos rezultatus? – bet apie juos vėliau), arba ji, valdžia, nenori suteikti galimybės piliečiams išreikšti savo nuomonės, baimindamasi, kad ta nuomonė bus neigiama ir nepalanki dabartinės vyriausybės politikai.
Tokiu atveju, Lietuvos karių išvedimo klausimas galėtų virsti rinkiminiu koziriu artėjančiuose seimo rinkimuose. Ispanijos scenarijus, aišku, nepasikartos – dabartinis ministras pirmininkas Zapatero, būdamas opozicijoje, dar gerokai prieš karo pradžią ragino Aznarą atsižvelgti į piliečių nuotaikas ir neprisidėti prie invazijos. Lietuvoje tokio zapateros neturime, todėl pasiskelbimas okupacijos priešininku greičiausiai būtų sutiktas kaip išverstaskūriškumas.
Nebent tą savo nepasitenkinimą reikštų "tradiciniai" elementai. O jie taip ir padarė – keturi seimūnai praėjusią savaitę seime užregistravo įstatymo projektą dėl skubaus Lietuvos karių išvedimo iš Irako. Bet apie tai kitą kartą ir detaliai.