Turėjęs būti vienas šventinis koncertas Katedros aikštėje, tačiau televizijoms nepavykę susitarti. O kada jos susitarė ir išvis ar gali susitarti? Galbūt tik Paksui mušti. Čia – juk pramogos, pramogų verslas, ir „valstybiniai“ reikalai toli. Todėl švęsti stojimą į Europos Sąjungą nacionalinė (LTV) ir komercinės televizijos panoro atskirai.
Vilniečiai ir sostinės svečiai, kuriems buvo svarbiau tik pasivaikščioti, padūkti ir nelabai rūpėjo, kas vyksta scenoje ir girdėti pro garsiakalbius, laimėjo. Per du koncertus ir dvi aikštes jiems buvo daugiau vietos. (Poelgis barbariškas, tačiau simboliškas: sviestas alaus butelys pataikė į švietimo ministro galvą.)
Sunkiau buvo tiems, kurie šia istorine proga įžymiausiose Vilniaus aikštėse (senojoje ir naujojoje) tikėjosi išgirsti lietuvių nacionalinę kultūrą atspindinčius renginius. Teko nusivilti. Išvada būtų tokia: arba sovietmečiu išlikusi ir ugdyta nacionalinė kultūra dabar patiria stagnaciją ir ėmė nykti, arba ne tie vairininkai stojo prie renginių organizavimo pulto.
Jeigu jau likimas lėmė Vilniuje būti dviems įstojimo į Europos Sąjungą renginiams, tai vienas iš jų (Katedros aikštėje) galėjo būti tautinis folklorinis, o kitas (Europos aikštėje) tautinis estradinis. Abu renginiai buvo estradinės pakraipos, tačiau praskydę, be rimtesnės kūrinių ir atlikėjų atrankos.
Katedros aikštės dainininkų „muzikinė kelionė po Europos šalis“ buvo banali ir nealsavo kokiu nors originalumu. (Išsiskyrė gal tik V. Kernagis ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, parengę „The Beatles“ dainą „Yellow Submarine“.)
Labiausiai nustebino koncerto pradžioje nuskambėjusios latvių kompozitoriaus B. Rezniko dainos „Bunda jau Baltija“ atlikimas. Nejau ir šį tūkstantmetį panašaus pobūdžio dainas, patrupinę atskiromis frazėmis, dainuosime ir... bliausime skirtingais balseliais ir skirtinga artikuliacija nelyginant gyvūnėliai S. Stanevičiaus pasakėčioje.
Komercinių televizijų renginys Europos aikštėje šalia Konstitucijos prospekto aukštuminių pastatų žadėjo būti įvairesnis ir estradiškesnis. Dainos, šokiai, bufonada... R. Kazlas, ištaręs sentenciją „Ar patekę į NATO, pataikysime į natą“, labiau kliudė savuosius. Pamenate, buvo laikai, kai užkimusiam artistui kolegos patardavo: nedainuok, nekalbėk, nueik pas daktarą Sodeiką. Nes ką nors veikti scenoje patologiškai užkimusiu balsu – tiesiog būtų neetiška.
R. Kurienė visą koncertą vedė neiškalbėdama, užkimusiu balsu, ir nieko. Mat lietuviškieji pramogų verslo atstovai sukūrė dar vieną precedentą: nesveikomis balso stygomis galima ne tik dainuoti, bet ir vesti koncertus.
Europos aikštėje buvo ir kitų nesklandumų. Nelaiku paleista Lino ir Simonos dainos fonograma. Teko ją sustabdyti ir paleisti vėliau. Bet labiausiai šiam koncertui trūko tikro muzikanto rankos.
Kai scenon įžengė architektas A. Kaušpėdas ir šoumenas M. Mikutavičius ir kaip kaimo bernai užtraukė vieną iš žymiausių „Queen“ dainų „Radio Ga Ga“, prie architekto A. Ambraso projektuoto 33 aukštų dangoraižio stovintiems buvo nejauku. Lietuvio architekto kūrinys neseniai pateko į tarptautinio aukštuminių pastatų konkurso penkioliktuką. O ką daro mūsų roko muzikantai? Matyti, kad šioje kūrybos zonoje esame tik reklamos trokštantys mėgėjai.
Buvo ir išimčių, nes buvo trečiasis koncertas įstojimo į Europos Sąjungą proga Klaipėdoje. Taigi geriausiai šventinį užsienio roko kūrinį atliko R. Ščiogalevaitė ir grupė „Studija“. Tai buvo daina iš T. Terner repertuaro „You're Simply The Best“.
Kitas straipsnio pabaigos vertas pastebėjimas yra tai, kad Vilnių pagaliau paėmė R. Cicinas. Jo pasirodymas Europos aikštėje buvo sutiktas ovacijomis.