Hina Matsuri arba lietuviškai ― Lėlių šventė švenčiama Japonijoje kasmet trečio mėnesio trečią dieną. Tai mergaičių šventė, švenčiama šeimose, kuriose auga dukros.
Hina ― medinė lėlė, papuošta kimono. Kiekviena japonų mergaitė turi tokių lėlių rinkinį. Jį gauna dovanų vos gimusi. Šventės metu lėlės išdėstomos savitame altorėlyje septyniomis pakopomis. Tai tarsi malda už dukterų laimę. Šventės metu susirenka visa šeima, draugai. Visi vaišinasi arbata, saldainiais. Hina lėlės gali būti lankstomos ir iš popieriaus.
Japonijoje savo šventę turi ne tik mergaitės, bet ir berniukai. Berniukų diena švenčiama penkto mėnesio penktą dieną.
Pagal legendą, egzistavo tradicija gimus mergaitei lange pastatyti lėlę. Vėliau ši tradicija išnyko, bet atsirado lėlių festivalis, kuris vyksta trečio mėnesio trečią dieną, kai švenčiama mergaičių diena. Daugybe nuostabiai aprengtų lėlių ir lėlyčių išpuošiami medžiai ir namai, kuriuose gyvena šeimos turinčios mergaičių. Per šią šventę geriamas saldus ryžių vynas vadinamas širozake.
Kovo 3-ioji Japonijoje vadinama Hina-no-Sekku arba Hina-Matsuri (Lėlių šventė), arba dar Momo-no-Sekku (Persikų žiedų šventė). Tai buvo svarbi metų laikų šventė senovės Kinijoje. Japonai perėmė šią šventę. Seniau tą dieną žmonės darydavo lėles iš popieriaus. Buvo manoma, kad visokios blogybės pereina į lėles, todėl jos paskui buvo nešamos ir įmetamos į upę ar jūrą, taigi, vykdomas ritualinis apsiplovimas, apsivalymas.
Dabartinį pavidalą šventė įgijo Edo periodo metu (17-19 a.). Tuomet buvo pradėtos gaminti gražios lėlės, vaizduojančios imperatorių ir imperatorienę, bei jų dvarą. Lėlės dažniausiai rengiamos Heiano epochos stiliaus drabužiais. Tokie lėlių rinkiniai daromi specialiai šiai šventei ir yra šeimos brangenybė, perduodama iš kartos į kartą.
Šiais laikais šeimos, kuriose auga dukterys, švenčia šią šventę, linkėdamos joms laimės ateityje. Dar vasario pabaigoje kambaryje išstatomos ir puošiamos lėlės bei pamerkiamos persikų šakos. Šventės dieną vaišinamasi specialiais valgiais ir gėrimais.
Šikoku saloje, į rytus nuo Higashikagawa miesto, yra Hiketa miestas, dar vadinamas lėlių miestu. Jame gyvena 36 000 gyventojų. 2011 m. Lėlių festivalio komisija ir miesto Rotušė organizuoja 9-ąjį lėlių festivalį nuo vasario 27 d. iki kovo 3 d. Apie 100 namų demonstruoja tradicines japonų lėles savo languose. Siaurose gatvelėse vietiniai gyventojai ir miesto svečiai kartu džiaugiais nuostabiomis lėlėmis. Keliasdešimt tūkstančių lankytojų miesto gyventojai pasitinka nuoširdžiai ir džiugiai, išleidę tam daugybę pinigų, nes lėlės kainuoja vidutiniškai po 1 000 000 jenų. Miesto gyventojai labai didžiuojasi konkursu, jo idėja ir dvasia.
Šiemet parduotuvių vitrinose, namų languose, galerijose etc., demonstruojami originalūs papuošimai pagal Hiketa stilių, t. y. 7 pakopų lėlių ekspozicijos (altorėliai). Čia galima pamatyti netradiciškai papuoštą lėlę plaukiojančią akvariume su žuvytėmis, pagal Hina tradicijas vaikų pagamintas lėles. Hina reiškia lėlė ir viščiukas.
Taip pat vyksta vaikų Kabuki teatro spektakliai, vaikų Hina lėlių paradas, japoniškų saldumynų mugė, įvairūs tradiciniai spektakliai, o vakarais vilioja gražiai apšviestos gatvės.
Šį rudenį prie minėtų tradicijų prisidės Pasaulinė lėlių paroda. Tada bus pirmą kartą demonstruojama apie 300 tautiniais drabužiais aprengtų lėlių iš 21 šalies. Kartu bus įrengti stendai apie tų šalių istoriją, ryšius su Japonija, lėlių gamintojus. Stenduose bus šalių žemėlapiai, atvirutės, knygos apie lėles ir tautinius drabužius, japonams egzotiški saldumynai, skambės tų šalių muzika. Planuojama per 5 metus pademonstruoti apie 1 500 lėlių iš 100 šalių. Šią idėją organizatoriams pasiūlė ir padėjo įgyvendinti nenuilstantis esperantininkas Etsuo Miyoshi. Pasitelkęs savo asmeninius ryšius ir pažintis jis užsakė 40-90 cm aukščio lėles, kurios buvo specialiai giminamos šiam festivaliui ir siunčiamos į Japoniją registruotais siutiniais paštu.
2010 m. lapkričio mėn. Hiketoje visą savaitę istoriniame name vyko bandomoji užsienio šalių lėlių paroda. Ją aplankė maždaug 1 500 žmonių. Pozityvi lankytojų reakcija ir žiniasklaidos priemonėmis pasklidusi informacija drąsinančiai nuteikia šių metų rudens parodos organizatorius. Tikimasi, kad šį festivalį aplankys apie 100 000 žmonių ir daugybė žurnalistų, kurie parengs reportažus laikraščiams ir televizijai įvairiose šalyse. Prie įėjimo planuojama eksponuoti didžiulį žemėlapį, kuriame matysis iš kurių šalių lėlės jau atkeliavo, puikuosis lėlių meistrų nuotraukos.
Šioje parodoje Lietuvai atstovauja tautodailininkė iš Kauno Liucija Kudžmienė. Jos autorinės unikalios rankų darbo lėlės parodo Lietuvos regionų išskirtinumą ir autentiškumą, Lietuvos kaime naudotų technologijų savitumą. Tautinius drabužius tautodailininkė kuria pagal autentiškus lietuvių liadies kostiumų fragmentus. Jos lėlių tautiniai drabužiai atitinka visus šiam žanrui keliamus reikalavimus. Jokių improvizacijų, tik autentiškumas. Menininkė pasiuva ir lėlės kūną, prikemša jį, išsiuvinėja veidą. Vėliau siuva drabužius ir aprengia jais lėlę.
Liucija Kudžmienė gimė 1939 m. pietų Lietuvoje, Dzūkijoje. 1973 m baigė S. Žuko dailės technikumą ir įgijo drabužių dizainerio profesiją. Daug metų dirbo meno dirbinių įmonėje „Žilvitis“, Kauno Dailės kombinate, kur siuvo ir siuvinėjo tautinius drabužius. Nuo 1985 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyriaus narė. Laisvalaikiu visą gyvenimą kūrė tautinius drabužius ir žaislus iš lino, taip pat ir lėles, kurias rengdavo tautiniais drabužiais.
Liucijos Kudžmienės kūriniai buvo eksponuoti parodose Lietuvoje ir užsienyje: 1980 m Maskvoje lino suknelės Liaudies pasiekimų parodoje; 1987 m Taline festivalyje „Mada 1987“; 1988 m. Bialistoke lininių drabužių ir papuošalų parodoje; 1990 m. Kaune madų festivalyje „Baltas lino gyvenimas I“ demonstruoti lininiai drabužiai; 2004 m. Tytuvėnuose tarptautiniame festivalyje „Linas 2004“ demonstruoti modeliai iš festivalio „Baltas lino gyvenimas II“ kolekcijos; 1988 m. Panevežio šventėje „Audėjų dienos“ ji tituluota geriausia siuvinėtoja.
Liucija Kudžmienė surengė 8 personalines parodas: meno dirbinių galerijoje „Saulutė“ Kaune (2), Kauno istorijos muziejuje (1), Kauno archyvo galerijoje (1), Birštono kraštotyros muziejuje (2), Molėtų kraštotyros muziejuje (1), Lenkijoje (1); dalyvauja respublikinėse parodose per Dainų šventes. Čia jos lėles perka iš viso pasaulio į šias šventes suvažiavę lietuviai, kitų šalių turistai. Nesuklysime pasakę, kad Liucijos Kudžmienės lėlės gyvena visuose kontinentuose. Meistrė domisi ir įvairiomis naujomis technikomis, jas išbando. Per pastaruosius 15 metų ji kuria ne tik lėles ir jų drabužius, taip pat siuva skiautinius, dalyvavo 37 parodose demonstruodama savo siuvinetus paveikslus ir skiautinius. 2003 m. dalyvavo bendroje Lietuvos-Vokietijos parodoje "Linas & Co" Vilniaus rotušėje. Vėliau ši paroda vyko Vokietijoje.
Kaip gimsta lėlės?
Pirmiausia gaminamas kūnas. Jau pasiūta kūno „oda“ prikemšama. Tada siuvinėjamas veidas, formuojama galva ir prisiuvami plaukai. Galiausiai ji prisiuvama prie kūno. Tada siuvami lėlės drabužiai, pagal knygos „Lietuvių liaudies drabužiai“ rekomendacijas. Atsižvelgiama į regionų specifiką. Naudojami pirkti, austi ar pačios išsiausti audiniai. Pagal tuos pačius reikalavimus kuriami ir vasariniai lininiai darbužiai žmonėms ir lėlėms.
„Žinodama, kad mano lėlės vyksta į įvairias šalis aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuos, nes kurdama lėles vilkinčias tautinius drabužius garsinu savo šalį ir nors taip prisidedu prie pozytivaus Lietuvos vardo kūrimo, jo propagavimo pasaulyje“ ― sakė Liucija Kudžmienė, siųsdama savo lėles į Japoniją.
Informaciją apie festivalį pateikė Etsuo Miyoshi