Margaret Hilda Roberts gimė 1925 m. spalio 13 d. Grantham, Lincolnshire, Anglijoje. Kadangi jos tėvas buvo aistringas vietos politikos veikėjas, Margaret būdama dar visai jauna nusprendė tapti parlamento nare. Ji mokėsi Somerville koledže ir Oksfordo universitete, kuriame tapo pirmąja moterimi – Oksfordo universiteto Konservatorių asociacijos prezidente.
1950 m. Oksfordo universitete ji gavo magistro laipsnį ir trumpai dirbo mokslininke chemike. 1950 m. Margaret nesėkmingai kandidatavo parlamento rinkimuose, nors savo apygardoje padidino balsų už Konservatorių partiją skaičių iki 50 procentų. Kitais metais ji ištekėjo už Denis Thatcher, dažų kompanijos direktoriaus. Po vedybų pradėjo studijuoti teisę ir specializavosi mokesčių teisės srityje.
Tampa partijos lydere
Iš antro karto 1959 m. Thatcher laimi mandatą parlamente. Turėdama analitinį protą, gebėdama aiškiai reikšti mintis ir būdama ambicinga, ji greitai tapo žinoma tarp kitų politikų. Dėl savo debatų įgūdžių jos kolegos konservatoriai dažnai kviesdavo ją komentuoti Leiboristų partijos, oponuojančios partijos, politiką.
Margaret dirbo parlamento sekretore Pensijų ir nacionalinio draudimo ministerijai nuo 1961 m. iki 1964 m., tuomet valstybės sekretore švietimui ir mokslui vadovaujant ministrui pirmininkui Edmund Heath nuo 1970 m. iki 1974 m. Tačiau Thatcher politinė karjera ne visuomet buvo vertinama palankiai.
Pavyzdžiui, 1972 m., kuomet ji buvo Švietimo ministre, laikraštyje Sun ji buvo pavadinta “pačia nepopuliariausia moterimi Britanijoje.” Tačiau ji toliau kilo pareigose ir kuomet Konservatorių partija pralaimėjo antrus rinkimus iš eilės 1974 m., Thatcher pakeitė Heath kaip partijos pirmininkė.
Žinoma kaip “Geležinė ledi”
Kuomet konservatoriai laimėjo lemtingą pergalę 1979 m. rinkimuose, Thatcher tapo ministre pirmininke. Užėmusi šias pareigas ji buvo šalininkė priemonių, kurios ribotų vyriausybės kontrolę, suteiktų individams didesnę laisvę nuo valstybės, nutrauktų valstybės kišimąsi į ekonomiką ir sumažintų viešąsias išlaidas. Nors jos konservatyvi filosofija sulaukė pritarimo, per pirmąsias dvi jos darbo kadencijas bedarbystė išaugo beveik trigubai, padidėjo neturtingų žmonių skaičius, o jos pastangas pažaboti infliaciją lydėjo bankrotai.
Thatcher tapo žinoma kaip “Geležinė ledi” dėl griežtos savo kabineto ir šalies ekonominės politikos kontrolės. Išplėsdama savo griežtą požiūrį ir į užsienio politikos sritį ji padėjo Zimbabvei (buvusiai Rodezijai) 1980 m. paskelbti nepriklausomybę, o po dviejų metų stebėjo, kaip britai perima Folklandų salas iš Argentinos. Ši pergalė lėmė ir triuškinančią pergalę 1983 m. rinkimuose.
Savo trečiosios kadencijos metu Thatcher toliau tęsė taip vadinamą “Thatcher revoliuciją”, sugrąžindama švietimą, sveikatos priežiūrą ir aprūpinimą būstu į privataus sektoriaus kontrolę. Ji taip pat rėmė kampaniją, kurios metu buvo pasisakoma už Šiaurės Airijos išlaikymą Jungtinės Karalystės sudėtyje, nors ši pozicija galėjo būti ir lemiama: 1984 m. teroristai sprogdintojai pasikėsino nužudyti Thatcher ir keletą jos administracijos narių Braitone.
Bombos sprogdinimas buvo tariamai Airių respublikonų armijos, nacionalistinės organizacijos, siekiančios suvienyti Šiaurės Airiją su Airijos Respublika, narių darbas. 1990 m., kuomet skilimas Konservatorių partijoje kainavo Thatcher politinę paramą, ji atsistatydino iš pareigų. Tačiau savo kaip ministrės pirmininkės kadencijos metu ji atnešė ilgai lauktus pokyčius į britų vyriausybę ir visuomenę.
Atsistatydinusi iš ministrės pirmininkės pareigų, Thatcher greitai suprato, kad jai nepatinka sėdėti galinėje Bendruomenių Rūmų eilėje: “Aš buvau įpratusi priimti sprendimus ir man prireikė laiko suprasti, kad aš nepriimu sprendimų. Aš galėjau juos įtakoti, tačiau negalėjau jų priimti. Taigi aš nebenorėjau tęsti savo darbo Bendruomenių Rūmuose.
Tai būtų buvę paprasta daryti ir tuomet žmonės sakė: “Ką gi, tu privalai pasilikti, nes gali sugrįžti.” Aš atsakiau: “Ne, taip gyvenimas nevyksta. Aš čia buvau vienuolika su puse metų. Kažkada aš turėjau išeiti. Aš manau, kad ministrui pirmininkui bus paprasčiau, jeigu aš nebūsiu Bendruomenių Rūmuose ir neketinsiu grįžti. Taigi aš priimsiu sprendimą dirbti Lordų Rūmuose. Ten viskas žymiai ramiau, ten nesulauksi greito sąmojo, greito blyksnio ir abipusių nuolaidų debatuose, kas yra dažna Bendruomenių Rūmjuose” (iš Booknotes interviu su Brian Lamb).
1990 m. Anglijos Karalienė Elžbieta II apdovanojo Thatcher Nuopelnų ordinu. 1992 m. ji buvo perkelta į Lordų rūmus ir tapo baroniene Thatcher, o 1995 m. tapo Kilniausio Garter ordino nare. Atsistatydinusi iš ministrės pirmininkės pareigų ji 1993 m. parašė prisiminimų knygą The Downing Street Years (Downing gatvės menai), išleido rinktinių kalbų rinkinį ir citatų rinkinį.
