Kuriamos legendos ir menai
Sakoma, jog jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį į ją. Vadovaujantis šiuo posakiu lyg ir turėtume pasidžiaugti, jog griūvantys pastatai tapo ne vieno menininko, architekto įkvėpimo šaltiniu, naujoviškų legendų, šiuolaikinės liaudies kūrybos objektu.
Naršydama internete radau galybę nuotraukų iš apgriuvusių pastatų Vilniuje. Suskilusios plytos, aplūžę baldai, suplyšęs fotelis - nors grožio ir estetikos tokiuose vaizduose nedaug, tačiau nuotraukose atsispindi būties realumas ir laikinumas.
Realybė - daug liūdnesnė
Na, šiuolaikinio folkloro ir menininkų kūryba yra viena, sakyčiau, ne tokia jau ir bloga šio reikalo pusė. Tačiau pažvelkime į apgriuvusius pastatus kitu, daugiau pragmatišku žvilgsniu. Visų pirma, jie darko bendrą miesto vaizdą. Be to, tokiuose pastatuose mėgsta lankytis benamiai, kurie kūrena ten laužus ir kelia grėsmę aplinkinių namų gyventojams. Be to, šio socialinio sluoksnio žmonės ypatingu tvarkingumu nepasižymi, tad savo buvimą paženklina kalnais šiukšlių ir nosį riečiančiu kvapu.
Apleistuose pastatuose kartais užuovėjos ieško ir neformalus jaunimas, kuris ten rengia alternatyvios muzikos ir kitokius renginius. Irstančios tokių pastatų konstrukcijos kelia grėsmę ne tik jų sveikatai ir gyvybei. Tikriausiai visi prisimename neseniai nuskambėjusį atvejį (tiesa, tai įvyko ne Vilniuje), kai apgriuvusiame pastate nuo audros slėpėsi jauni čekų turistai. Griūvantis pastatas vos netapo jų kapu, vienam jaunuoliui nuo patirtų rimtų sužalojimų kova su gyvenimu baigėsi pralaimėjimu. Ar turime sulaukti dar vienos panašios istorijos ir šįkart Vilniuje?
Savininkams - griežtesnė atsakomybė
Didžiausia problema yra ta, kad nemažai Vilniaus Senamiestyje ar kitose patraukliose sostinės vietose stovinčių griūvančių pastatų savininkai yra privatūs asmenys. Dėl lėšų stokos ar dėl kitų, tik jiems patiems žinomų priežasčių jie neskuba imtis veiksmų situacijai ištaisyti. Manau, kad sostinės savivaldybė turėtų rengti susitikimus su tokių pastatų savininkai, kad išsiaiškintų jų planus. Be to, netvarkantiems griūvančių namų žmonėms turėtų būti pakeltas nekilnojamojo turto mokestis ir skiriamos gerokai solidesnės baudos. Maksimalus nekilnojamojo turto mokestis šiuo metu siekia 1 proc. statinio vertės. Sostinės valdžia turėtų įtakoti Aplinkos ministeriją, kad ši parengtų teisės aktus, įgalinančius padidinti šį mokestį keliais procentiniais punktais. Kitos išeities, manau, šiuo atveju rasti nepavyks.
Tačiau nemažos dalies pastatų vaiduoklių savininkė yra ir Vilniaus savivaldybė. Ir man labai keista, kad šios problemos, bent iš dalies, ji nepajėgė išspręsti net ekonominio pakilimo metais, kuomet klestėjo statybų verslas ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Visi griūvantys ir mieto vaizdą darkantys pastatai, mano manymu, turi būti perleisti į privataus verslo rankas. Tam galėtų būti surengtos varžytinės su protinga pradine kaina. Tada ir miesto biudžetas kažkiek pasipildytų, ir pastatų vaiduoklių skaičius sostinėje sumažėtų.
Apgriuvusius pastatus - reklamai
Tačiau pati patraukliausia ir greičiausiai įgyvendinama idėja, manau, būtų apgriuvusių pastatų sienas panaudoti reklamai. Tai būtų galima padaryti ir su savivaldybei, ir su privatiems asmenis priklausančiais pastatais. Su apleistų namų savininkais savivaldybė galėtų sudaryti panaudos sutartis, o miesto valdžia, paskelbusi konkursą, suteikti reklamos gamintojams galimybę reklamos iškabas, stendus kabinti ant tokių pastatų sienų. Tokiu būdu būtų nušauti du zuikiai vienu šūviu: pastato vaiduoklio fasadas pasidabintų gražia iškaba ir nebegadintų bendro vaizdo, o miesto biudžetas pasipildytų viena kita dešimtimi tūkstančių litų.
Kad tokia galimybe būtų patenkinti ir pastatų savininkai, kad jie be didelių ginčų sudarytų panaudos sutartis su savivaldybe, siūlyčiau jiems taikyti mažesnį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą.
Nemažai apgriuvusių pastatų yra patraukliose Vilniaus vietose: Žvėryne, Šnipiškėse, Senamiestyje. Tai ne tik patraukliausi rajonai nekilnojamojo turto vystytojams, bet ir žmonių lankomos vietos. Manoma, kad tokių pastatų vaiduoklių sostinėje gali būti net virš 200. Todėl būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, kad jie nebjaurotų Vilniaus ir juo labiau nekeltų grėsmės žmonių saugumui ar net gyvybei.