Reikia pastebėti, kad konflikto zonos Vilniaus senamiestyje ypač išryškėja keliose vietose, kur dabar susitelkę barai ir restoranai: Totorių, Šv. Ignoto ir Aušros vartų gatvėse. Šiose vietose barai veikia, o kaimynai nerimsta: fiksuoja triukšmą, analizuoja teisės pažeidimus ir bando sutrumpinti prekybos alkoholiu laiką.
Dar blogiau, norint atidaryti kavinę ar barą neužtenka išsinuomuoti patalpas ir gauti eilę reikalingų leidimų. Didžiausia bėda kils siekiant surinkti kaimynystėje gyvenančiųjų sutikimus. Bet net ir gavus pritarimą iš pusės kaimynų (to reikalauja teisės aktai), niekas nesibaigia. Reikia būti moraliai ir materialiai pasirengusiam nuolatiniam karui su likusia kaimynų puse ir jų kviečiama policija dėl kiekvieno kliento per garsiai ištarto žodžio.
Galbūt viskas, ko reikia šiuo atveju, – pritaikyti kitų sostinių praktiką? Beveik visų Europos sostinių centrinės dalys turi oficialų pramogų zonos statusą. Šiose teritorijose jokių triukšmo apribojimų, liečiančių barų veiklą, iš esmės nėra.
Suplanavus pramogų ir poilsio zonas, būtų labai aiškios vietos neribotų linksmybių ir naktinio gyvenimo mėgėjams, taip apsaugant ir senamiesčio gyventojus, ir barų savininkus. Zonos leistų išvengti šiandienai būdingų kuriozų, kai su statomu daugiabučiu pastatomas ir klubas, kuriame vyksta triukšmingi vakarėliai, o gyventojai, aišku, nuolatos skundžiasi.
Reikia apsispręsti, ar mes norime, kad Senamiestis ir Pašilaičiai skirtųsi tik namų senumu ir bažnyčių skaičiumi, ar savo, kaip miesto dalies, paskirtimi. Galbūt miegamasis rajonas todėl ir vadinamas miegamuoju, nes yra skirtas gyventojų poilsiui, o miesto centras – miesto centru, nes kviečia pramogauti?