Ar šių savybių pakanka būti Prezidentu? Pradėkime pasvarstymus nuo biografinių faktų.
Č.Juršėnas yra baigęs Vilniaus universitetą, kuriame dabartinis laikinasis Seimo vadovas įgijo žurnalisto specialybę.
Nereikia pamiršti, kad sovietmečiu pastaroji reiškė tik paprastą vienintelės valdančiosios partijos veiklos „liaudies labui” kronikavimą. Minėtos veiklos nepavyko išvengti ir Č.Juršėnui, kuris 1973 m. baigė tuometinio Leningrado aukštąją partinę mokyklą, kur, remiantis oficialioje biografijoje nurodoma specializacija, lavino savo, kaip partinio žurnalisto, įgūdžius. Kitą dešimtmetį Č.Juršėnas dirbo įvairiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, o 1983 m. tapo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto Spaudos, televizijos ir radijo sektoriaus vėdėju.
Būtent darbas prižiūrint sovietinės Lietuvos žurnalistus atvedė Č.Juršėną ir į Atgimimą. Kaip ir dauguma LKP veikėjų, vienas iš dabartinės LSDP lyderių tapo nacionalinių idėjų propaguotoju, rengdamas politines apžvalgas bei vesdamas „Atgimimo studijos” laidas. Nuo 1990 m. vasario mėn. tuomet dar LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų prasidėjo politinė Č.Juršėno karjera, kuri, socialdemokratai tikisi, bus vainikuota Prezidento postu.
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad Č.Juršėnas yra visiškai netinkamas pasiūlymas Lietuvos visuomenei. Rimvydas Valatka šalia įvairių argumentų pateikia versiją, jog lietuviai niekada nebalsavo už kandidatą į Prezidentus su plike.
Tokie politikai kaip Č.Juršėnas, teigia kiti apžvalgininkai, kurie stulbinamai gerai išmano valdžios koridorius, yra partijos pasiuntiniai suderėti svarbiausiais ir prieštaringiausiais klausimais, puikiai veda parlamento posėdžius, yra politikos juodadarbiai. Jie yra viena svarbiausių sėkmingos politikos grandžių, bet jie neturi charizmos. O kandidatui į Lietuvos Prezidentus charizma yra tiesiog būtinas dalykas.
Su šiais teiginiais galima būtų ir ginčytis, ir iš dalies sutikti.
Č.Juršėno padėtis reitingų lentelėje yra labai nebloga, geresnė nei A.Paulausko ar kitų esamų ir galimų kandidatų. Be to, Č.Juršėnas į parlamentą ne kartą buvo išrinktas vienamandatėje apygardoje, kas tam tikra prasme parodo, jog šis politikas moka kalbėtis su žmonėmis.
Anot sociologo, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” vadovo Vlado Gaidžio, Č.Juršėnas savo darbu užsiaugino “reitingus” ir tai Lietuvos politikoje yra paradoksalus atvejis. 1998 m. jį palankiai vertino tik 35 proc. apklaustųjų, ir lygiai tiek vertino nepalankiai. Tačiau jau šiais metais Č.Juršėną palankiai vertina 61 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų. Tarp kurių, beje, yra ir Tėvynės Sąjungos rėmėjų.
Be to, Č.Juršėnas diskusijose kalba įtikinamai ir konstruktyviai, ir niekada nenusišneka, kas nesvetima labai daugeliui Lietuvos politikų. Ir netgi buvusių Prezidentais, ne tik kandidatais.
Įdomu ir tai, kad netgi disidentas Antanas Terleckas, tiesa, dabar nevienareikšmiškai vertinamas, nuo pat pirmų nepriklausomybės dienų niekada nereiškė nepasitikėjimo šiuo politiku. Atvirkščiai, jis netgi pabrėžia, kad Č.Juršėnas yra pavyzdys žmogaus, mokančio ginti savo idėjas ir jų neišsižadėti, nesvarbu, kokie politiniai vėjai pučia.
Taigi charizma yra, tik galbūt reikėtų ją paryškinti. Ir Č.Juršėną kilstelėti iš partinio lygmens į aukštesnį, kuris leistų jam atstovauti ne tik LSDP, bet ir kitų partijų bei jų elektorato interesus.
Tačiau Č.Juršėno portretas nėra vienpusis. Č.Juršėno charizma akimirksniu pradingsta, kai jis, jau būdamas kandidatu į Prezidentus, pasineria į kasdienius rutininius darbus, kuriuos ir dirba jau beveik penkiolika metų. Tariasi su partijomis, derasi, siūlo kompromisus ir pan. Ar gali politikas lobistas būti skaidrus, kai Lietuvoje vešėte veši korupcija? Net jei jis pats ir nėra susitepęs korupciniais ryšiais, jis žino tai, ką derėtų paviešinti, bet ko paviešinti tikrai negalima.
Štai čia ir išryškėja silpnosios šio kandidato, peršamo tapti vienu nuo tradicinių partijų, pusės.
Nors Tėvynės Sąjungos rėmėjai jį vertina palankiai, anot V.Gaidžio, užtektų partijos vadams jį smarkiai sukritikuoti, ir parama baigtųsi. Panašiai elgtųsi ir kitų partijų rėmėjai. Juo labiau, kad Č.Juršėnas iš tikrųjų yra stipriai identifikavęsis su konkrečia partija ir yra ne šiaip eilinis partijos narys, o jos strategas.
Be to, ypač įtartini yra jo ryšiai su R.Paksu. Č.Juršėnas yra vienas iš tų socialdemokratų, kurie neva neįvykdė visų pirmininko ir premjero Algirdo Brazausko reikalavimų padaryti viską, kad susikompromitavęs, apkaltos keliu nušalintas Prezidentas negalėtų dalyvauti Prezidento rinkimuose.
Tačiau esmė ne tai, kad R.Paksui iki šiol nėra užkirstas kelias kandidatuoti – konstitucinės teisės ekspertai taip pat neturi vienos nuomonės, ar tai neprieštarautų Konstitucijai. Svarbiausia yra tai, kad greičiausiai Č. Juršėno padedamas šis politikas poste laikėsi net penketą mėnesių ir, atrodo, turėjo tvirtą tikėjimą, kad gali nepralaimėti. Nepaisant to, kad R.Pakso agonija Lietuvai nemažai kainavo ir Konstitucinis Teismas galiausiai įrodė, jog R.Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
Kita vertus, turėti skirtingą nuomonę toli gražu nėra politiko yda. Greičiau netgi privalumas. Tačiau netgi savo nuomonės Č.Juršėnas skandalo metu itin nereiškė. Jis vengė dalyvauti politinėse diskusijose, mažai komentavo tai, kas vyksta ir nekritikavo R.Pakso taip, kaip tai darė A.Brazauskas. Bet ir negynė jo taip, kaip tai darė ištikimiausi R.Pakso šalininkai.
Nelabai aišku, kaip Č.Juršėnas vertino patį procesą prieš nušalintą Prezidentą, nes R.Pakso kritikų ir aršiausių oponentų Č.Juršėnas taip pat nekritikavo. Juk jei kas buvo blogai (o juk visi matėme, kad tikrai buvo), reikėtų pasakyti, o ne slapstytis už kolegų nugarų. Sociologų tvirtinimu, tai leido Č.Juršėnui įgyti palankumą ir tarp R.Pakso rėmėjų.
Tačiau ar toks elgesys yra politiškai moralus ir ar tinka būsimajam šalies vadovui, nes šį dalyką dažnai linkęs pabrėžti pats Č.Juršėnas, palikime spręsti patiems rinkėjams. Socialdemokratai teigia turintys tokią stebuklingą visuomenės nuomonės apklausą, iš kurios matyti, kad Č.Juršėnas yra vienintelis kandidatas, galintis nugalėti R.Paksą antrajame ture. Dėl kažkokių priežasčių socialdemokratai tos apklausos nerodo. Pasiremdamas šia apklausa, Č.Juršėnas tariasi su R.Paksu. Galbūt bando įkalbėti nedalyvauti rinkimuose. Tačiau ką mainais gali pasiūlyti Č.Juršėnas ir socialdemokratai?
Šis klausimas itin aktualus, nes, atrodo, socialdemokratai yra pasiryžę pastatyti valdžios piramidę. Po ankstesnių manevrų su R. Paksu bet kokios iniciatyvos kelia įtarimų, kad bus pasirinktas tas variantas, kuris bus naudingiausias socialdemokratų partijai. Ir paviešinama bus tik tai, ką patys socialdemokratai galės paaiškinti. Ir kas negalės pakenkti jų reputacijai. Bet tai neturi nieko bendra su tuo, ką politikai viešai deklaruoja, siūlydami tautai kandidatus į kol kas dar nepartinio valstybės vadovo postą.