Tačiau kad ir kokias klaidas padarė mūsų KT (2004-05-25 nutarimas tikrai yra aštriai kritikuotinas), tai nereiškia, kad Strasbūro teismas apskritai galėjo sau leisti tai išryškinti ir tam tikra prasme pažeminti iki to laiko viena garbingiausių laikytų ir aukščiausius reitingus turėjusių mūsų valstybės institucijų – Konstitucinį Teismą. Kištis į jautrų nacionalinį konstitucinį konfliktą reikėjo didelės motyvacijos ir drąsos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT kruopščiai atrinko R.Pakso byloje faktus ir atskirai išskyrė šiuos epizodus: 1) KT pirmininko nenusišalinimą nuo R.Pakso bylos po iškilusio aikštėn jo privataus pokalbio su Seimo vicepirmininku, 2) KT emocingą viešą reagavimą į R.Pakso naujametinį „pasveikinimą“ su jo nuomone, kad „politika nusvėrė teisę“; 3) netikėtą „ėjimą žirgu“, kai priverstinės R.Pakso 5 metų „politinės atostogos“ pakeistos „politine mirtimi“; 4) žaibo greičiu priimtus KT nutarimus ir Seimo įstatymus, skirtus konkrečiai R.Pakso asmeniui. Mano nuomone, atrinkdamas ir akcentuodamas būtent šiuos faktus, EŽTT nenustatė nė vieno pagrindo konstatuoti R.Pakso teisių pažeidimą, tačiau būtent šie faktai sukėlė nenumaldomą EŽTT teisėjų norą pamokyti aštriadančius lietuvius delikataus požiūrio į artimo teises demokratinėje visuomenėje. Šis noras dar labiau paaiškėja perskaičius trijų teisėjų, kurie balsavo „prieš“ EŽTT sprendimą byloje R.Paksas v. Lietuva, atskirąją nuomonę.
Pats EŽTT pirmininkas Jean-Paul Costa, ir jį palaikę teisėjai Nona Tsotsoria bei András Baka atskirojoje nuomonėje nurodo, kad nesutinka su daugumos teisėjų balsais 2011 m. sausio 6 d. priimtu sprendimu byloje R.Paksas prieš Lietuvą. Šis nesutikimas išryškėja dėl dviejų aspektų.
R.Pakso reanimavimas Strasbūre laikinai “atjungiant” Konvenciją
Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2004-05-25 nutarimą, 2004-07-15 priėmė Seimo rinkimų įstatymo pataisą, kuria uždraudė asmeniui, pašalintam iš Respublikos Prezidento pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą, dalyvauti Seimo rinkimuose visam laikui. Vadinasi, galimas Konvencijos Pirmojo protokolo 3 staipsnio pažeidimas paaiškėjo arba iš karto priėmus Konstitucinio Teismo nutarimą, arba vėliausiai – įsigaliojus atitinkamai Seimo rinkimų įstatymo pataisai, t.y. 2004-08-03. Atskirojoje nuomonėje EŽTT pirmininkas rašo: “Ši data žymi pradžios tašką, t.y. d i e s a q u o , šešerių mėnesių terminui skaičiuoti. Negalėdamas kreiptis į jokį nacionalinį teismą, p. Paksas nebūtų pažeidęs subsidiarumo principo kreipdamasis į EŽTT, o visiškai priešingai. Tačiau Sprendimo 81 punkte nustatyta, kad, kaip nurodė ir Vyriausybė, savo 2004-09-23 (t.y. nepraleidus nustatytų terminų) pateiktame pareiškime pareiškėjas nekėlė klausimo ir net neužsiminė apie nusiskundimą dėl savo negalėjimo dalyvauti rinkimuose į Seimą. Nors pareiškėjas, kuris tikrai buvo informuotas ir atstovaujamas kvalifikuotų advokatų, galėjo ir turėjo tai padaryti, jis nepateikė peticijos šiuo klausimu iki pat 2005-10-30, t.y. praėjus daugiau kaip metams, kai buvo pateiktas peticijos papildymas.”
Iš to, ką pažymėjo EŽTT pirmininkas, galima daryti pagrįstą išvadą, kad R.Paksas praleido šešių mėnesių terminą, per kurį pareiškėjas privalo paduoti peticiją Strasbūro teismui. Tai yra viena iš akivaizdžiausių ir lengviausiai suprantamų peticijos priimtinumo sąlygų, kurią žino kiekvienas teisės studentas. Tačiau R. Paksas šios sąlygos neišpildė ir jo peticija dėl teisės būti renkamam į Seimą pažeidimo turėjo būti teismo paskelbta nepriimtina. Kodėl EŽTT padarė tokią grubią klaidą ir peticiją priėmė? Iš sprendimo aiškėja, kad šią problemą EŽTT sprendė R.Pakso naudai (nors bet kurioje kitoje byloje greičiausiai net nebūtų varginęsis ir peticiją atmetęs iš karto) pasitelkdamas labai abejotiną žongliravimą Konvencijos taikymo praktikoje išvestu principu apie trunkamą teisių pažeidimą (angl. continuing situation).
Tokia “pagalba”, kurią R.Paksui šiuo atveju pasiūlė Strasbūro teisėjų dauguma yra nepateisinama ir akivaizdžiai dirbtinė. Taip, teisės normos, draudžiančios R.Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose yra nuolatinio poveikio, tačiau retas įstatymas turi laikiną galią. EŽTT dauguma nusprendė, kad dėl nuolatinio draudimo poveikio šešių mėnesių terminas nebuvo praleistas. Tačiau tokiu atveju iš esmės visi teisės aktai, kuriais galimai pažeidžiamos žmogaus teisės yra nuolatinio poveikio ir šešių mėnesių taisyklė praktiškai nebegali būti pritaikoma. Iki R.Pakso bylos EŽTT griežtai laikėsi šešių mėnesių principo ir tik retais atvejais nustatydavo trunkamą situaciją, kai yra pažeidžiamos žmogaus teisės. R.Pakso byla gali įeiti į Europos žmogaus teisių apsaugos istoriją, kai šešių mėnesių termino praleidimas neeliminuoja žmogaus galimybės kreiptis į Strasbūro teismą tol, kol galioja teises atimantis (apribojantis) įstatymas, nesvarbu, kada jis buvo priimtas ir nesvarbu, kad pareiškėjas apie tokį įstatymą puikiai žinojo. Būtent tokias grėsmes nusistovėjusiai šešerių mėnesių termino taisyklei įžvelgia EŽTT pirmininkas J.-P.Costa atskirojoje nuomonėje. Anot jo, continuing situation principas nėra numatytas Konvencijoje, o tik buvo išplėtotas teismų praktikoje ir taikytas retais atvejais bylose, kurios visiškai nepanašios į R.Pakso bylą (pavyzdžiui, žmonių dingimo atvejų bylose). Todėl EŽTT teisėjų dauguma šioje byloje pasielgė taip pat neatsakingai kaip ir KT 2004-05-25 nutarime. EŽTT pirmininkas J.-P.Costa labai tiksliai pastebėjo, kad “teismų praktika gali aiškinti Konvencijos tekstą, tačiau neturėtų jo pakeisti”. Perfrazuojant jį, lygiai taip pat galime pasakyti ir apie KT nutarimus, t.y. KT nutarimai turi aiškinti Konstituciją, tačiau negalime pačią Konstituciją numesti į šalį ir nuo šiol vadovautis tik KT nutarimais.
R.Pakso reanimavimas Strasbūre pažeidžiant nesikišimo į Lietuvos valstybės vidaus reikalus principą
R.Pakso veiksmai šiurkščiai pažeidžiant Konstituciją ir sulaužant priesaiką nebuvo tokie nereikšmingi. Šiuos veiksmus atitinkamai įvertino nacionalinis parlamentas, kuris R.Paksą pašalino iš pareigų ir tai įvyko pirmą kartą Europos (jei ne pasaulio) istorijoje. Žinoma, “politinė mirtis” tokiam asmeniui – žiauri bausmė, sunku dėl to ginčytis. Tačiau tokioje specifinėje srityje kaip rinkimų teisė ir byloje, kurioje, anot J.-P.Costa, persipynė sudėtingi santykiai tarp valstybės institucijų, kurie buvo gana ilgai, detaliai ir viešai nagrinėjami visos Suverenios Tautos akivaizdoje, EŽTT teisėjai galėjo nepamiršti ir valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, vidaus reikalų išimtinumo. Suvereni valstybė tokius reikalus turi teisę spręsti savo nuožiūra, nes būtent tai atskleidžia suvereniteto esmę. Kaip pažymi EŽTT pirmininkas, “valstybė turi plačią diskrecijos teisę, todėl, mano supratimu, europinio lygio teisinė peržiūra šioje byloje turėjo būti sustabdyta arba apribota.” Belieka tik retoriškai paklausti – ar, pavyzdžiui, panašios Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ar net Lenkijos griežtos sankcijos prieš neprognozuojamą ir visiškai susikompromitavusį savo valstybės vadovą taip pat būtų taip revizuojamos, ar vis dėlto teisėjai pasakytų “STOP. Čia ne mūsų daržas”?
Minėti du aspektai, kai EŽTT sąmoningai ištiesė ranką R.Paksui nesant tam jokio pagrįsto teisinio pagrindo, verčia daryti išvadą, jog 2011-01-06 EŽTT sprendimą R.Pakso byloje nulėmė Strasbūro teisėjų emocijos, t.y. apeliacija į gailestį R.Paksui. Argumentum ad misericordiam yra viena iš loginio argumentavimo klaidų, kurią skaitome EŽTT sprendime „tarp eilučių“. Kas sukėlė tokias emocijas patyrusių Strasbūro teisėjų širdyse? Galbūt tai daugiau psichologų darbo baras, tačiau manytina, kad EŽTT taip jautriai reagavo į jau minėtas KT klaidas, kurias šis padarė 2003-2004 metais „paksogeito“ istorijos metu. Jeigu nebūtų buvę šių klaidų, R.Paksas šiandien ir toliau būtų likęs istorijos užkaboriuose. Ši R.Pakso istorija, kurioje vis dar negalime padėti taško, atskleidė karčią tiesą apie visus teisėjus ir visus teismus. Visi jie yra žmonės ir gali klysti. Teismų ir teisėjų klaidoms taisyti buvo išrasta apeliacijos sistema, tačiau nei KT sprendimams, nei EŽTT Didžiosios teisėjų kolegijos sprendimams tai netaikoma. KT padėtis tampa gana absurdiška tais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl jo šališkumo arba susiduriama su principu „niekas negali būti teisėju savo byloje“. Šiai dienai KT gali nagrinėti ir LR Konstitucinio Teismo įstatymo atitiktį Konstitucijai, ir teisėjų atlyginimus reglamentuojančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Teisė nušalinti Konstitucinio Teismo teisėjus egzistuoja tik teoriškai, nes nusišalinus daugumai KT teisėjų – neliktų kas nagrinėja bylą, o paralyžiuotas konstitucinis teisingumas yra rimtas pavojus demokratijai. Todėl šia prasme svarstytinas alternatyvios institucijos Konstituciniam Teismui įvedimas tiems atvejams, kai Kontitucinis Teismas nusišalina ar dėl kitų priežasčių negali skaidriai ir nešališkai nagrinėti konstitucinio konflikto ar konstitucinės teisės problemos apskritai. Tai galėtų būti ad hoc konstitucinis arbitražas arba panaši institucija, dėl kurios sudarymo principų turėtų sutarti visos valstybės institucijos. Ši institucija galėtų veikti ir kaip apeliacinė instancija KT atžvilgiu. Ji galėtų peržiūrėti didelių abejonių sukėlusius KT nutarimus (tarkime, dvigubos pilietybės klausimu), jei dėl to kreiptųsi daugiau kaip pusė Seimo narių.
Tuo tarpu dėl EŽTT sprendimų peržiūrėjimo problema taip pat išlieka. Todėl perspektyvoje reikėtų pasvarstyti, ar negalėtų, tarkime, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja balsų dauguma paprašyti peržiūrėti EŽTT sprendimus, pavyzdžiui, Hagos tarptautiniame arbitraže? Tik tokiais būdais būtų galima išvengti situacijų, kai emocijos virsta teise, o ne atvirkščiai.
PAGRINDINIAI FAKTAI
2004-04-06 Rolandas Paksas apkaltos proceso tvarka pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų
2004-05-04 priimta Prezidento rinkimų įstatymo pataisa, pagal kurią Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai.
2004-05-25 priimtas KT nutarimas, pagal kurį minėta Prezidento rinkimų įstatymo pataisa pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. KT išaiškino, kad sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, apskritai daugiau niekada negali būti renkamas Prezidentu, Seimo nariu, taip pat negali būti renkamas ar skiriamas į jokias kitas aukštas valstybines pareigas, susijusias su priesaika, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
2004-06-15 reaguodamas į KT nutarimą, Seimas pataisė Prezidento rinkimų įstatymą, nustatydamas, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.
2004-07-15 reaguodamas į tą patį KT nutarimą, Seimas pataisė ir Seimo rinkimų įstatymą, kuriame nurodė, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.
2004-09-27 Rolandas Paksas pateikė peticiją Europos žmogaus teisių teismui skųsdamasis savo teisių pažeidimais, susijusiais su jo apkalta (teisė į teisingą ir bešališką teismą ir pan.). Šioje pradinėje peticijoje nebuvo skundžiamasi dėl 2004-05-25 KT nutarimo, kuriuo jam iki gyvos galvos uždrausta būti renkamam į visas pareigas, taip pat ir dėl šį nutarimą įgyvendinusios 2004-06-15 Prezidento rinkimų įstatymo pataisos ir 2004-07-15 Seimo rinkimų įstatymo pataisos.
2005-09-30 Rolandas Paksas pateikė papildymą prie savo peticijos Europos žmogaus teisių teismui skųsdamasis savo teisės būti išrinktam į parlamentą pažeidimu, nes jam 2004-05-25 KT nutarimu ir atitinkamomis 2004-06-15 Prezidento rinkimų įstatymo bei 2004-07-15 Seimo rinkimų įstatymo pataisomis iki gyvos galvos apribota teisė dalyvauti rinkimuose.
2011-01-06 Europos žmogaus teisių teismo Didžiosios teisėjų kolegija priėmė sprendimą byloje R. Paksas v. Lietuva ir nustatė, kad pareiškėjo teisės būti išrinktam į parlamentą buvo neproporcingai apribotos, nes toks apribojimas buvo nustatytas iki gyvos galvos. Strasbūro teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad Europos žmogaus teisių konvencija negina žmogaus teisės būti išrinktam valstybės vadovu.