V.Urbonavičius. Abonento nušvitimas

Rinkimai Lietuvoje visada buvo ir, matyt, bus stebuklų metas. Kažkas nuolat per juos daro atradimus ir „išradimus“. Štai kad ir paskutinis „naujo“ gelbėtojo A. Zuoko atradimas-praregėjimas: pasirodo, dalis žmonių dirba kituose miestuose negu gyvena. Arba gal net gyvena ir dirba miestuose, kuriuose nėra deklaravę gyvenamosios vietos!

Įdomu, kad tas gerbiamas „praregėtojas“ net nepaklausė, ar šitie žmonės laiko tą vietą vieta, su kuria jie yra labiausiai susiję, kaip to reikalauja įstatymas.

Dar įdomiau, jog nuo 2000 m., kai A. Zuokas buvo Vilniaus miesto tarybos pirmininkas ir meras, šis klausimas jam nebuvo aktualus, nors padėtis nelabai skyrėsi. Galbūt būnant partijos pirmininku nebuvo aktualu fiktyviai rinkėjus perkelti iš vienos apygardos į kitą?

Gaila, kad toks praregėjimas neištiko dėl 2002 metais pasirašytos Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties, kurios dėka ne vienas vilnietis šios sutarties įkvėpėją „pamilo“ visa širdimi. Nepadės p. Zuokui net jo reklaminiai pažadai ant skaisčiai geltono popieriaus, jog 20 procentų sumažinsiąs šilumos kainą. Žinome, kaip tai jam sekėsi anksčiau – „rubikoninėmis-abonentinėmis“ istorijomis esame jau užgrūdinti.

Praregėjimas neištiko dėl 60 hektarų Vilniaus viduryje, padovanotų vienai verslo grupei...

Ir dar dėl kelių dalykų A.Zuokas liko nepraregėjęs - dėl Ermitažo-Gugenheimo muziejaus, jau „suvalgiusio“ ne vieną šimtą tūkstantį tų pačių vilniečių pinigų, dėl tai pačiai pagarsėjusiai verslo grupei parduotų daugiabučių administratorių, dėl taip ir neriedėjusio Vilniaus gatvėmis tramvajaus projektų.

Žinoma, sulaužius įstatymą kokia nors menka smulkmena – skatinti žmones taip pat jį pažeisti užsitraukiant mažų mažiausiai baudą – tokiam „kaubojui“ kaip A. Zuokas menkai terūpi. Kas žino, kokių dar nušvitimų slepiasi po kaubojiška šypsena.