Intrigos ir politikavimas – visos Lietuvos bėda. Todėl, pasak dr. R. Balčikonio, Vilniaus mero Artūro Zuoko laikai dabar atrodo unikalūs, nes jis kaip vadovas sugebėjo išreikalauti iš savo komandos, kad interesantas jaustųsi gerai – valdininkai patys skambindavo ir teiraudavosi, kaip klostosi reikalai.

Pasjansai prieš rinkimus

Prieš vasario 27-ąją vyksiančius savivaldos rinkimus natūraliai daugėja naujienų, bylojančių apie pagyvėjimą politiniame šalies kraštovaizdyje. Partijos ir politiniai herojai jau gruodį ėmė dėlioti taktinius sprendimus, kurie, jų nuomone, padės užvaldyti kuo daugiau šalies savivaldybių.

Galima teigti, kad sėkmės savivaldos rinkimuose bus siekiama dviem būdais: per tradicines partijas arba jas ignoruojant, nes šalies parlamentas panaikino kliūtis savivaldos rinkimuose dalyvauti nepartiniams kandidatams.

Be abejo, labiausiai vilioja didieji šalies miestai ir sostinė. Pasak Darbo partijos atstovų, sėkmės rinkimuose atveju į Vilniaus mero postą pretenduotų Darbo partijos rinkimų sąrašo pirmoje pozicijoje patvirtintas partijos lyderis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas.

Jis žiniasklaidai pareiškė, kad Europos Parlamento nario mandatą keistų į sostinės mero regalijas.

Judėjimą „Taip“ įsteigęs A. Zuokas taip pat paskelbė, kad ketina siekti sostinės mero posto.

„Kaip Vilniaus merą mane mato daugiau nei trečdalis sostinės gyventojų ir jie už mane balsuotų tiesioginiuose mero rinkimuose, tačiau partijos nesuteikė žmonėms tokios galimybės, todėl ateinančiuose rinkimuose kandidatuosiu kaip nepartinis ir nepriklausomas kandidatas“, – spaudos konferencijoje pareiškė A. Zuokas.

Taigi bent pora Lietuvos politinių herojų atvirai leido suprasti, kad sostinės savivaldoje regi daugiau galimybių įgyvendinti savo ambicijas nei ten, kur yra dabar ar buvo gana neseniai.

V. Uspaskichas, jei gaus valdyti Vilnių, pareiškė atsisakysiąs europarlamentaro mandato, o A. Zuokas dar pavasarį savo mandatą Seime perleido žmonai.

Turint galvoje aplinkybę, kad partijomis pasitiki tik apie 4 proc. šalies piliečių, sprendimas steigti judėjimą ir kandidatuoti kaip nepartiniam yra logiškas. Ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra argumentavusi, kad nepriklausomų kandidatų dalyvavimas savivaldos rinkimuose padidins konkurenciją bei skatins tobulėti politines partijas.

Asmenybės ir partiniai

Politologas Antanas Kulakauskas teigia, kad jei kam nors pasiseks įgyvendinti ambicijas „nepartiniu“ būdu gauti valdžią savivaldybėse, partijų sistemai rimto pavojaus nekils, bet dabartinėms partijoms tai bus pavojinga.

Partijų reitingai šiuo metu tokie, kokie yra, ir vis garsiau girdėti balsai, kad gebėjimas spręsti svarbesnis nei politikavimas.

Pasak UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktoriaus ir partnerio Ginto Umbraso, dabartinė sistema užtikrina mažą konkurenciją tarp partijų ir įtvirtina susiklosčiusią padėtį pačiose partijose, kad 10–15 metų politikos srityje dirbantys žmonės galėtų ir toliau jaustis saugūs ir nesirūpinti pritraukti naujų aktyvių žmonių.

Jei žmonės išrinktų aktyvų, idėjų turintį merą, su juo norinti konkuruoti taryba būtų priversta taip pat ieškoti veiklių žmonių.

Kita vertus, jei vienas ar kitas judėjimas sugeba išlikti ilgesnį laiką, jis pagal visas politinės sociologijos apibrėžtis neišvengiamai virsta partija. O kaip pavadinta, nėra skirtumo – pasaulyje pilna visokių frontų, sąjungų, sąjūdžių ir t. t.

Kadangi Lietuvoje politinė kultūra žema, judėjimo kaip valdžios siekimo formos pasirinkimas pateisintinas tik tuo, kad partijomis žmonės nepasitiki.

Pasak A. Kulakausko, bėda ta, kad Lietuvoje nėra atstovaujamosios demokratijos, ji net įstatymų nepakankamai apibrėžta. Mūsų šalyje veikiančią demokratiją reikėtų vadinti deleguojamąja.

Kitaip tariant, mes deleguojame žmones į valdžią ir „atiduodame save“ jiems valdyti. Jei valdančiojo mandatas yra ne partinis, bet laisvas, nelieka beveik jokios visuomeninės kontrolės, svarbu tik neišeiti už įstatymų ribų.

Tai merams leidžia priimti voliuntaristinius sprendimus. O juk darant bet ką visuomenės būtina atsiklausti ne formaliai – reikia iš tiesų sužinoti jos nuomonę. Jei visuomenė kokiam sprendimui priešinasi, reikia su ja derėtis tol, kol bus susitarta.

Beje, pasaulyje nedemokratinėms šalims būdingesnis scenarijus, kai ambicingi veikėjai ieško „nepartinių“ galimybių patekti į valdžią. Tradicinėse partijose lyderio vaidmuo ne toks didelis kaip judėjime, nes riboja ideologiniai ir procedūriniai standartai.

Kaip suvaldyti asmenybes?

Praėjus dvidešimtmečiui po Nepriklausomybės atgavimo tebesprendžiame problemą, ne tik kaip išjudinti sustingusią partijų sistemą ir suteikti galimybę reikštis iniciatyvioms asmenybėms, bet ir kaip veiksmingai jas kontroliuoti. Išeitis galėtų būti tiesioginiai merų rinkimai.

Be abejo, tada tektų diskutuoti apie savivaldos reformą ir vadovų asmeninės teisinės atsakomybės klausimą. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius mano, kad „stiprių vadybininkų“ politiniai fenomenai būtų sėkmingi, jei merus visuomenė rinktų tiesiogiai ir jie dirbtų savivaldybės administracijos direktoriais, o vietos taryba būtų renkamas politinis organas, su kuriuo meras turėtų tartis dėl praktinių sprendimų ir siekti kompromiso.

Kitaip tariant, meras rizikuotų negauti tarybos pritarimo, taryba negalėtų ignoruoti miesto vadovą tiesiogiai išrinkusių žmonių nuomonės. Tokia kontrolė reikštų labiau subalansuotą savivaldybės valdymą.

A. Kulakausko kategoriška nuomone, subalansuota savivaldos sistema labai svarbi, nes nuo jos priklauso demokratijos stiprėjimas Lietuvoje. Esame turbūt vienintelė Europos Sąjungos valstybė, turinti vieną savivaldos lygmenį.

Juk ir tarpukario Lietuvoje veikė du lygmenys – apskritis ir valsčius. Dabartinės Lietuvos seniūnijos yra savivaldybių administracijos teritoriniai filialai, taigi vykdomieji, o ne renkami organai.

A. Kulakauskui prieš keletą metų teko stebėti maždaug Kauno dydžio Slovakijos sostinės Bratislavos darbą. Joje yra net trys savivaldos lygmenys, o miesto merija užsiima tik strateginiais klausimais. Kai kurių bendruomenių atstovai net skundžiasi, kad skirstymas per smulkus, nes vis tiek reikia išlaikyti minimalią administraciją.

Lietuvoje žmonės nežino, ką iš tiesų turi veikti meras. Pačiam merui visokie „demokratijos“ vaidinimai žiniasklaidoje naudingi, bet demokratijos raidai jie neduoda nieko.

Be to, nelabai aiškioje situacijoje vis tiek daugiau galimybių pinigų skirstymą pakreipti kam nors „naudingesne“ linkme. Tarkim, ima ir išasfaltuoja gatvę, kurioje gyvena koks nors „reikalingas“ žmogus, motyvuodami tuo, kad visoms gatvėms „kol kas“ neužtenka. Bet jei neužtenka, traukime burtus!

G. Umbrasui neramu, kad lietuviai labai nenoriai kartu su įgaliojimais atiduoda ir tam tikrą dalį biudžeto. Lietuvos politikoje veikia taisyklė, kad kol politikai dar nėra valdžioje, jie labai drąsiai pritaria tiesioginiams merų rinkimams, sprendimų decentralizacijai ir apskritai pačioms pažangiausioms reformoms.

Bet patekę į Seimą, net būdami opozicijoje, savo pažadus paprastai pamiršta ir dievagojasi, kad protingesnės institucijos už ministeriją tiesiog nėra.

Tarp Scilės ir Charibdės

Įspūdis toks, kad Lietuvos valdymo sistema primena užburtą ratą, iš kurio vis neįstengia išsiveržti. Pasak A. Kulakausko, Lietuvos teisinė sistema nesuvaldomus lyderius ne tik toleruoja, bet net skatina. Jei taip, gal verta atidžiau įsižiūrėti į tuos nesuvaldomus lyderius, jų įvaizdžius ir mentalitetą, kuriam jie atstovauja?

Čia turbūt derėtų prisiminti, kaip politikai A. Zuokas ir V. Uspaskichas savo įvaizdį sukūrė politinės karjeros kilimo etapu. Vargu ar bus labai suklysta teigiant, kad abu (gana sėkmingai) prisiėmė „gelbėtojų“ vaidmenis: vienas – Vilniaus, kitas – Kėdainių.

Ar tarp šių dviejų „gelbėtojų“ dera dėti lygybės ženklą? Į šį klausimą bent iš dalies atsako aplinkybė, kuris jų visada buvo siejamas su rusų koncernu „Gazprom“ ir kuriam (pasak jo paties) didžiausios problemos prasidėjo tada, kai atvedė į Lietuvą Prancūzijos koncerną „Dalkia“, sudaręs su juo Vilniaus šilumos ūkio tinklų nuomos sutartį.

Nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjus dvidešimtmečiui tebesame draskomi Vakarų ir Rytų įtakų, to apraiškų yra galybė visose gyvenimo srityse.

Ekonominėje – niekaip „neįvykstančios“ energetikos jungtys su Lenkija ir Švedija, pralaimėjimas (tikėkimės, taktinis) branduolinės jėgainės statybų projekte. Visuomeninėje – ties cinizmo riba (neretai ir už jos) balansuojanti nemaža dalis žiniasklaidos, „spaudos laisvės“ argumentu grindžianti atviros paniekos Lietuvai, jos integracijai į ES ir apskritai vakarietiškumui apraiškas.

Turtingų energetikos tarpininkų vaidmuo ryškus tiek nacionaliniu, tiek savivaldos lygmeniu. Kadangi savo energetikos sistemos integruoti į Vakarus „kol kas“ nepavyksta, tenka kalbėti apie įtaką iš priešingos pusės. Nors politiškai integravomės į euroatlantines struktūras, tebegyvename pagal principą „jei leis Maskva“.

Aišku, ne viskas banaliai elementaru. Vis dėlto kai pilietinės demokratijos daigai Lietuvoje gležni, kai turime ne atstovaujamąją, bet deleguojamąją demokratiją, kurioje nesuvaldomoms asmenybėms sąlygos skleistis tinkamos, nori nenori tenka svarstyti, „kurie“ pinigai už kurios asmenybės „stovi“.

Dar tiesiau – gal iš tiesų A. Zuoką palaiko finansiniai sluoksniai, siekiantys atsverti rusų energetikos oligarchų pinigus? Tolesnis loginis veiksmas verstų daryti prielaidą, kad rusų energetikos oligarchų pinigai atstovauja Rytų mentalitetui, o siekiantieji juos atsverti – ne Rytų (tikėkimės, Vakarų).

Todėl panašu, kad artėjantys savivaldos rinkimai bus simptomiški, nes pagaliau gali parodyti, ar mūsų visuomenė, rinkdamasi asmenybes ir talentingus vadybininkus, pajėgi rinktis dalykišką diskusiją apie savivaldos tobulinimą ir judėjimą vakarietiškų vertybių link.

Arba sugebės išsiveržti iš užburto rato ir žengs į priekį kaip pilietinė visuomenė, arba lietuviai ir toliau mokysis iš savo klaidų, laižydamiesi nesuvaldomų lyderių padarytų nuostolių „guzus“, nes civilizuotai reglamentuoti savivaldą vis pritrūksta „politinės valios“.

Mes tebemanome, kad rinkimai užtikrina protingiausių ir sąžiningiausių žmonių patekimą į valdžią. Iš tiesų taip nėra – ir Vakarų spaudoje galima paskaityti istorijų apie aukščiausių pareigūnų neteisėtą veiklą. Vis dėlto Vakaruose savivaliauti ar nusikalstamai veikti aukšti pareigūnai turi daug mažiau erdvės, nes tenykštė teisinė sistema brandesnė.

Pilietiškumo atsisakymas gali reikšti ir labai konkrečius praradimus. Tarkim, tokį. Baltarusijos branduolinė jėgainė planuojama, Vilniaus politikai rimto triukšmo „kol kas“ nekelia.

Įsivaizduokime tokį apžvelgiamos ateities naratyvą: jeigu už pusšimčio kilometrų planuojama Baltarusijos atominė elektrinė bus pastatyta, Lietuvos sostinę Neris pasieks prieš tai atvėsinusi elektrinės reaktorius.

Greta nepakartojamų vilniečių potyrių, gyvenant prie „branduolinės“ upės (taip pat atitinkamų nekilnojamojo turto kainų), galima pridėti, tarkim, regioninį viešųjų ryšių aspektą. Įsivaizduokime Rygos ar Talino merus, reklamuojančius savo miestus.

Ponai turistai, viena vertus, jūs turite galimybę mūsų sostinėje pasivaikščioti prie nepakartojamos Baltijos ir aplankyti senamiestį. Kita vertus, galite rinktis Lietuvos sostinę ir pavaikštinėti prie Neries, kurios vandenys, prieš pasiekdami Vilnių, atvėsino branduolinės jėgainės reaktorius.

Šaltinis
Žurnalas „Valstybė“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją