Užsieniečiams lieka vyresni ir sergantys vaikai
Pernai 82 užsieniečių šeimos įvaikino 115 be tėvų globos likusių vaikų, dar 4 vaikus įvaikino jų mamų sutuoktiniai užsieniečiai. Iš jų 53 šeimos įsivaikino po 1 vaiką, 22 šeimos – po 2, 6 šeimos – po 3, 1 šeima – 4 vaikus. Daugiausiai užsieniečių įvaikintų vaikų – 4-9 metų (77), taip pat įvaikinti 23 10-14 metų vaikai, du 15-17 metų ir 13 vaikų iki trejų metų.
Į Italiją naujieji tėvai išsivežė 67 vaikus, į Švediją – 14, į JAV – 12, į Naująją Zelandiją ir Prancūziją – po 5, į Ispaniją ir Šveicariją – po 3, į Vokietiją ir Lenkiją – po 2, į Norvegiją – 1. Nuo 2002 m. Lietuvos vaikai buvo taip pat įvaikinti Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Izraelyje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, San Marine.
Beje, praėjusieji metai nebuvo patys skaitlingiausi. 2009 m. užsieniečiai įvaikino 146 vaikus iš Lietuvos, daugiausiai tai buvo šeimos iš Italijos, JAV ir Prancūzijos. Per 100 įvaikintų vaikų turėjo specialių poreikių, t. y. pripažintą negalią. Anot įvaikinimo specialistų, Lietuvoje beveik nėra mažų ir sveikų vaikų, kuriuos būtų galima pasiūlyti tarptautiniam įvaikinimui, nes juos įvaikina patys lietuviai. Todėl užsieniečiams lieka turintys sveikatos problemų vaikai, taip pat vyresni nei 8 metų bei esantys iš didelių brolių ir seserų grupių.
Lietuvių šeimos įvaikino 109 be tėvų globos likusius vaikus. 10 vaikų įsivaikino po 2 vaikus. 82 įvaikinti vaikai – iki 3 metų, 23 – 4-6, 2 – 7-9 metų.
Paskutiniais duomenimis, tarnybos tvarkomoje apskaitoje buvo 103 pageidaujančios įvaikinti šeimos ar asmenys iš Lietuvos ir 231 užsieniečių šeima. Šiuo metu galimų įvaikinti vaikų – 677. Iš jų 72 siūlomi išimtinai Lietuvos piliečiams, likę – užsieniečiams. 448 iš šių vaikų turi turi didesnę ar mažesnę negalią, t. y. jie siūlomi pagal specialiųjų poreikių programas.
Fizinės negalios mažiausiai bijo švedai
Pasak Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės, nors užsienyje įvaikintų vaikų skaičius šiek tiek didesnis nei Lietuvoje, tačiau įvaikinimo programoje dalyvavusių šeimų – mažiau. Mat užsieniečiai dažniau vaikinasi po kelis vaikus. Kartu su broliais ir seserimis užsienyje pernai įvaikinti 64 vaikai.
„Didžioji dalis vaikų, kuriuos įvaikina užsieniečiai, yra specialių poreikių vaikai, t. y. vaikai, turintys sveikatos problemų. Ypač daug jų išvyksta į Švediją. Šios šalies piliečiai nebijo vaikų, kuriems reikia ir rimtų chirurginių operacijų. Gal šioje šalyje labiausiai išvystyta šių paslaugų sritis. Italai, kuriems nesvetimos didelės šeimos tradicijos, dažniausiai įsivaikina dideles brolių ir seserų grupes – po tris ir net daugiau vaikų, taip pat ir vyresnio amžiaus. Mat ir pačios italų poros yra kiek vyresnės – nuo 48 iki 55 metų. Taip pat nemažai vaikų išvyksta į JAV, tačiau dažniausiai tai būna lietuvių kilmės šeimos“, - pasakojo pašnekovė.
Anot tarnybos vadovės, užsieniečiams įsivaikinti jaunesnį nei 5-6 metų sveiką vaiką įmanoma tik tada, jei jie jau augina vieną jo brolį ar seserį. Mažesniems vaikams, kuriuos teisiškai galima įvaikinti, šeimos paprastai surandamos Lietuvoje.
Pašnekovė pastebi, kad nors užsieniečiai nesibaido fizinių problemų turinčių vaikų, jiems svarbu, kad protinė vaiko raida būtų normali. Atvejai, kai žmonės nusprendžia pasiimti tokį vaiką, reti. Tuomet šeima savo vaidmenį mato kaip Dievo siųstą misiją.
Tuo tarpu lietuviai kratosi vaikų ir su fizine negalia. Kita vertus, O. Tarvydienė teigė suprantanti, kad paslaugos neįgalius vaikus auginančioms šeimoms Lietuvoje nėra pakankamai išvystytos. Tėvams sunku suderinti ir darbą, ir vaiko priežiūrą net auginant biologinę atžalą. Todėl tokių drąsių šeimų, kurios įsipareigotų padėti tokiam vaikui, pas mus nėra.
Lietuvoje labiausiai pageidaujamos mergaitės
Su įvaikinti norinčiomis šeimomis dirbantys specialistai ne kartą reiškė apgailestavimą, kad lietuviai yra kur kas įnoringesni už užsieniečius. Vaikas jiems būtinai turi būti mažas – pageidautina iki metų, neturėti jokių sveikatos sutrikimų. O. Tarvydienė pasidžiaugė, kad po truputį šie įpročiai keičiasi. Tiesa, dauguma šeimų sunkiai sutinka įsivaikinti vyresnį vaiką ir vis dar kategoriškai nori mergaitės. Užsieniečiai vaiko lyčiai tiek reikšmės neteikia, nebent jau turi tos pačios lyties vaikų.
„Žvelgiant iš šeimos pozicijų, normalu norėti mažo vaiko. Žmonės nori išvysti pirmą vaiko žingsnį, išgirsti pirmą žodį, atsirasti to žmogeliuko gyvenime tuomet, kai jam to labiausiai reikia. Kita vertus, pernai Lietuvoje turėjome jau 23 vaikus, kurie buvo įvaikinti 4-6 metų amžiaus“, - teigė pašnekovė.
Anot O. Tarvydienės, visos šeimos, kurios įsivaikindavo vyresnius vaikus, nurodydavo teisinę spragą – žmonėms tekdavo naudoti savo atostogas, kad galėtų pabūti su vaiku, kol jis adaptuosis šeimoje. Todėl Vyriausybės sprendimas pritarti siūlymui, kad vienas iš šeimos narių galėtų išeiti vaiko priežiūros atostogų iki trijų mėnesių ir gauti valstybės išmokas, esą gal paskatins žmones vaikintis ir vyresnius vaikus.
Įdomu, kad šeimos, kurios nori įsivaikinti, jaunėja. Amžiaus vidurkis jau nusileido iki 35 metų, o aukščiau siekė per 40. Savo vaikų turinčių porų per metus pasitaiko ne daug – vos 5-6, tačiau būna šeimų, kurios įsivaikinusios vieną, vėliau vaikinasi antrą, trečią ir net ketvirtą vaiką.
Vaikai prifarširuoti baimių apie organų donorystę
O. Tarvydienės manymu, žmonių požiūrį į įvaikinimą keičia ir įtėvių rengimo kursai. Nors dėl jų įvaikinimo procesas pailgėja, tačiau didžioji dalis šeimų pabrėžia, kad per tuos tris mėnesius pasikeitė jų požiūris į įvaikinimo procesą. Tiesa, dalis šeimų per šiuos kursus pasitraukia, tačiau jau geriau jau, kad jos pasitrauktų tuomet nei palūžtų jau įsivaikinusios.
„Anksčiau žmonės ieškodavo tobulų vaikų. Jų motina turėdavo būti negerianti, nerūkanti, nevartojanti narkotikų ir nepriklausanti socialinės rizikos grupei, tačiau kažkodėl netekusi teisių į vaiką. Tuomet rankas iš tiesų nuleisdavome, nes Veronikos laikai pasibaigė, kai jaunos studentės palikdavo vaikus. Dabar situacija pasikeitusi, nors vaiko šeimos istorija žmonės domisi, jie nori žinoti, kodėl tėvams buvo atimtos teisės į vaiką. Vis dar kategoriškai atsisakoma įvaikinti narkotikus vartojančios motinos vaiką“, - pasakojo specialistė.
Anot pašnekovės, silpniausia įvaikinimo grandis – pačių vaikų paruošimas. Pavyzdžiui, 10-mečiams įvaikinimas į užsieniečių šeimą atrodo kaip didžiausias baubas. Būna ir tokių kalbų, kad juos išveš ir parduos organams. Vaikų vaizduotę kartais įaudrina patys globos namų darbuotojai, nusiteikę prieš tokius įvaikinimus.
„Keista, kai 9-10 metų vaikas rašo, kad jis nori užaugti Lietuvoje ir būti savo šalies patriotas. Tokiais atvejais supranti, kad šio amžiaus vaikas dar negali būti toks sąmoningas patriotas, tačiau taip jis bando paslėpti savo baimę.
Kita vertus, pasitaiko ir paprastesnių atvejų, kai vaikai su potencialiais tėvais neatranda tarpusavio ryšio ir vaikas tiesiog pasako „ne“. Pavyzdžiui, ramesnį vaiką gąsdina temperamentingi, daug ir garsiai kalbantys italai. Kalbos barjeras taip pat gąsdina, nors mes žinome, kad išvykę vaikai labai greitai adaptuojasi ir išmoksta kalbos. Be to, tokios didelės šalys, kaip Italija, Ispanija, kuriose įvaikinama daug vaikų iš užsienio, turi švietimo programas, kurios jiems pritaikytos, kad jie kuo greičiau įsilietų“, - aiškino O. Tarvydienė.