Tačiau , kaip ir kiekviena organizacija, ji nenorėjo mirti. Ir ėmė keistis, deklaruodama , kad jos tikslai tampa politiniai, kad ji yra taikos garantas, kad jos paskirtis - kova su terorizmu, ir t.t. 1995 metais prezidentas Klintonas pareiškė, kad į NATO reikėtų priimti ir buvusias tarybines šalis. Kai kurie Amerikos diplomatai ir tyrinėtojai labai pasipiktino ir pavadino šį sprendimą “didžiausia JAV klaida istorijoje“. Už šio JAV žingsnio yra paslėpta mintis : „Rusija vis dar pavojinga“. Sena šaltojo karo laikų paranoja iki galo neužgeso...
Praėjus devyneriems metams mūsų politikų ir diplomatų pastangomis Lietuva yra priimta į šią organizaciją. Pagarba jiems už tai. Tačiau būkime blaivūs.
Pirmas mitas : saugumą mums atneš draugystė su garsiu ir stipriu partneriu.
Ne paslaptis, kad didžiausią įtaką NATO turi Jungtinės Amerikos Valstijos. Kodėl mums taip svarbu su jomis draugauti ?
Šis mitas greičiausiai pagrįstas tapatinimosi magija : susiliedami su galiūnu patys tampame jo dalimi, t.y. galiūnais. Tuo tarpu gamtoje saugiausiai jaučiasi ne tie, kurie draugauja su galiūnais, o tie, kurie yra mažiausiai pastebimi. Biologijoje šis reiškinys vadinasi mimikrija. Taip žalios spalvos vabalai lieka nematomi žalios žolės fone. Virusai yra galingi, nes nematomi. Didžiausi nusikaltėliai yra galingi, nes nematomi. Informaciją turinčios tarnybos yra galingos, nes informacija disponuoja paslapčia, nematomu būdu.
Priklausyti matomai, galingai jėgai, kuri turi didžiulius riaumojančius lėktuvus, kuri demonstruoja savo galią kreiseriais ir lėktuvnešiais - tai ne galios ženklas. Tai būtent magiško tikėjimo ženklas. Amerika – per daug pastebima, per daug save demonstruojanti šalis. Daug kam Artimuosiuose Rytuose užkliūna jos parama Izraeliui. Jos nemėgsta. Ima nemėgti ir jos draugų. Teroristų taikiniu tampa šalys, atvirai demonstruojančios savo draugystę su JAV. Ar galima tai pavadinti saugumo garantu? Rusija labai nerimauja dėl mūsų stojimo į NATO. Paranoja ir priešo įvaizdis provokuoja paranoją ir priešo įvaizdį kitoje pusėje.
Gal saugiau būtų draugauti su Šveicarija ?
Antras mitas : kilni NATO paskirtis - kova su terorizmu
Prisiminkime filmus apie Džeimsą Bondą . Juose visuomet yra supernusikaltėlių , su kuriais tvarkosi Bondas ir viena kita jo padėjėja. Filmo pabaigoje prie jo kartais prisijungia jūrų pėstininkai. Kokie dvidešimt. Ir viskas. Kad ir kaip mes sakytumėme, jog filmas yra filmas, mes negalime nesutikti, kad su terorizmu negalima kovoti kariuomenės pagalba.
Teroristai veikia paslapčia ir netikėtai. Tame jų jėga.
Galbūt terorizmas turi sutikti analogišką priešininką . Slaptą ir netikėtą. Kai į teroristinį išpuolį ima atsakyti bombonešiais ir tankais- ne sėkmingos kovos, o bejėgiškumo ženklas. Rusijos kariuomenė medžiojo su palydovu ir raketomis... smulkutį karininką Džocharą Dudajevą. Amerikos kariuomenė Afganistane su raketomis ir bombomis- mažytį Bin Ladeną ir jo organizaciją. Taip jo paties, tiesa sakant , ir nepagavusi. Akivaizdu, kad negalima bombarduoti šalies tuo pagrindu, kad joje slepiasi teroristai. Tokiu atveju reikėtų subombarduoti kokį nors Vilniaus mikrorajoną, nes jame slepiasi maniakas žudikas.
Gal, prisijungdami prie kovos su terorizmu tokia forma, kokia ji yra dabar, mes pasirašome po, švelniai tariant, nelabai apgalvotais veiksmais?
Trečias mitas : NATO atlieka taikos misijas, ir mes turime prisijungti prie kovos už taiką
1999 metais daugiau kaip tūkstantis NATO lėktuvų bombardavo serbų pozicijas, nes jų lyderis nesilaikė taikos plano ir skriausdavo albanus Kosove. Tai buvo daroma dėl taikos Balkanuose. 2003 metais NATO kariai užėmė Afganistaną, nes Talibano režimas skriaudė kitaip manančius ir palaikė terorizmą. Tai buvo daroma dėl taikos.
2004 metais kariai pasirodė Irake, nes Sadamas Huseinas skriaudė kurdus ir kėlė grėsmę pasauliui cheminiais ginklais . Kurių, tiesa sakant, taip ir nerado. Ir tai buvo daroma dėl taikos. Viskas, kas daroma su ginklais rankose, visuomet daroma dėl taikos
Ar jums neatsibodo ši veidmainystė? .
Ar jums neatrodo, kad sąžiningiau būtų pasakyti taip, kaip sakydavo mūsų senieji protėviai priešininkams: „aš tave sunaikinsiu, nes tu man trukdai gyventi !“
Mitas, kad taiką galima pasiekti ginkluotais būdais, prieštarauja net antrajam Niutono dėsniui . Jėga sukelia kontrjėgą. Politikoje, deja, nėra atrasta labai daug alternatyvinių kelių pasiekti taiką. Mahatma Gandis siūlė nebendradarbiavimą su britu kolonizatoriais ir pasyvų pasipriešinimą. Šaltojo karo metais buvo laikomasi „sulaikymo“ doktrinos- turėk tiek branduolinių ginklų , kad priešininkui nešautų į galvą paleisti savuosius.
Ir senoji Tautų Lyga, ir Jungtinių Tautų Organizacija siekė kažkaip palaikyti taiką tarp konfliktuojančių pusių. Kažkaip ramiai ir be didelio triukšmo. Ir kariai su žydrais šalmais bei užrašu „UN“ visai neblogai susitvarkydavo su savo misijomis ir Europoje, ir Afrikoje, ir Indijos baseino vandenyne.
Kokią taiką gali atnešti lėktuvai su raketomis , sraigtasparniai ir bombos? Sviediniai neskiria kaltų ir nekaltų. Kulkos neklausia tavo politinės orientacijos. Ugnis degina viską.
Ar jums neatrodo, kad taiką galima pasiekti tik taikiomis priemonėmis?
Ketvirtas mitas : baikime seną pacifistinį verkšlenimą ir galvokime apie politinę naudą
Galima apskritai nemąstyti. Galima tiesiog vadovautis uosle ir sveiku protu. Šiuo metu politiškai naudinga stoti į NATO. Už jo – Valstijos. O Valstijos - tai ir pinigai, ir įtaka, ir apsauga nuo amžinai įtartinos Rusijos. Mums naudinga , tegul ir nėra visiškai teisinga, padėti tam, kas gali padėti mums. Mes turime parodyti dideliam dėdei šypseną. Mes turime būti geri, nes esame maži. Mes turime prisiminti apie savo politinį veidą. Apie savo prestižą.
Man atrodo, kad yra momentinė nauda ir yra nauda ilgalaikė, perspektyvinė. Momentinė nauda - patikti tam, kas įtakingas. Perspektyvinė- patikti tiems, kurie ateis po mūsų. Man asmeniškai visuomet didesnę pagarbą kėlė tos valstybės, kurios siekė ne politinio prestižo, o rūpindavosi, kad jų gyventojai nežūtų nuo bombų. Taip elgėsi Šveicarija. Ir Švedija. Kuriose žmonės tiesiog buvo skatinami gerai gyventi. Ir iš kurių moterims nesinori bėgti į Vokietiją slaugyti vaikų. O norisi slaugyti savuosius vaikus. Ir nesinori važiuoti į Angliją rinkti braškių. O norisi auginti savąsias- tokias dideles dideles.
O su F-16 virš savo galvos aš kažkodėl nesijaučiu saugesnis. Juo labiau, kad ten, kažkur į Rytus jau skraido MIG-ai. O abiejų pusių lakūnai kažkur turi žmonas. Kurios laukia jų namuose. Ten, kur prasideda taika.