„Nuo 2004 m. balandžio 6 d. Seimo sprendimu R.Paksas pašalintas iš prezidento pareigų“, – iš Seimo tribūnos paskelbė apkaltos posėdžiui pirmininkavęs Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius. Tiesa, apkalta prezidentui pavyko beveik per plauką. Dar prieš balsavimą ir balsavimo metu dauguma politikų prognozavo, kad už prezidento atstatydinimą balsuos apie 100 parlamentarų. Realybė buvo kitokia.
Už pirmą ir antrą kaltinimus balsavo 86 Seimo nariai, trečią kaltinimą palaikė 89 parlamentarai. Dalis politikų, daugiausia liberaldemokratai, balsuojant nedalyvavo, taip išreikšdami nepritarimą Seime vykstančiam procesui. R.Paksas nebūtų atstatydintas tuo atveju, jei bent vienas iš trijų kaltinimų būtų buvęs nepatvirtintas ir jeigu bent už vieną būtų balsavę mažiau nei 85 parlamentarai. Paskelbus rezultatus, Seimo posėdžių salėje jautėsi įtampa. Liberalai demokratai neslėpdami apmaudo liejo savo pyktį ant kolegų, aktyviai palaikiusių R.Pakso nušalinimą.
Kol bus išrinktas naujas šalies vadovas skubos tvarka prezidento pareigas parlamentas pavedė laikinai eiti Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, o Seimo vadovo įgaliojimai laikinai suteikti Česlovui Juršėnui.
Ar mums reikia prezidento?
Šalies Konstitucijoje parašyta, kad prezidentas – valstybės vadovas, tačiau daugiau kaip 5 mėnesius Lietuva de facto gyveno be šalies vadovo ir... nieko bloga neatsitiko. Gyvenimas virė kaip ir ankščiau, o paprasti piliečiai nė nepajuto, kad šalį aplenkia užsienio valstybių vadovai. „Ar jums nuo to, kad į šalį neatvyks Italijos prezidentas geriau ar blogiau“, – viename iš susitikimų su gyventojais savo šalininkų retoriškai klausė R.Paksas. Žinoma, žmonėms tas pats – juk ne jiems pavesta vykdyti šalies užsienio politiką. Šis darbas – prezidento prerogatyva.
Su užsienio politikos klausimų sprendimu puikiai tvarkėsi Užsienio reikalų ministerija, todėl R.Pakso nusišalinimo Lietuva nė nepajuto. Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad šalis apsiėjo ir be prezidento.
Pagal Konstituciją, pašalinus prezidentą iš pareigų apkaltos proceso tvarka, Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti priešlaikinių prezidento rinkimų datą. Jie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. „Priešlaikiniai dviejų turų prezidento rinkimai valstybei kainuotų apie 14 milijonų litų“, – sakė „Laikui“ Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Tačiau jis tikisi, kad tiek išleisti nereikės, nes priešlaikiniai prezidento rinkimai bus kartu su birželio 13 d. šalyje vyksiančiais rinkimais į Europos Parlamentą. „Papildomų 5 ar 6 milijonų litų prireiktų tuo atveju, jeigu reikėtų antro prezidento rinkimų turo“, – aiškino pareigūnas.
Be to, brangiai šalies biudžetui kainuoja ir pačios prezidento institucijos išlaikymas. Juk iš valstybės biudžeto reikia išlaikyti didelį būrį Prezidentūros tarnautojų, o kur dar socialinės garantijos kadenciją baigusiems prezidentams. Juk eksprezidentams reikia mokėti prezidentinę pensiją, išlaikyti vieną prezidento referentą ir už valstybės pinigus pastatyti rezidenciją! (R.Paksas šių privilegijų neteko, nes jos suteikiamos tik kadenciją baigusiems prezidentams). Akivaizdu, kad už malonumą turėti prezidentą reikia mokėti nemažus pinigus, o kaip parodė nesena patirtis, šalis puikiausiai gali išsiversti ir be jo.
Tad kyla natūralus klausimas: kam Lietuvai reikia prezidento? Net prezidentas Valdas Adamkus neseniai pareiškė, kad reikia pradėti rimtas diskusijas, ar šaliai apskritai būtina prezidento institucija.
Kaitalioti nelogiška
Vytauto Didžiojo universiteto istorikas dr. Antanas Kulakauskas sutinka, kad atsisakyti prezidento institucijos būtų galima, tačiau nemano, kad vertėtų tai daryti. „Dabartinėje valdžių sąrangoje prezidentui numatyta konkreti vieta“, – sakė istorikas. Šiai nuomonei pritaria ir Teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vadovė profesorė Toma Birmontienė.
Pasak profesorės, prezidento institucijos būtinai reikia, kad būtų išlaikytas politinis jėgų balansas tarp Seimo ir Vyriausybės, nes pagal Konstituciją, valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Prezidentinis skandalas parodė, kad dabar esanti skirtingų valdžios institucijų galių pusiausvyra leidžia apginti demokratinę valstybę. Netinkamus prezidento veiksmus stabdo Seimas. Jei antidemokratiškai elgtųsi Seimo dauguma, ją galėtų stabdyti prezidentas. „Be to, vieno asmens nesugebėjimas vykdyti pareigų neturėtų mesti šešėlio visai prezidento institucijai“, – mano prof. T.Birmontienė.
Lietuvos Konstitucija reglamentuoja nemažai prezidento veiklos funkcijų. Prezidentas vykdo šalies užsienio politiką, dalyvauja formuojant Vyriausybę, teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras ir skiria Apeliacinio teismo ir apygardų bei apylinkių teismų teisėjus, teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras, parlamento pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą, išimties tvarka teikia Lietuvos pilietybę ir skelbia malonę nuteistiesiems. Tai tik dalis Konstitucijoje surašytų prezidento įgaliojimų.
Anot dr. A.Kulakausko, per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį susiformavo tokia šalies politinė sistema, kurioje svarbų vaidmenį atlieka būtent prezidento institucija. „Turėti prezidentą yra politinės tradicijos dalis. Susidūrus su pirmąja kliūtimi, dėl to keisti Konstituciją – nelogiška. Nederėtų kas dešimt metų kaitalioti susiklosčiusios sistemos“, – sakė pašnekovas.
Abejonių, kad prezidento institucija yra reikalinga, neturi ir prof. T. Birmontienė. Pasak jos, derėtų tik peržiūrėti prezidento rinkimų procedūrą. „Nelabai skaidrus lėšų panaudojimas, žmonių nuomonių įtaka, pasitelkiant viešųjų ryšių kampanijų technologijas“, – teigia teisininkė.
Pasiūlymas – rinkti Seime
Vienas iš būdų, galinčių sumažinti esamas prezidento rinkimų procedūros problemas, yra suteikti teisę rinkti prezidentą parlamentarams. Pagal dabar galiojančią tvarką, prezidentas renkamas 5 metams tiesioginiuose rinkimuose šalies piliečiams pareiškus savo valią.
„Yra valstybių, kur šalies vadovas renkamas Seime arba jį renka specialiosios rinkėjų kolegijos. Pavyzdžiui, latviai renka savo prezidentą parlamente. Estijoje, jei prezidento nepavyksta išrinkti iš karto parlamente, jis renkamas specialioje rinkėjų kolegijoje, kurią sudaro parlamentarai ir dalis savivaldybių tarybų narių. Lenkai renka visuotiniuose rinkimuose. Pasaulyje yra įvairiausių rinkimų modelių“, – rinkimų vingrybes aiškino Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas.
Prof.T.Birmontienė irgi mano, kad siūlymas prezidentą rinkti parlamente – racionalus. Jos teigimu, gal tai padėtų išvengti populistinių pažadų rinkimuose, o patys rinkimai būtų labiau pagrįsti politine logika. Tačiau V.Adamkus yra minėjęs, kad siūlymas atsisakyti Prezidento institucijos yra labiau pagrįstas, nei sumanymas šalies vadovą rinkti Seime. „Būtų blogai, jei iš vienos nesėkmingos istorijos pultume daryti skubotas išvadas“, – sako kadenciją baigęs šalies prezidentas. Jam pritaria ir prof. T.Birmontienė. Pasak jos, keisti prezidento rinkimų procedūrą derėtų tik tuo atveju, jei panašios krizės kartotųsi ir ateityje.