Mokykla be patyčių daugumai – vis dar toli nuo realybės. Prasivardžiavimai, apsistumdymai koridoriuose, užgauliojimai tokie įprasti, kad tikėtis juos sutramdyti atrodo neįmanoma.
Patyrę, ką reiškia, kai einant koridoriumi už nugarų girdi garsų juoką ar nebylų šnibždesį, keturi Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos 10–12 klasių mokiniai surėmė pečius kovoti su patyčiomis mokykloje. Jie įkūrė klubą „Mes laukiami paaugliai“ ir kviečia įsijungti visus, kurie mokykloje jaučiasi atstumti ar engiami.
Jaunuoliai kol kas renkasi antradieniais ir penktadieniais, tačiau prireikus susitikimo laiką gali keisti. Susitikę moksleiviai diskutuoja apie kultūrą, kalba apie toleranciją, išsipasakoja apie savo emocinę būklė, išsako, ko tikisi. Jaunuoliams padeda ir psichologė, ji pasiūlo diskusijų temas, pagelbsti ieškant idėjų.
„Mokinius rengiame psichologiškai, kad ateityje jie nesijaustų nereikalingi, esantys kitokie, – sako idėjos sumanytojas 19-metis Nedas Marcinkevičius. – Ne paslaptis, kad patyčios mokykloje egzistuoja, ir norime, kad prieš jas nebūtų užsimerkta. Siekiame, kad mokyklose užgauliojami ir atstumiami mokiniai turėtų į ką atsiremti, rastų bendraminčių.“
Dabar į klubą susirenka aštuoni mokiniai.
Tikslas – grąžinti pusiausvyrą
Dešimtokas Justinas Kiela sako, kad klube moksleiviai gali rasti bendraminčių, pasijusti reikalingais. Vaikinas pažymi, kad klasės atstumtieji ar tie, kurie mokykloje jaučiasi nejaukiai, dažniau linkę užsisklęsti savyje, praranda pasitikėjimą, todėl, pasak Justino, klubo tikslas – tiems moksleiviams grąžinti pusiausvyrą.
„Dažnokai tenka išgirsti, kad mokykloje kentę patyčias ar atstumti moksleiviai nusižudė ar vos pavyko išvengti tragedijos. Tai viena iš priežasčių, kodėl mes atsiradome. Matome, kad pagalba reikalinga“, – teigia dešimtokas.
Nutarę, kad reikia kurti klubą, jaunuoliai klasėse pristatė savo idėją: kodėl jie tai daro ir kodėl tai yra reikalinga. Organizacijos tikslas – pritraukti kenčiantį jaunimą ir iš kitų mokyklų, kad bendraminčių ratas plėstųsi.
„Iš pradžių apibendriname, kaip moksleiviai jaučiasi mokykloje, namuose, koks jų santykis su tėvais. Taip pat kalbame apie alkoholio, narkotikų žalą“, – sako Justinas. Įsikūrę mažame kambarėlyje jaunuoliai ne tik dalijasi savo patirtimi, bet ir klausosi muzikos, geria arbatą.
„Vieną vakarą užsukusi pažiūrėti, kaip mums sekasi, direktorė nustebo: mes buvome užsidegę žvakes ir klausėme muzikos“, – kaip kuria jaukią nuotaiką atskleidžia dešimtokė Simona Mikulėnaitė.
Nori padėti likimo draugams
Psichologė ir klubo kuratorė Elvira Vaisiauskienė įsitikinusi, kad mintis įsteigti klubą prasminga. Pasak jos, pirmieji žingsniai buvo žengti 9-ojoje vidurinėje mokykloje, pristatant idėją klasėms, o dabar kviečiami prisijungti ir kitų mokyklų mokiniai.
„Kvietėme vaikus, kurie jaučiasi atstumti, vieniši, kuriems sunku bendrauti, nelengva prisitaikyti. Mes norime suvienyti visų miesto mokyklų mokinius. Juk kiekvienoje jų patyčių pasitaiko, ir nebereikia bijoti apie tai kalbėti. Vienišų ir užsidariusių vaikų tikrai daug, todėl svarbu juos integruoti į klases, bendruomenę“, – teigia E.Vaisiauskienė.
Klubo kuratorė tvirtina, kad jaunuoliai skatinami išsipasakoti, atsiverti, nebijoti pripažinti, kodėl atėjo į tą klubą, kokie jų lūkesčiai.
„Vaikas turi būti motyvuotas. Siekiame, kad moksleivis imtų labiau savimi pasitikėti, atgautų savigarbą“, – kalba pašnekovė.
Pasak jos, daug dėmesio kreipiama į moksleivio asmenines savybes. Psichologė neslepia, kad kai kuriuos vaikus reikia paskatinti. Jos teigimu, moksleiviai susidomi, ką gali apie savo patirtį jiems papasakoti klubo įkūrėjai.
„Šį klubą įkūrė taip pat atstumti mokiniai, todėl jų didžiausias noras – padėti kitiems, kad šie taip ilgai nekentėtų, kaip kentėjo jie patys“, – aiškina specialistė.
Aukos – įvairios
E.Vaisiauskienės teigimu, patyčios – ne tik mokyklos problema: būna vaikų, kurie mokykloje jaučiasi puikiai, o už jos ribų – blogai. Pasak jos, pakantumu nepasižymintys moksleiviai tyčiotis dažnai pradeda ne todėl, kad iš esmės yra agresyvūs.
Aukomis tampa įvairūs vaikai. Kas taps patyčių objektu, dažniau lemia skriaudiko asmenybė, jo gyvenimiška situacija, patiriamos problemos. Tie, kurie jaučiasi neįvertinti, gali žeminti tuos, kuriuos vertina ir giria kiti.
Taikiniais gali tapti labai gabūs, protingi, kūrybiški, išsiskiriantys savo gebėjimais vaikai. Tokiems mokiniams gali būti pavydima mokytojų, tėvų dėmesio.
Patyčių aukomis tampa ir tylūs, ramūs, silpnesni vaikai. Prie jų labiau kimba tie, kuriuos skriaudžia ir įžeidinėja vyresni, stipresni moksleiviai ar suaugusieji. Patys patirdami agresiją, jie savo pyktį išlieja ant kitų, taip sukurdami tam tikrą smurto hierarchiją: stipresnieji žemina silpnesniuosius. Reikia suprasti, kad ne aukos, o skriaudėjai turi problemų, todėl ima skaudinti kitus
„Ne visuomet tyčiotis ir užgaulioti pradedama todėl, kad tas žmogus atrodo ar elgiasi kitaip nei dauguma. Būna, kad vaikai atstumiami todėl, kad jie vaidina juokdarius, o tai nepatinka jų bendraamžiams. Kiti patys užsisklendžia ir su niekuo nekalba, nors visi juos bando prakalbinti, o tyčiotis pradeda tik po kurio laiko. 50 procentų vaikų agresyvūs, tačiau tiek pat yra tokių, kurie patys atsiriboja nuo bendraamžių“, – sako psichologė.
Seka suaugusiųjų pavyzdžiu
Vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad patyčios pirmiausia – suaugusiųjų elgesio pasekmė. Žmonės, pasak specialisto, yra užaugę visuomenėje, kurioje buvo toleruojamos patyčios, jos dažnai buvo vadinamos humoru, o ne įžeidimu.
„Sarkazmas anksčiau nebuvo laikomas patyčiomis, tačiau ilgainiui ėmė ryškėti, kad tyčiojimasis nieko gero neduoda. Patyčių objektas dėl tokio kitų elgesio jaučiasi blogai, pradeda kilti psichologinių problemų“, – tikina L.Slušnys.
Psichiatras pažymi, kad vaiko gyvenimas prasideda šeimoje. Mažas žmogutis ateina į pasaulį, mokosi pirmųjų žodžių, žingsnių, bendraudamas mėgdžioja tėvų elgesį, manieras.
Neįtikėtina, kaip aiškiai ir tikroviškai jau pradinių klasių mokiniai atkartoja suaugusiųjų elgesį.
Tėvai – pirmieji ir svarbiausi mokytojai, tačiau ne visuomet jų pavyzdys būna tinkamas.
„Tėvas ar motina kartais net nepagalvoja, kad menkindamas savo sutuoktinį atžalai rodo blogą pavyzdį. Vaikas viską supranta tiesiogiai: jei šeimoje taip elgiasi kuris nors iš tėvų, vadinasi, ir jis taip gali elgtis su bendraklasiais, – sako L.Slušnys. – Taip pat ir politikai. Jie tyčiojasi vienas iš kito, rėkia, nesiklauso ir sudaro įspūdį, kad toks elgesys tinkamas. Mes įvairiomis formomis bandome mokyti vaikus, kad reikia bendrauti pagarbiai, išgirsti, ką nori pasakyti kitas žmogus, tačiau politikai atvirai demonstruoja visai kitokį elgesį. Tuomet įvyksta grandininė reakcija. Suaugusieji palaiko patyčias, bet lazda atsisuka kitu galu. Kai vieni kitiems išmoks rodyti pagarbą ir girdės vieni kitus, o ne tik stengsis perrėkti, tada situacija bus visai kitokia.“
Stebėjimas – ne sprendimas
Psichiatras įsitikinęs, kad ši problema nėra neįveikiama: ją būtų galima lengvai išspręsti, jei tik kiekvienas pirmiausia pradėtų keistis pats.
„Tačiau nereikėtų tikėtis, kad viskas išsispręs greitai ir lengvai. Reikia skatinti toleranciją, supratimą ir naują požiūrį. Pavyzdžiui, imant pasaulinį modelį, matosi tendencijos, kad situacija keičiasi. Reikia, kad suaugusieji pradėtų kitaip bendrauti. Kad bendravimas tarp mokytojų, mokinių, tėvų būtų kokybiškas“, – teigia pašnekovas.
Pasak jo, reikia nebijoti skatinti viešai rodyti problemas ir jas spręsti.
Psichiatras sako, kad šiuo klausimu pažanga kai kuriose mokyklose tikrai didelė, tačiau dar yra tokių, kuriose tai – opi problema.
„Daug kas priklauso ir nuo vadovų, ir nuo mokytojų. Būna, kad mokytojai tik stebi situaciją, bet moksleivių nedrausmina. Be to, nemažai suaugusiųjų mano, kad patyčios užgrūdina vaikus. Galbūt, jeigu jie turi stiprią atramą namuose, šeimoje, tačiau tiems, kurie labiau pažeidžiami, užgauliojimai gali sukelti neigiamų pasekmių“, – tikina L.Slušnys.
Nedrausti tyčiotis iš kitų, pasak psichiatro, yra neigiamas veiksnys, nes mokinys, pamatęs, kad gali nevaržomai šaipytis, tai daro nuolatos, vėliau toks elgesys virsta įpročiu, o juo ne taip lengva atsikratyti.
„Nenorėkime, kad mokykloje nebūtų patyčių, jei yra mokytojų, kurie lyg niekur nieko išrėžia mokiniui, kad jis toks nevykėlis, jog net nenori jo mokyti“, – sako pašnekovas.
Kristina Vorienė, Panevėžio 9-osios vidurinės mokyklos pavaduotoja ugdymui
Patyčioms nugalėti – visos pastangos
Įkurti klubą, kuriame galėtų rinktis nuo patyčių nukentėjusieji ar atstumtieji, sugalvojo patys mokiniai. Tai labai šauni iniciatyva. Smagu, kad jaunimo nereikia raginti, kad moksleiviai pasišovė patys keisti situaciją.
Visų mokyklų administracija nori, kad švietimo įstaigose būtų darnios klasės, tam dedama daug pastangų, tačiau ne visuomet pasiekiamas norimas rezultatas. Mokiniai nuolatos mokomi tolerancijos.
Patyčių problemai spręsti vykdoma daug socialinių projektų, tačiau pasigirti, kad mokykloje visiškai nėra smurto, negalime. Kita vertus, situacija nėra tragiška: patyčių mokykloje dabar – tik pavieniai atvejai.