Lietuvai iš šios šalies būtų galima daug ko pasimokyti. Ir mėginti pritraukti šveicarų investicijas. Apie tai galvojama Berne.
Tačiau kas yra Baltijos šalys, kas yra lietuviai ir Lietuva eiliniai šios Alpių respublikos piliečiai menkai težino. Beveik ir nesidomi, nes labiau rūpi savi reikalai. O kadangi šalyje praktiškai nėra korupcijos, politikai nesinaudoja tarnybine padėtimi, nesiveržia į valdžią tam, kad per trumpą laiką praturtėtų, šveicarai diskutuoja apie tai, ar stoti šiai šaliai į Europos Sąjungą ar ne, kada pradėti kariuomenės reformą. Ir tik retkarčiais jų gyvenimą “praskaidrina” koks skandalas. Kaip, pavyzdžiui, prieš keletą savaičių, kai šurmulį visoje šalyje sukėlė Šveicarijos ambasadoriaus Vokietijoje žmona amerikietė Shawne Fielding.
“Man labai gaila”, - buvusi “Miss Texas”, Amerikos milijardieriaus, o dabar Šveicarijos ambasadoriaus Thomo Borer žmona S.Fielding buvo priversta atsiprašinėti ne tik prieš Šveicarijos užsienio reikalų ministeriją, bet ir šalies piliečius.
Kas sukėlė tokią reakciją, kad net konservatyvus ir įtakingas Šveicarijos dienraštis “Neue Zürcher Zeitung”, kaip ir bulvariniai laikraščiai, rašė apie gražuolę, piktai pabrėždamas: “bulvaras žudo savo vaikus”.
Vokiečių iliustruotas savaitraštis “Max” išspausdino keletą nuotraukų, kuriuose S.Fielding pozuoja ir demonstruoja savo prašmatnų garderobą. Kaip princesė, balta suknele pasipuošusi S.Fielding sėdi ant arklio. Arba, kaip kaubojė, pozuoja su dviem pistoletais rankose.
Ambasadoriaus žmonos tikslai buvo kilnūs - už nuotraukas gautus pinigus skirti labdarai. Tačiau šveicarus užrūstino besaikis turto, brangių suknelių demonstravimas. O svarbiausia tai, kad nuotraukų fone matėsi Šveicarijos ambasados rūmai Berlyne ir nacionalinė vėliava.
Žinoma, Lietuvoje tai niekam nesukeltų net minties pasipiktinti. Čia ne tik diplomatų, premjerų, ministrų žmonos, bet ir dailiosios lyties atstovės politikoje noriai pozuoja bulvariniams leidiniams, demonstruoja savo maudymosi kostiumėlius, sukneles. Ir dar laukia eilėje, kol galės parodyti savo tuštybę.
Šveicarijoje, kur apskritai nepriimta viešai rodyti prabangą, turtą, amerikietės elgesys sukėlė skandalą. O ypač buvo įžeisti šveicarų patriotiniai jausmai, nes valstybės simbolių panaudojimas bulvare - baisiausia nuodėmė.
Tikriausia nei vienos kitos Europos valstybės piliečiai neprilygs šveicarams savo patriotiškumu, atsidavimu valstybei. Kiekvienas šveicaras - kareivis. Kiekvienas namas - tvirtovė, su bunkeriu karo atveju. Praktiškai kiekvienas tiltas, kalnų kelias užminuotas, priešui užpuolus per kelias minutes jie gali išlėkti į orą. Tai vadinama “ginkluotu neutralitetu”.
Bet kodėl šveicarai taip didžiuojasi savo valstybe? Ne tik dėl to, jog tai ekonomiškai klestinti šalis, kurioje bedarbių tik kiek daugiau nei 1 procentas, o 90 proc. šveicarų sudaro viduriniąją klasę. Iki pat XX amžiaus pradžios šveicarai buvo vieni neturtingiausių europiečių, tad šios Alpių valstybės patriotinės tradicijos turi kur kas gilesnes šaknis.
“Jei visiškai nusigyvenai ir nebeturi skatiko kišenėje, tave išlaikys bendruomenė. Tai ji privalo padaryti. Kaip ir palaidoti už savo lėšas, nes kiekvienas bendruomenės narys turi į tai teisę. Kita vertus, jei esi užsienietis, tik bendruomenė, balsuodama visuotiniame susirinkime nuspręs, ar gali tapti jos nariu. Kitaip sakant nutars, ar gali tapti Šveicarijos piliečiu”, - apie nepaprastai tvirtą pilietinės šveicarų visuomenės sąrangos pamatą “Veidui” pasakoja verslininkas Bruno Caspar.
Iš pirmo žvilgsnio Šveicarijos demokratija primena viduramžių miesto tvarką. Svarbiausia grandis valstybėje - pilietis ir bendruomenė, pati sprendžianti kokias mokesčiais apsidėti, kiek valdininkų išlaikyti, kokius kelius remontuoti ar pastatus statyti.
Dėl to Šveicarija dar yra vadinama tiesioginės demokratijos šalimi. O tai reiškia, kad ne partijos, biurokratija, politikai, o patys piliečiai sprendžia kas yra svarbu jiems, jų valstybei. Tik po referendumo, sužinoję piliečių nuomonę, politikai gali imtis veiksmų.
Paradoksas, XXI amžiaus pradžioje moderni, klestinti, šiuolaikiška Šveicarija su pasididžiavimu saugo kai kurias net viduramžiškas tradicijas. Pavyzdžiui, nors esminis demokratijos principas yra slaptas balsavimas, Šveicarijoje šio principo nesilaikoma. Negana to, esama kantonų, kur referendumas vyksta balsavimo teisę turintiems bendruomenėms nariams susirinkus miesto ar kaimo aikštėje pakeliant rankas. Ir tokią privilegiją šveicarai šventai saugo.
Dar tiesioginė demokratija reiškia tai, kad pilietis turi ypač dideles teises. Ir konstitucijoje įtvirtinta, kad pilietis, bendruomenės tik deleguoja kai kurias savo teises kontonams ar bendroms federacijos institucijoms.
Įžengus į Šveicarijos parlamento - Nationalrat - posėdžių salę į akis krenta centre pakabintas paveikslas, kuriame vaizduojamas Keturių kantonų ežeras. Jo grožį, žinia, viešėdamas Šveicarijoje aprašė Maironis.
Šveicarams jis svarbus tuo, kad 1291 metais netoli šio ežero pirmi trys kantonai susijungė į sąjungą ir taip prasidėjo Šveicarijos kūrimas. Kadangi visi kantonai jungėsi savanoriškai, norėdami išsivaduoti iš vokiečių imperatorių valdžios, tai ir šiuo metu 26 Šveicarijos kantonai turi labai plačias teises.
Apskritai tik prieš pusantro šimto metų, patvirtinus 1848m. Šveicarijos konstituciją, netampri kontonų sąjunga tapo federacija. Kantonai delegavo kai kurias savo teises centrinei valdžiai, kuri iki šių dienų atsako tik už vieningą gynybos, užsienio politiką, kai kuriuos kitus klausimus.
Beje, dėl šios priežasties ir Šveicarijos vyriausybė - neturintis analogų pasaulyje darinys. Ją sudaro septyni ministrai. Įdomiausia tai, kad šioje vyriausybėje nėra premjero. Vyriausybės posėdžiams pirmininkauja kas metus iš tų pačių septynių ministrų paeiliui renkamas federacijos prezidentas. Todėl ir jo pareigos labai jau simbolinės: sutikti užsienio svečius, atstovauti Šveicariją užsienyje.
O, kad ir parlamente, kurį sudaro dveji rūmai, būtų išsaugota lygybė, laikomasi nerašytos “Zauberformel” - įstatymų leidimo organą visada sudaro keturios stipriausios politinės partijos. Vėlgi, paradoksas, dėl šios priežasties Šveicarijoje nėra klasikinės pozicijos ir opozicijos, nes visos partijos yra valdžioje. Jos ginčijasi tarpusavyje, o sprendimus priima tik suderinusios ir atsižvelgusios į visų politinių jėgų interesus.
Beveik pusantro milijono Šveicarijos gyventojų yra užsieniečiai. Taip yra todėl, kad bendruomenės jiems nesuteikia piliečių teisių. Taigi “tikrų” šveicarų yra tik 5,7 milijonų.
Bet ir jie kalbiniu požiūriu skirtingi. Didžioji dalis - per 60 proc. - šveicarų yra vokiškai kalbantys, apie 20 proc. prancūziškai, o likusieji itališkai ir senovės lotynišku dialektu kalbantys retoromanai.