Kiekvienos iš paminėtų turto ar įsipareigojimų grupių inventorizacija yra savita ir reikalauja tam tikrų specialių žinių. Ilgalaikio turto inventorizacija skiriasi nuo atsargų, o skolų tiekėjams – nuo mokėtinų atlyginimų darbuotojams ar kaupimų darbuotojų nepanaudotoms atostogoms inventorizacijos. Šiame straipsnyje plačiau nagrinėsime skolų – tiek įmonės gautinų sumų, tiek įmonės skolų bei įsipareigojimų – suderinimo bei įskaitymo taisykles.
Prievolė inventorizuoti įmonės turtą ir įsipareigojimus
Inventorizacijos taisykles nustato 2008 m. balandžio 17 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 370 (LRV 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 nauja redakcija) „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“. Šis nutarimas reglamentuoja ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų inventorizacijos atlikimo tvarką. Vadovautis šiomis taisyklėmis turi tiek privatūs, tiek valstybės ar viešieji juridiniai asmenys. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniams asmenims, ūkininkų ūkiams, gyventojams, kurie verčiasi individualia veikla, užsienio juridinių asmenų filialams ir atstovybėms, esantiems Lietuvos Respublikoje, taisyklės yra tik rekomenduojamos ir šie asmenys, atlikdami inventorizaciją, gali atsižvelgti į Vyriausybės pateiktų taisyklių nuostatas.
Reikalavimai inventorizuoti įmonių, įstaigų ir organizacijų turtą bei įsipareigojimus nustatyti LR įmonių finansinės atskaitomybės bei LR Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymuose. Inventorizacijos tikslas – apskaitos duomenis pagrįsti faktiniais duomenimis.
Juridiniams asmenims, sudarantiems finansinių ataskaitų rinkinį, prievolę atlikti inventorizaciją taip pat nustato LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas. Šio įstatymo 15 straipsnio „Bendrieji finansinių ataskaitų sudarymo reikalavimai“ 10 dalis nurodo apskaitos duomenis, pateiktus finansinėse ataskaitose, pagrįsti turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Tokia pati nuostata yra ir LR Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo, kuriuo vadovaujantis savo ataskaitas rengia viešojo sektoriaus subjektai, 19 straipsnyje.
Taisyklės nustato, kad inventorizaciją įmonės ir biudžetinės įstaigos turi atlikti ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Tik biudžetinėms įstaigoms Taisyklės nurodyta, kad kiekvienais metais turto inventorizacija negali būti atliekama anksčiau nei rugsėjo 30 dieną, o nebaigtos statybos, vertybinių popierių, gautinų ir mokėtinų skolų bei įsipareigojimų – ne anksčiau kaip lapkričio 30 d. Privačioms įmonėms tokių reikalavimų Taisyklės nenustato, todėl kiekviena įmonė turi pati apsispręsti dėl inventorizacijos atlikimo datos. Paprastai pasirenkamas laikotarpis, artimiausias finansinių ataskaitų rinkinio sudarymo dienai, pavyzdžiui, dauguma įmonių, kurių finansiniai metai sutampa su kalendoriniais metais, pasirenka inventorizuoti įmonės turtą ir įsipareigojimus pagal gruodžio 31 dienos duomenis. Tačiau finansinių ataskaitų rinkinys būtų ne mažiau teisingas, jei inventorizaciją įmonė atliktų pagal gruodžio 1 d. arba kitų metų sausio 31 d. duomenis.
Skolų inventorizavimas
Kadangi skola – nematerialus dalykas, kurio negalima paliesti, pasverti ar išmatuoti, inventorizuojant skolas, pirmiausia turėtų būti parengiamas buhalterinių sąskaitų, kuriose apskaitomos gautinos ir mokėtinos sumos bei įsipareigojimai, sąrašas. Į šį sąrašą pateks ir tokios buhalterinės sąskaitas, kuriose registruojamos, pavyzdžiui, išankstinės įmokos tiekėjams ar avansu sumokėtas pelno mokestis, atskaitingų asmenų skolos įmonei ir gautos išankstinės įmokos, nes šis turtas ir įsipareigojimai bus inventorizuojami laikantis tokių pačių principų, kaip ir inventorizuojant skolas.
Buhalterinėse sąskaitose iki inventorizacijos pradžios (nurodytos vadovo įsakyme) turi būti užregistruoti visi įrašai iki tos datos, pagal kurios duomenis atliekama inventorizacija. Vadinasi, iš tiekėjų turi būti gautos visos sąskaitos, apskaitoje turi būti įregistruotos visos įmokos, atskaitingų asmenų ataskaitos turi būti parengtos, patvirtintos ir įtrauktos į apskaitą, pirkėjams turi būti išrašytos visos sąskaitos už pateiktas prekes ir suteiktas paslaugas (taip pat ir ilgalaikes), apskaičiuotas ir užregistruotas apskaitoje darbo užmokestis darbuotojams. Tik tuomet, kai buhalterinėje apskaitoje yra įregistruoti visi įrašai, inventorizacijos komisija gali pradėti gautinų ir mokėtinų sumų bei įsipareigojimų patikrinimą.
Skolos inventorizuojamos skolos sumą derinant su skolininku ar kreditoriumi. Šį būdą galima pritaikyti inventorizuojant daugelį skolų: pirkėjų skolas, išankstines įmokas tiekėjams, biudžeto skolą įmonei, įsipareigojimus tiekėjams, bankams, lizingo (finansinės nuomos) bendrovėms, gautas išankstines įmokas, valstybės ir „Sodros“ biudžetui mokėtinas sumas ir kt. Tačiau tokios skolos, kaip mokėtinas darbo užmokestis ar gautinos sumos – atskaitingo asmens skola įmonei, turėtų būti inventorizuojamos ne pasirašant su darbuotojais suderinimo aktus, o patikrinus apskaitoje atliktų įrašų ir darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumą.
Derinant įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų skolininkų tarpusavio skolas, surašomi du suderinimo akto egzemplioriai, kuriuose nurodoma skola (mokėtina arba gautina suma), jos atsiradimo priežastis ir data. Suderinimo akto gavėjas, patvirtinęs akte nurodytą sumą arba nurodęs nesutapimo priežastis, vieną akto egzempliorių grąžina (išsiunčia) pateikėjui, o kitą – pasilieka (LRV 2008-04-17 nutarimo Nr. 370 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 60 d.).
Įmonė, gavusi skolininko ar kreditoriaus patvirtinimą, laiko skolą inventorizuota ir įtraukia ją į inventorizacijos aprašus. Jei skolininkas ar kreditorius su akte nurodyta skola nesutinka, būna sudėtinga iš karto išsiaiškinti nesutapimo priežastis. Paprastai suderinimo akte nurodoma, kad akto gavėjas nesutinka su skola, tuomet abi šalys nesutarimus dėl skolos sprendžia pateikdamos viena kitai papildomus dokumentus ir įrodymus. Tokiu būdu ne tik patikslinama skolos suma, bet ir ištaisomos per metus padarytos klaidos registruojant įrašus apskaitoje. Inventorizuojant mokėtinas ir gautinas skolas, svarbu ne tik suderinti su skolininkais ir kreditoriais skolų sumas, bet ir nustatyti, kurios skolos įmonei kelia didesnę riziką ar tapo abejotinos. Abejotinas skolas ir skolas, kurių įmonė nebesitiki atgauti, inventorizacijos komisija Taisyklėse nustatyta tvarka turi įtraukti į skirtingus inventorizacijos aprašus.
Derinant skolas su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Muitinės departamentu prie Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondu ir kredito įstaigomis, iniciatorės turi būti įmonės. Kitų skolų suderinimo iniciatoriai paprastai būna kreditoriai. Tačiau jei kreditoriai tokios iniciatyvos nerodo, suderinimo aktus parengti ir išsiųsti kreditoriui turėtų įmonė skolininkė.
Skolų įskaitymas
Finansinių metų pabaigoje inventorizuojant įmonės skolas ir skolas įmonei, stengiamasi ne tik suderinti su kreditoriais ir pirkėjais skolų sumas, pasirašyti tai patvirtinančius aktus, bet ir įskaityti tarpusavio skolas. Neretai kreditorius yra ir įmonės skolininkas. Tiekėjas, kuris mūsų įmonei tiekia žaliavas ar atsargines dalis, gali būtų paslaugų, kurias suteikia mūsų įmonė, pirkėjas. Gali būti pasirašytos atskiros sutartys dėl žaliavų tiekimo ir paslaugų teikimo arba viena – mainų sutartis. Sudarant mainų sutartį, skolų tarpusavio įskaitymas būna numatytas pačioje sutartyje. Šalys paprastai susitaria dėl apsikeitimo prekėmis ar paslaugomis, nustato prekių ir paslaugų kainą, tokių apsikeitimų terminus. Pagal mainų sutartį šalys laikomos atsiskaičiusiomis, kai viena kitai perduoda prekes ar suteikia paslaugas.
Jeigu sudaromos pirkimo–pardavimo, nuomos, rangos ir kitos panašios sutartys, kiekvienos šių sutarčių viena šalis yra prekių ar paslaugų pirkėjas, o kita – prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas. Kai šalis sieja abipusės pareigos, t. y. kai kreditorius yra ir įmonės skolininkas, o skolininkas – ir kreditorius, tarpusavio prievolės pagal tokias sutartis gali būti įskaitomos. Įskaityti galima priešpriešinius reikalavimus, kai dvi įmonės turi viena kitai skolų, susidariusių pagal dvi ar kelias sutartis. Skolų įskaitymą reglamentuoja Civilinio kodekso šeštosios knygos 130-140 straipsniai. Kodekse yra apibrėžtos aplinkybės, kurioms esant prievolės gali būti įskaitomos, ir nustatyti apribojimai, kurie draudžia šias prievoles įskaityti.
Įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl įskaitymui atlikti nėra reikalingas kitos šalies sutikimas. Tam, kad įmonė galėtų vienašališkai įskaityti reikalavimus, jie turi atitikti šias sąlygas: reikalavimai turi būti priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys ir apibrėžti.
Priešpriešiniai įmonių reikalavimai gali būti įskaitomi šalims susitarus arba vienašališkai. Dažniausiai šalys pagal dvi ir daugiau sutarčių įsipareigojimus įskaito abipusiu susitarimu, pasirašydamos skolų (įsipareigojimų) įskaitymo sutartį ar aktą. Tačiau Civilinis kodeksas įtvirtina galimybę priešpriešinius reikalavimus įskaityti vienašališkai, nepasirašant dvišalio dokumento. Tokiam įskaitymui keliami tam tikri reikalavimai:
1) įskaitomi tik priešpriešiniai reikalavimai;
2) įskaitomi tik vienarūšiai reikalavimai;
3) reikalavimas turi visiškai ar iš dalies padengti kitą reikalavimą;
4) abu reikalavimai turi galioti;
5) abu reikalavimai turi būti vykdytini;
6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti.
Įmonė, ketindama vienašališkai įskaityti skolas, turi įvertinti, ar visos šios sąlygos yra įvykdytos. Skolos (įsipareigojimo) įskaitymas yra vienašalis sandoris, tačiau skolą įskaitanti šalis turi kitai šaliai pranešti apie tokį skolos įskaitymą. Pranešimas apie įskaitymą kitai šaliai turi būti pateikiamas raštu. Kita šalis neturi teisės nesutikti su įskaitymu, sakydama, kad jam nepritaria, tačiau turi teisę teisme ginčyti įskaitymo pagrįstumą, jeigu, jos manymu, nebuvo laikytasi visų pirmiau minėtų sąlygų.
Pirmiausia leidžiama įskaityti tik vienarūšes prievoles (skolas), kai prievolių dalykas yra tas pats. Jeigu įmonė A perka prekių skolon iš įmonės B, o įmonė B iš įmonės A įsigyja ilgalaikį turtą, ir šios įmonės pagal pirkimo–pardavimo sutartis yra viena kitai įsipareigojusios sumokėti tam tikras pinigų sumas, tai tokių sandorių priešpriešinių prievolių dalykas yra tas pats – pinigai, kuriuos įmonė A ir įmonė B turi sumokėti viena kitai.
Tačiau ne visada priešpriešinius įsipareigojimus galima įskaityti. Jeigu įmonių įsipareigojimai viena kitai nėra vienarūšiai, tokių įsipareigojimų šalys įskaityti negali. Jeigu įmonė A pagal sudarytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį sumoka avansą už numatomas įsigyti prekes, o įmonė B įsipareigoja jas pateikti, toks įsipareigojimas negali būti įskaitomas. Todėl, nors įmonė A būtų skolinga įmonei B, pavyzdžiui, už anksčiau skolon pirktas prekes, gauta išankstinė įmoka negalėtų būti įskaitoma ankstesnei pirkėjo skolai padengti. Taigi įsipareigojimų negalima įskaityti, kai viena šalis įsipareigojusi sumokėti pinigus, o kita – pateikti prekes.
Gali būti įskaitomi tik vykdytini įsipareigojimai, t. y. tokios skolos, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Pavyzdžiui, 2010 m. gruodžio 6 d. įmonė A iš įmonės B skolon pirko prekių už 50 000 Lt. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas įmonė A už prekes turi atsiskaityti per 30 dienų. Tarkim, įmonė B tuo pat metu yra skolinga įmonei A 30 000 Lt už įsigytą ilgalaikį turtą ir šios skolos mokėjimo terminas jau yra suėjęs. Šiuo atveju įmonė B vienašališkai negali įskaityti įmonės A skolos, kol skolos mokėjimo terminas nėra suėjęs, toks įskaitymas gali būti atliktas tik šalims susitarus. Todėl finansinių metų pabaigoje, kai inventorizuojamos skolos, įmonė B turėtų parengti ne tik skolų suderinimo, bet ir skolų įskaitymo aktą, kuriuo įmonei A pasiūlytų įskaityti skolas.
Kiekviena įmonė gali pasinaudoti įskaitymo teise, tačiau privalo apie tai pranešti kitai šaliai. Pranešimo formą įmonė gali pasirinkti savo nuožiūra, jeigu sutartyje ar įstatymais nėra nustatyta speciali forma. Atliekant tarpusavio skolų įskaitymus, vienas reikalavimas ne visada padengia kitą reikalavimą, tuomet galimas tik dalinis įskaitymas. Tokį įskaitymą atlikusi įmonė privalo kitai šaliai pranešti raštu apie įskaitytą skolos sumą ir likusios neįskaitytos skolos likutį.
Šalių susitarimu gali būti įskaitomi ir tokie reikalavimai, kurie neatitinka visų vienašališkam įskaitymui keliamų sąlygų, pavyzdžiui, susitarusios šalys gali įskaityti ir nevienarūšius reikalavimus.
Įskaitymas yra labai dažnas įsipareigojimų pasibaigimo būdas, tačiau ne visada galima pasinaudoti šia teise. Įskaitymo teisė ribojama Civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Pavyzdžiui, įskaityti negalima skolų, kurios ginčijamos teisme, nes šiuo atveju viena šalis ginčija skolą, jos dydį ar galiojimą, ir įsipareigojimas laikomas neapibrėžtuoju. Tik įsigaliojus teismo sprendimui skolą bus galima įskaityti. Taip pat negali būti įskaitomi reikalavimai atlyginti neturtinę žalą, sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytą žalą ir tyčia padarytą žalą.
Įmonės vienašaliu sprendimu negali būti įskaitomi įsipareigojimai valstybės biudžetui ir darbuotojams.
Valstybės atžvilgiu atlikti įskaitymus taip pat draudžiama. Tik Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatytais atvejais ir LR finansų ministro 2004 m. gegužės 24 įsakymu „Dėl Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1K-199 nustatyta tvarka atliekami įskaitymai su valstybės biudžetu.
Vienašaliu sprendimu negali būti įskaitomi ir reikalavimai įmonės darbuotojams. Tik LR darbo kodekso 224 straipsnyje nurodytais atvejais darbdavys turi teisę išskaityti iš darbuotojo darbo užmokesčio skolą įmonei, jei tenkinamos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos:
- išskaitos gali būti daromos administracijos nurodymu: avansui, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį, grąžinti; sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų, grąžinti; neišleistam ir laiku negrąžintam avansui, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus, padengti; žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei, atlyginti;
- administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar skolos padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo skola neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio.
Darbo kodeksas nustato ir kai kuriuos kitus reikalavimų darbuotojas įskaitymo atvejus, susijusius su įmonės išlaidomis dėl darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo, žalos atlyginimo darbuotojo materialinės atsakomybės atveju ir kt. Visais atvejais, kai darbdavys atlieka įskaitymus ar išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, reikia vadovautis ne Civilinio, o Darbo kodekso nuostatomis ir šiame kodekse nustatytais specialiais dokumentavimo reikalavimais.
Įsipareigojimų įskaitymo teisę gali riboti ir kiti įstatymai, pavyzdžiui: Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos įskaityti reikalavimus yra draudžiama. Šalių susitarimu draudimai ir apribojimai atlikti įskaitymus gali būti nurodyti ir sutartyse.
Skolų derinimo su VMI ypatumai
Praėjusiais metais iniciatyvos derinti skolas ėmėsi mokesčių administratorius, elektroniniu paštu išsiųsdamas mokesčių mokėtojams suderinimo aktus, parengtus pagal 2009 m. gruodžio 31 d. duomenis. Remiantis VMI prie LR finansų ministerijos viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. V-314 „Dėl mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos, jos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, kreiptis dėl skolos suderinimo į teritorines VMI turėtų mokesčių mokėtojai. Tačiau inventorizuoti skolas privalo ne tik mokesčių mokėtojai pagal LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimus, bet ir viešojo sektoriaus subjektai, taip pat ir VMI dėl LR viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 19 str. 9 dalies reikalavimų. Todėl minėtos taisyklės leidžia mokesčių administratoriui savo nuožiūra pagal poreikį, nesant įmonės ar gyventojo prašymo, derinti mokestines prievoles ir parengtus suderinimo aktus pateikti mokesčių mokėtojams.
Mokesčių mokėtojai – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys – gali kreiptis į mokesčių administratorių dėl skolų suderinimo bet kuriuo metu, nelaukdami metų pabaigos. Mokestinės prievolės su teritorinėmis VMI derinamos pasirašant suderinimo akto FR0299 formą.
Mokestinių prievolių suderinimo ir pateikimo taisyklės įpareigoja VMI kiekvienais metais pagal praėjusių kalendorinių metų gruodžio 31 d. būklę parengti ir užpildyti suderinimo aktus (FR0299 forma). Formos parengiamos magnetinėse laikmenose. Šie aktai iki kiekvienų metų kovo 1 dienos perduodami apskričių VMI skyrių padaliniams, kurie atlieka mokesčių mokėtojų aptarnavimo funkcijas. Nuo kovo 1 dienos apskričių VMI dviem egzemplioriais užpildytas mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formas teikia pagal mokesčių mokėtojų žodinius ar rašytinius prašymus, taip pat prašymus, gautus elektroniniu paštu. Šio suderinimo akto pildymo ir pateikimo taisyklės taip pat nustato, kad VMI suderinimo aktą gali pateikti savo iniciatyva pagal mokesčių administratoriaus poreikį.
Mokesčių administratoriaus suderinimo akte pateikiamos mokesčių skolų sumos apskaičiuojamos įvertinus mokesčių įstatymuose nustatytus mokesčių deklaravimo ir sumokėjimo terminus.
Mokestinių prievolių derinimas su VMI turi vieną svarbią ypatybę – mokesčių administratorius suderinimo akte pateikia informaciją pagal prievolės sumokėti mokesčius atsiradimo dieną. Skola valstybės biudžetui atsiranda deklaracijos pateikimo ir mokesčio sumokėjimo termino pabaigos dieną. Jei įmonė ar gyventojas iki nustatytos mokesčio sumokėjimo dienos neperveda mokesčio į biudžetą, fiksuojama mokesčio mokėtojo skola. Todėl įmonės apskaitoje užregistruota skolos suma biudžetui dažniausiai nesutampa su mokesčių administratoriaus nurodyta mokestinės prievolės suma suderinimo akte (FR0299 forma). Pavyzdžiui, už gruodžio mėnesį mokėtina į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio suma buhalterinėje apskaitoje yra įregistruojama gruodžio 31 dienos duomenimis. Mokesčių administratorius įmonės mokėtiną PVM sumą fiksuoja kaip skolą valstybės biudžetui tik deklaracijos pateikimo dieną – sausio 25 d. ir tik tuomet, jei mokesčių mokėtojas mokesčio nesumoka laiku.
Derinant skolas su Valstybine mokesčių inspekcija, reikia atkreipti dėmesį į mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčių sumokėjimo ir deklaravimo ypatybes, ypač kai mokesčiai mokami avansu. Pavyzdžiui, įmonė avansu sumokėtą pelno mokestį apskaitoje registruoja turto sąskaitoje, metams pasibaigus buhalteris, apskaičiavęs mokestinio laikotarpio pelno mokestį, registruoja mokėtiną pelno mokesčio sumą sumažinęs ją per metus sumokėtu avansiniu pelno mokesčiu ir pagal gruodžio 31 dienos duomenis balanso formoje parodo pelno mokesčio įsipareigojimą. Mokesčių administratorius tokios pelno mokesčio skolos neįtrauks į suderinimo aktą, taip pat neįtrauks ir per metus avansu sumokėto avansinio pelno mokesčio, jei šį mokestį įmonė mokėjo laikydamasi avansinio pelno mokesčio mokėjimo terminų ir per metus pervedė visą deklaracijoje nurodytą mokesčio sumą.
Nedeklaruojamų mokesčių skolos, pavyzdžiui, mokėtinos įmokos į Garantinį fondą, su Valstybine mokesčių inspekcija nederinamos ir šie mokesčiai į suderinimo aktą (FR0299) neįtraukiami.
Skolų derinimas su „Sodra“
Draudėjai, mokantys valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 2010 m., šių įmokų skolas gali pasitikrinti LR apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų duomenų bazėje ir per Elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą (EDAS). Šiose sistemose automatiškai suformuojama VSD ir sveikatos draudimo fondo lėšų ataskaita F4 bei VSD įmokų, delspinigių ir baudų skolų sumokėjimo atidėjimo ataskaita F4-1. Šios ataskaitos skirtos draudėjo ir „Sodros“ duomenims sutikrinti ir jų teisingumui patvirtinti.
Skoloms derinti su „Sodros“ teritoriniais skyriais nebus pasirašomi skolų suderinimo aktai. Draudėjas iki sausio 31 dienos privalės patvirtinti EDAS sistemoje suformuotą metinę finansinę ataskaitą, kurioje bus apskaičiuoti draudėjo įsipareigojimai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
Pagal VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 94 patvirtintas „Draudėjų finansinių ataskaitų sudarymo ir patvirtinimo taisykles“ draudėjai metams pasibaigus privalės patvirtinti EDAS sistemoje suformuotas finansines ataskaitas, kuriose, remiantis „Sodros“ teritorinių skyrių duomenimis, bus pateikti draudėjų skolų likučiai. Tokias ataskaitas draudėjai turi galimybė suformuoti ir pasitikrinti likučius kas ketvirtį, bet patvirtinti privalo tik metinę ataskaitą. Metinė ataskaita turi būti patvirtinta iki kitų metų, einančių po ataskaitinių metų, sausio 31 dienos. Finansinių ataskaitų sudarymo ir patvirtinimo taisyklės nustato šiuos metinių ataskaitų tvirtinimo būdus:
1) pasirašant ataskaitą saugiu elektroniniu sąrašu EDAS sistemoje;
2) pateikiant pasirašytą popieriuje atspausdintą finansinę ataskaitą.
Jeigu draudėjas iki sausio 31 dienos nepatvirtintų metinės ataskaitos, tai būtų laikoma, kad EDAS sistemoje suformuoti duomenys yra teisingi. Jeigu draudėjas pastebėtų metinėje finansinėje ataskaitoje klaidų ar nesutapimų, dėl ataskaitos patikslinimo jis turėtų kreiptis į VSDFV teritorinį skyrių iki sausio 26 dienos.
Žurnalo „Apskaitos ir mokesčių apžvalga“ 12 numeryje skaitykite
Skolų suderinimas
Konsultantė-ekspertė Rūta Zaikauskienė UAB „Pačiolis“
Metų pabaiga kasmet ne tik džiugina artėjančiomis šventėmis, bet taip pat primena apie finansinių metų pabaigą ir neatidėliotinus darbus, kuriuos turime atlikti, kad teisingai ir laiku parengtume finansinių ataskaitų rinkinį. Vienas iš tokių darbų, į kurį tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukiami visi įmonės darbuotojai, – inventorizacija. Inventorizuoti privalome viską: ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, investicijas ir vertybinius popierius, atsargas ir išankstines įmokas, pirkėjų skolas, pinigus ir kitą turtą, taip pat negalima pamiršti skolų tiekėjams, kredito įstaigoms, darbuotojams, valstybės biudžetui ir kitų įsipareigojimų.
Kiekvienos iš paminėtų turto ar įsipareigojimų grupių inventorizacija yra savita ir reikalauja tam tikrų specialių žinių. Ilgalaikio turto inventorizacija skiriasi nuo atsargų, o skolų tiekėjams – nuo mokėtinų atlyginimų darbuotojams ar kaupimų darbuotojų nepanaudotoms atostogoms inventorizacijos. Šiame straipsnyje plačiau nagrinėsime skolų – tiek įmonės gautinų sumų, tiek įmonės skolų bei įsipareigojimų – suderinimo bei įskaitymo taisykles.
Reprezentacinės dovanos verslo partneriams: apmokestinimas ir deklaravimas
Lina Krasauskienė, UAB „Deloitte Lietuva“ projektų vadovė
Daugelyje įmonių yra susiklosčiusi praktika, kad verslo partneriams dovanojamos įvairios dovanos ar suvenyrai. Norint šias išlaidas teisingai apskaityti, reikia žinoti, kokios dovanos laikomos reprezentacinėmis, kokie apribojimai taikomi šioms išlaidoms apskaičiuojant pelno mokestį, kada šios dovanos yra laikomos pajamomis natūra, kokie PVM atskaitos apribojimai joms taikomi, kaip ir kada reprezentacinės išlaidos turi būti deklaruojamos.
Atidėjinių tikslinimas ir mokestiniai ypatumai
Rūta Kalčinskaitė-Klimaitienė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lektorė
Vienas iš koregavimų, kuriuos tenka atlikti ataskaitinio laikotarpio pabaigoje prieš rengiant metinių finansinių ataskaitų rinkinį, – atidėjinių sudarymas ir anksčiau sudarytų atidėjinių vertės patikslinimas. Atidėjiniais laikomi tokie įsipareigojimai, kurių galutinės padengimo sumos arba įvykdymo laiko negalima tiksliai nustatyti, tačiau galima patikimai įvertinti.
Perki prekę iš bankrutuojančio – nepamiršk PVM
Lina Banytė-Surplienė, UAB „PricewaterhouseCoopers“ vyresnioji mokesčių konsultantė
Remiantis Statistikos departamento pateikiama informacija, per 2009 m. pradėtų naujų bankroto procesų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, išaugo net 92,6% ir siekė 1843. Palyginkite: 2008 m. pradėti 957 bankroto procesai, o per šalį palietusią 1999 m. Rusijos krizę – 247. Bankrutuojančių įmonių nuolat daugėja, o tai skaudžiai atsiliepia šalies ūkio būklei, tačiau kartu sudaro sąlygas kitiems rinkos dalyviams įsigyti turto už patrauklią kainą. Atliekant tokius sandorius svarbu žinoti tam tikras mokestines prievoles, susijusias su PVM taikymu, apskaičiavimu ir atskaitos ypatybėmis.