Pirmiausia kalbėsiu apie pagrindinį Lietuvos visuomenės interesą, dėl kurio ir buvo stojama į ES. Tai ekonominė gerovė. Sunku nuginčyti šį prioritetą, bet kaip ir daugelį bendrų tezių, jį galima interpretuoti kuo įvairiausiai. Todėl tikslinant šį prioritetą galima formuluoti kaip sąlygų gyventojų pajamoms ir įmonių konkurencingumui augti gerinimą. Šie du dalykai savo ruožtu priklauso nuo produktyvumo ir sąlygų konkurencijai. O kaip žino bet kuris bent kiek su ekonomika susipažinęs žmogus, konkurencijos neatskiriama įėjimo į rinką ir dalyvavimo joje kliūčių. Kuo jų daugiau, tuo labiau iškraipoma konkurencija ir tuo lėtesnis ekonomikos augimas.

Kaip šie paprasti samprotavimai yra susiję su Lietuvos naryste ES? ES yra organizacija, reguliuojanti prekybą tarp valstybių narių ir su trečiosiomis šalimis. Per beveik penkis egzistavimo dešimtmečius, o ypač per pastarąjį, dėl įvairių priežasčių ES lygiu buvo integruotos ir tokios sritys kaip pinigų politika. Tačiau labiausiai Sąjungos įtaką jaučia prekiautojai su kitomis valstybėmis. Viena vertus, prekyba tarp valstybių narių yra liberalizuota, netaikomos jokios kliūtys ties sienomis, tačiau derinamos reguliavimo normos, nustatančios kaip gaminti ir tiekti rinkai prekes. Kita vertus, prekybai su trečiosiomis šalimis, nepriklausančiomis šiam klubui, taikomi bendri apribojimai – importo muitai, produktų kokybės standartai, protekcinės apsaugos priemonės ir pan.

Taigi Lietuvos dalyvavimas ES vieningoje rinkoje pirmiausia turi teigiamą poveikį dėl to, kad bus pašalintos kliūtys įeiti į Lietuvos rinką ir mūsų įmonių gaminius parduoti kitose valstybėse narėse. Gegužės mėnesį vartotojai turėtų pajusti teigiamą paskutinių importo muitų panaikinimo poveikį, o įmonės – muitinės procedūrų išnykimą. Jau dabar daugiau nei 90 proc. Lietuvos prekybos su ES neriboja muitai, ir tai turėjo didžiulį (ir iki šiol tinkamai neįvertintą) teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos augimui. Dalyvavimas ES vieningoje rinkoje be kliūčių ties sienomis bus pagrindinė narystės ES nauda. Tai patvirtina ir naujosiose, ir esamose ES valstybėse atlikti tyrimai (taip pat prieš dešimtmetį sukurtos ES vieningos rinkos poveikio vertinimai).

Tačiau dalis prekybos ir judėjimo apribojimų dar laikinai bus taikomi, o dėl dar kitų naikinimo kol kas nėra susitarusios ir pačios ES narės. Lietuvos gyventojai dar kurį laiką negalės laisvai išvykti dirbti į kitas ES šalis (o tose šalyse ir po pereinamojo laikotarpio išliks taisyklės, nediskriminuojančios tautybės atžvilgiu, bet ribojančios įėjimą į darbo rinką). Taip pat laikinai bus ribojamas kai kurių transporto paslaugų kitose ES narėse teikimas. Dar praeis keletas metų, kol tapsime Šengeno erdvės nariais, o tai priklausys ne tik nuo techninių darbų, bet ir nuo politinių sprendimų. Ne mažiau svarbu, kad kai kuriose srityse, ypač infrastruktūros paslaugų, vieninga rinka be sienų neveikia pačioje ES. Visų minėtų pereinamųjų laikotarpių trumpinimas ir kliūčių įėjimui į rinką dar neliberalizuotose srityse šalinimas turėtų būti vienas iš svarbiausių Lietuvos atstovų ES institucijose siekių.

Beje, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šalinant kliūtis ties sienomis neretai pakeliama bendra įėjimo į rinką Lietuvoje kartelė. Tą puikiai rodo įvairių reguliavimo normų griežtinimas derinant Lietuvos teisę su ES. Pavyzdžiui, dėl to vežėjams reikia didesnio kapitalo, kad pradėtų veiklą ir gautų licenciją, skerdykloms reikia investuoti į naudojamą įrangą, ūkininkams į griežtesnių veterinarinių standartų, o chemijos įmonėms į aplinkosaugos normų laikymąsi. Vien dėl ekonominio išsivystymo skirtumų tokių visai ES bendrų reguliavimo normų laikymasis Lietuvos įmonėms kainuoja daugiau nei Vokietijos ar Danijos įmonėms. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Komisijos artimiausio laikotarpio darbotvarkėje dominuoja tolesnis reguliavimo normų griežtinimas ir kad tai apsunkins Lietuvos įmonių gebėjimus konkuruoti, Lietuvos atstovai ES institucijose turėtų paraginti taikyti lankstesnius reguliavimo metodus ir peržiūrėti bendrus ES reguliavimo principus. Tą patį galima taikyti ir mokesčių politikai, kuri tik iš dalies yra harmonizuota ES lygiu.

Reikia neužmiršti ir to, kad nemažai klausimų ir toliau liks Lietuvos institucijų kompetencijoje. Įmonių registravimo procedūros, žemės įsigijimas ir naudojimas, socialinio draudimo ar pajamų mokesčio dydis ir toliau bus nustatomi Lietuvoje, o ne Briuselyje. Ir jie toliau bus svarbūs Lietuvos gyventojams ir verslui, ribodami ar palengvindami įėjimą į rinką ir sąlygas verslumui reikštis.

Dar vienas svarbus dalykas – ES prekybos su trečiosiomis šalimis apribojimų šalinimas. Tai svarbu bet kuriai valstybei, ir tik dėl interesų grupių spaudimo pasaulyje vis dar taikomi importo muitai, nors ir labai sumažinti per keletą dešimtmečių Pasaulio prekybos organizacijos derybų metu. Kuo laisvesnė prekyba su ES nepriklausančiomis šalimis ypatingai svarbi tokiai nedidelei (ir būsiančiai ES pasienio šaliai) kaip Lietuva. Nors ES yra sudariusi įvairių preferencinių prekybinių susitarimų su įvairiomis šalių grupėmis, pagrindinių Lietuvos ekonomikai svarbių šalių (Rusija, Ukraina, JAV ir pan.) tarp jų nėra. Kliūčių prekybai su šiomis šalimis šalinimas, kuris sustiprintų sveiką konkurencinį spaudimą Lietuvos įmonėms ir atpigintų apmokestinamus produktus, taip pat turėtų būti tarp svarbiausių Lietuvos tikslų, derantis dėl bendros ES pozicijos išorės prekybos klausimais.

Perskaičius visa tai daug kam gali kilti klausimas – o kaip ES fondai? Ar jų įsisavinimas nėra svarbus Lietuvai? Atsakymas į šiuos klausimus nėra toks tiesmukiškas, kaip gali atrodyti. Iš tiesų, ES fondai svarbūs tada, kai sukuriamos papildomos galimybės konkurencijai ir dalyvavimui rinkoje. Pavyzdžiui, nutiesus elektros tiltą per Lenkiją į Vakarų Europą ar per Baltijos jūrą į Šiaurės šalių elektros energijos rinką ir sudarius sąlygas daugiau rinktis kam parduoti ir iš ko pirkti elektros energiją. Tačiau ES fondai turi ir neigiamų šalutinių pasekmių, pavyzdžiui, išteklių nukreipimo į mažiau produktyvias veiklas, kurios būtų vertos atskiro aptarimo (ekonominiais argumentais nepateisinama ypač ES bendroji žemės ūkio politika).

Taigi kalbant apie ekonominius klausimus, svarbiausias Lietuvos interesas įstojus į ES yra sąlygos konkurencijai ir gyventojų pragyvenimo lygio augimui. Tai, beje, tiesiogiai susiję ir su šiuo metu ES įgyvendamos Lisabonos tikslais sudaryti sąlygas ES tapti konkurencingiausia ir sparčiausiai augančia ekonomika iki 2010 m. Nors tai pirmiausia priklausys nuo Lietuvos ir kitų ES piliečių verslumo ir įmonių produktyvumo, tačiau mūsų atstovai ES institucijose turėtų stengtis, kad įsijungimas į ES nebūtų tik statistinių rodiklių klausimas, bet prisidėtų prie realaus gerovės augimo.

Šaltinis
Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją