1989 m. Paberžėje P.Normantas susipažino su tėvu Stanislovu. Nuo to laiko kiekvienąkart viešėdamas Lietuvoje jis apsilanko Dotnuvoje arba Paberžėje ir pabūna šalia tėvo Stanislovo nors keletą dienų. Kai tėvas Stanislovas turi laiko, juodu pasišnekučiuoja. “Tėvo Stanislovo dovanota maldaknygė - mano kelionių draugė ir padėjėja, - sakė Paulius. - Su ja niekada nesiskiriu. Tai mano ryšys su Lietuva, su katalikybe. 1989 m. birželį Pietų Kinijoje ji man gyvybę išgelbėjo. Neturėjau pinigų, prastai mokėjau anglų kalbą, sirgau, buvau suimtas, apkaltintas, kad neva pažeidžiau valstybinę kinų sieną. Maniau, nebegrįšiu į Lietuvą. Išsiėmiau maldaknygę ir be kunigo atlikau viso gyvenimo išpažintį. Angelas Sargas pradėjo manimi pasitikėti. Padėjo ir mano globėjas Šventasis Paulius. Mano reikalai pasitaisė. Išlikau gyvas”. Pasak fotografo, kai jis išvysta tėvą Stanislovą, ateina šviesa, užplūsta džiaugsmo ašaros ir jautiesi lyg apimtas nirvanos būsenos. Nebūtina su juo net kalbėti. Užtenka būti netoli. Jo energetinis laukas labai stiprus ir švarus. Pabuvęs tėvo Stanislovo lauke, pasijunti pailsėjęs, pasveikęs. O jo maldos labai veiksmingos, padeda žmonėms, nes jas išgirsta aukštybėse. Tokius pat pojūčius Paulius jaučia ir priartėjęs prie XIV Dalai Lamos. Yra ne kartą su juo bendravęs, gavęs jo palaiminimą ir kitokių dovanų, skirtų dvasiai sustiprinti. “Šiemet mano paroda Vilniuje - tai Jo Šventenybės vizito tęsinys, - pabrėžė P.Normantas. - Nors tėvas Stanislovas ir XIV Dalai Lama nėra mano tiesioginiai mokytojai, jie yra Mokytojai plačiąja prasme. Aš savo mokytoju laikau Omramą Michaelį Aivanhovą, iš jo 32 tomų jau perskaičiau daugiau nei pusę. Taip tobulėju, sužinau, ko nereikia daryti. Apsikabini tomą - atgyja pavargusi širdis”.
“Mano gyvenimas - viena ilga kelionė. Kaip visų. Tik truputį kitokia”, - rašo P.Normantas po viena savo fotografija. Fotografo parašai po nuotraukomis dažnai lakoniški, bet išsamūs.
P.Normanto nuotraukų pasaulis - ne tik kalnų ir spalvų darna, grožis ir harmonija. Tai nepaprastai gražus ir nepaprastai baisus pasaulis.
Keliautojas liūdi ir dėl socialdemokratų pergalės Lietuvoje. “Vėl atsidūrėme meškiškame Kremliaus glėbyje, vėl miegame Rusijos pakraštyje, o ne Europos viduryje, - svarsto Paulius. - Pasaulyje, kuriame klajoju ir dirbu, žino profesorių Landsbergį ir žino Brazauską - partijos sekretorių... “
P.Normantas norėtų perspėti lietuvius ir dėl kinų antplūdžio į Lietuvą. “Tai visai nejuokinga, - sakė jis. - Kažkada ir vengrams buvo juokinga. Dabar Vengrijoje po čigonų tai antroji nacionalinė mažuma, turinti visas pilietines ir socialines teises. Budapešte jau sunku rasti vengrišką restoranėlį. Išliko tik senieji, garbingieji. O kinų greitojo maisto užkandinių ir restoranų - tūkstančiai. Kur kinai smelkiasi - ten viską užkloja. Visos prekės iš Kinijos - šlamštas. Perka žmonės, susižavėję pigumu, ir išmeta.Vilniuje vien tarp Algirdo ir Mindaugo gatvių jau 8 ar 9 kinų restoranėliai, parduotuvėlių. O kiek jų iš viso Vilniuje? Dygsta kaip grybai po lietaus... Mano draugas išnuomojo kambariuką dviem kinams, tai jų ten kaipmat atsirado 25, trimis aukštais miega”. Paulius mano, kad tai rimta grėsmė. Visos Azijos valstybės ginasi nuo kinų invazijos, baiminasi būti fiziškai užgožti. Vengrijoje kinai jau turi savo radijo stotį, atskirus kvartalus. Pauliaus manymu, pildosi Mikaldos pranašystės apie tai, kad pasaulyje vyraus geltonoji rasė. Paklaustas, kokią perspektyvą matąs atkovoti Tibeto laisvę, Paulius buvo kategoriškas: “Mano tikslas - ne Tibetui padėti, o kad kinai taptų laisvi žmonės savo šalyje, tada Tibeto problema išsispręs automatiškai. Anksčiau ar vėliau raudonoji Kinų imperija subyrės. Tai monstras, stovintis ant molinių kojų, pūvantis iš vidaus, graužiamas korupcijos ir kitų bėdų. Mačiau nuotraukas, iš kosmoso darytas amerikiečių. Imperija nuklota kalėjimų. Keleto metų senumo duomenimis, Kinijoje yra 990 kalėjimų, Tibete - 12. Vos viename Kinijos kalėjime sugrūsta apie 120 tūkstančių kalinių. Negali juk taip tęstis amžinai”.
Labiausiai Pauliui galvą skauda dėl to, kad kuo daugiau spėtų padaryti, nuveikti. Išleisti visas knygas, visus albumus, surengti visas parodas... Jau daug padarė, bet dar tiek pat visko liko nepadaryta. Menininkas suplanavęs gyventi iki 86 metų ir sakosi turįs to įrodymų. Jis tai sužinojo, kai buvo įlipęs į Everestą: “Gavau tokios informacijos. Tai tikri dalykai, bet negaliu plepėti išsamiau, nes tada galiu tiek ir nepragyventi”.