Pirmiausia apribojamos farmakotechnikų teisės, nes numatoma jiems nebeleisti išduoti receptinių vaistų. Antras pasikeitimas laukia kaimo gyventojų, kurie galės nusipirkti toli gražu ne visus reikalingus vaistus. Ir trečia – visų kompensuojamųjų vaistų kainos bus vienodos, taigi nebereikės bėgioti po vaistines, ieškant pigesnių.
Kainos vienodės
Pasak Lietuvos medicinos darbuotojų profesinės sąjungos prezidento Algirdo Radvilos, negalime įžvelgti vien neigiamų įstatymo pakeitimo pusių. Jo nuomone, teigiama nuostata, kad suvienodinamos kompensuojamųjų vaistų kainos.
Ne paslaptis, kad dabar žmonės bėgioja po vaistines, bandydami tą patį vaistą nusipirkti pigiau. Jei vaistinė toje teritorijoje viena, gyventojams pasirinkimo nėra – jie turi pirkti brangesnį medikamentą. A.Radvilos nuomone, akivaizdžiai sudaromos nevienodos pasirinkimo galimybės miesto ir kaimo gyventojams.
VĮ „Universiteto vaistinė“ direktorė Rima Losinskaja apskritai piktinasi, kaip galima vaistams taikyti tokius pat prekybos metodus, kaip, tarkime, kitoms plataus vartojimo prekėms:
– Medikamentus pardavinėjančių tinklų atstovai paleido taiklų šūvį į lietuvių mentalitetą: „Du perki – vienas nemokamai“. Tiesiog nusikaltimas visiems kišti „Otrivin“ su nuolaida neatsižvelgiant į pacientą.
Vis dėlto specialistė džiaugiasi, kad svarstant šio įstatymo pakeitimo projektą, dalyvauja įvairios suinteresuotos pusės ir pakeitimai nepriimami aklai. Juk šis norminis dokumentas svarbus ne tik farmacininkams, bet ir vartotojui. Pašnekovė pritaria ir nuostatai numatyti vienodas kompensuojamųjų vaistų kainas.
Kitaip mano Laisvosios rinkos instituto ekspertai. Kaip rodo analizė, kainų reguliavimas farmacijoje, ypač toks, koks taikomas dabar, turi nemažai minusų. Norint juos panaikinti, neužtenka tik patobulinti Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimus.
Būtina keisti žalingus ir antikonstitucinius Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus taip, kad vaistų kainų reguliavimas būtų panaikintas. Beje, teisinis neatitikimas yra tai, kad kompensuojamų vaistų mažmenines kainas reguliuoti reikalauja Farmacinės veiklos įstatymas, o Konstitucija – draudžia.
Trims vaistams – konsiliumas
Lietuvos medicinos darbuotojų profesinės sąjungos prezidento nuomone, antras teigiamas įstatymo pakeitimas tai, kad sugriežtinti vaistinių steigimų reikalavimai: kokios turi būti patalpos, kokius specialistus samdyti, koks privalo būti vaistinių tankis. Lietuvoje rekomenduoja priimti sprendimą, kad vieną vaistinę steigti bus leista, jeigu ji aptarnaus ne mažiau kaip 3000 gyventojų. R.Losinkaja teigia, kad šiuo metu vienai vaistinei tenka 2000 šalies gyventojų, taigi tinklas pernelyg tankus.
Skaitytojai dar prisimena diskusijas, kad vaistinių savininkai būtų vien šios srities specialistai. Mūsų šalyje kol kas liberalesnė nuostata – tik administracijos vadovas turi būti farmacininkas. Jei bendrovė verčiasi vaistinės veikla, trys ketvirtadaliai valdybos narių privalo būti vaistininkai. Žinoma, daugelio individualių įmonių savininkai ir yra vaistininkai.
Vaistinės direktorė pateikia ir pasaulinius pavyzdžius. Olandijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje – visur egzistuoja gyventojų skaičiaus ir atstumų apribojimai vaistinėms. Didžiojoje Britanijoje ribojamas tik gyventojų skaičius. Čekijoje ir Slovakijoje vaistinių savininkai turi būti šios srities specialistai.
Latvijoje irgi priimtas įstatymas, kad tik farmacininkas gali būti vaistinės savininkas ir suteiktas 10 metų pereinamasis laikotarpis persitvarkyti. Švedijoje valstybinės priklauso valstybei. Tai rodo labai rimtą valstybės požiūrį į šią sritį.
Danijoje kitas kraštutinumas – viena vaistinė aptarnauja net 15 tūkst. gyventojų. Toks sprendimas nulemtas noro, kad žmonės nerytų vaistų saujomis. R.Losinskaja prisimena savo dėstytojų žodžius: „Dviejų rūšių vaistus gali skirti gydytojas, o trijų – tik gydytojų konsiliumas“.
A.Radvila teigiamai vertina ir įstatymu numatomą sugriežtinti reklamą. „Kai reklamose sakoma, kad tai geriausias, vienintelis vaistas, daugelis žmonių, švelniai tariant, apgaunami. Juos reklama paskatina pirkti labai brangų vaistą, kuris iš tiesų nėra geresnis už triskart pigiau kainuojantį“, – aiškina pašnekovas.
Prekė – žalinga chemija
Tegul skaitytojai nenustemba antraštėje išvydę žodį „ambicija“. Viena iš jo reikšmių – savo vertės jautimas. Kalbėdamasi su „Universiteto vaistinės“ direktore ponia Rima suprantu, kad jai labai svarbu, kokį išsilavinimą įgijęs specialistas išduoda vaistus. Kad galutinai įtikintų, vaistinės direktorė pateikia labai gyvenimišką pavyzdį: „Ar nuėję pas gydytoją norėtumėte, kad jus apžiūrėtų slaugytoja?“.
Moteris aiškina, kad ne veltui ji ir kolegos krimto aukštuosius mokslus, jog įgytų vaistininko išsilavinimą. Juk susiduriama ne su paprasta plataus vartojimo preke. Vaistininkas privalo sugebėti įvertinti receptą: vaisto dozę, kam skirtas, kaip bus vartojamas. Iš farmacininkės net keista girdėti tokį kritišką požiūrį į vaistus: tai esanti chemija, kuri ne tik gydo, bet ir nuodija.
– Kai viską diktuoja laisvosios rinkos dėsniai, atsiranda spragų, dėl kurių galų gale nukenčia vartotojas, – teigia R.Losinskaja.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1400 visuomeninių(???) vaistinių, o farmakotechnikų – apie 2000. Vienai vaistinei Lietuvoje iš viso tenka apie 2,5 specialisto. Ar tiek užtenka vaistinei, kuri dirba 12 valandų per parą? Ir ką daryti su žmonėmis, kurie vis dėlto įgijo farmakologo išsilavinimą?
Klausiu mano šnekinamos vaistinės direktorės, ar ji mieliau samdytų vaistininką su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, ar farmakotechniką? Jos atsakymas kategoriškas: „Taip. „Universiteto vaistinė“ viena iš tų poros šimtų, kur dar gaminami vaistai. Šiuo metu joje dirba 6 vaistininkai ir 4 farmakotechnikai, kuriems tikrai užtenka darbo“.
Ponas A.Radvila vis dėlto baiminasi, kad patvirtinus įstatymo projektą, visuomenės laukia nemenkas socialinis smūgis, nes gali tekti atleisti iš darbo didelę dalį farmakotechnikų. Įstatyme numatyta, kad licencijos jiems bus išduotos ne ilgiau kaip iki 2014 m., nors iki šiol tokie specialistai dirbo ir jais niekas nesiskundė. Nelogiška ir tai, kad Kauno kolegijoje toliau bus ruošiami farmakotechnikai, iš biudžeto tam skiriamos lėšos, nors yra daug daugiau sričių, kur galima investuoti pinigus.
R.Losinskajos nuomone, valdžia turėtų numatyti sprendimo būdus, kaip farmakotechnikams persikvalifikuoti, įsteigtos neakivaizdinės studijos ar panašiai, kad nesakytume, jog šie žmonės išmetami į gatvę.
Kaimas – be vaistų?
„Gintaro“ vaistinės Utenoje savininkas ir vadovas Gintaras Vidžiūnas visame rajone tiekia vaistus medicinos punktams. Jis tikina, kad patvirtinus įstatymo redakciją, kaimo gyventojams bus prieinami ne visi vaistai.
Ši vaistinė žmones kaime aprūpina ir receptiniais vaistais. Įstatymo pakeitimo projekte aiškiai nurodoma, kad bendruomenės slaugytojas medicinos punkte galės prekiauti tik nereceptiniais vaistais, kurių sąrašą patvirtina Sveikatos apsaugos ministerija.
Norint gauti kasdien reikalingų medikamentų, žmogelis turės kramenti iki miesto ar miestelio, kuriame veikia vaistinė. Sunku patikėti, bet kaimuose yra vietų, kur autobusas važiuoja tik kartą per savaitę, o nuosavą transportą irgi turi tik nedaugelis.
Klaidinga manyti, kad kaimams vaistus tiekti apsiėmusios vaistinės iš to turi pelno. Apyvarta siekia nuo 100 Lt iki 5000(?) Lt per mėnesį, jei ten dar dirba ir gydytojas. Taigi materialinis interesas čia labai menkas, bet dominuoja žmogiškasis faktorius.
Lietuvos medicinos darbuotojų profesinės sąjungos prezidentas įstatymą lukštena toliau. Sakoma, kad vaistais prekiauti gali farmacinį išsilavinimą turintis specialistas – farmacininkas. Kaimų tokiais specialistais neaprūpinsi. Vaistai platinami per medicinos punktus, kuriuose dirba farmacijos kurso mokęsi visuomenės slaugytojai.
„Keista, kodėl jiems ketinama uždrausti prekiauti vaistais?“ – svarsto A.Radvila. Vėlgi miesto ir kaimo gyventojams sudaromos nevienodos sąlygos. Šiaip ar taip pagal dabartinę tvarką vaisto receptą išrašo gydytojas, o tik išduoda slaugytojas.
Kita bėda, kad jei kaimo vietovėse ir įsikuria privačios vaistinės, jos savaitgaliais neveikia, savininkai neretai išvyksta su reikalais. Žmogui vaistų gali prireikti bet kurią akimirką. Kodėl niekas nekalba, kad reikia ne slopinti, o gerinti kaimo gyventojų aprūpinimo vaistais kokybę?
Vaistai neprailgina gyvenimo
| Valstybė | Vaistų suvartojimas | |
| (1 gyventojas/JAV dol.) | Gyvenimo trukmė | |
| Lietuva (2003 m.) | 102 | 69 |
| Amerika (2001 m.) | 654 | 77 |
| Prancūzija (2001 m.) | 294 | 79 |
| Vokietija (2001 m.) | 217 | 78 |
| Britanija (2001 m.) | 197 | 78 |
| Japonija (2001 m.) | 421 | 81 |
| Šveicarija (2001 m.) | 269 | 80 |
| Italija (2001 m.) | 209 | 79 |
| Ispanija (2001 m.) | 190 | 79 |